made in Mildlandija

Kadangi rašau plačiai primerktomis akimis (o tai tikrai nėra lengva!), tai tiesiog trumpai post’telsiu arba, kitaip tariant, pasigirsiu savo naujais darbais :)

Kiekvienais metais kažin kaip per vėlai susizgrimbu, kad vienam piliečiui reikia gi Advento kalendoriaus!!11 Ir tada gimsta daugybė pačių nerealiausių idėjų,kurių įgyvendinimui tikrai neužtektų tos savaitės, likusios iki gruodžio 1. Ir dar tikrai neužtektų tik mano rankų prikišimo ir tik mano galvos pasukimo :) Ir taip kiekvienais metais tie grand planai yra nukeliami “kitiems” metams.. bet aš tikiu, kad kadanors tai tikrai bus įgyvendinta ir tada aš savimi didžiuosiuos :) ir leisiu Jums mano sėkme (?) grožėtis :)

Viskas prasidėjo nuo to, kad tie Advento kalendoriai su paveikslėliais ir langeliais, ir šokoladukais tapo baisiai jau nuvalkioti.. Stačiai slykštu žiūrėti į Advento kalendorių su kokia ten Barbe ar tai Spiderman’u, sakykit ką norit, bet nesąmonė… Ne tai, kad Adventas man būtų labai svarbus, bet kažkam tai turi prasmę, ir turi ją pakankamai seniai, kad būtų nekorektiška iš to tyčiotis. Negana to, tie pseudo Advento kalendoriai dar ir kainuoja brangiau už tuos tradicinius su “old good Santa” paveiksliukais. Kai man jie dar buvo reikalingi, tas malonumas kainuodavo 20Lt! O tai reiškė, kad turėjai jį, džiaugeisi, kad turi pakankamai vyresnę sesę su kuria nebereikia juo dalintis :) ir laukei, kaip didžiausio prieškalėdinio stebuklo.. Koks stebuklas atsiprašau už 3Lt?!? Kai tėveliams negaila tau juos xot 5 nupirkt… liūdesys…

Tai štai… tada aš supratau, kad noriu, kad Advento kalendorius būtų šiltas ir kažką reikštų, kad jis būtų mažas, bet tikras, naminis stebuklas. Pirmieji mano gaminti kalendoriai buvo pasiūti, su mažais maišeliais saldainiams ir papildomomis užduotimis ugdymui :) Kadangi augame ir paveikslėliai nebe taip svarbu, tai šiemet kalendorius tiesiog suvalgomas, dar prieš tai gali pabūti Kalėdine žvakide, jei spėja :)

Jūs dar irgi galite spėti… :)

Statyboms reikia visai nedaug… Statybinė medžiaga – mėgstami sausainiai, šokoladas ir cukraus ir citrinos sulčių glajus.. na ir dar visokie saldainiukai, etc., etc. ir svarbiausia daug fantazijos :)

Viskas tikrai ne taip dramatiška, kaip galima būtų pagalvoti :) Ir neturi nieko bendro su apgavystėmis beigi aferomis, anei astrologu Leonidu :) Na gerai, daugų daugiausia tai galima būtų pavadinti optine apgaule… Spėkit kas? :)

Kol galvojat (ir nescrolinat žiūrėti nuotraukų!), pasipasakosiu… Yra toks reikalas – mano pomėgiuose visiškai neveikia multitasking’as :) Kai jau kepyba, tai kepyba… ir pastaroji dažnai pirmauja, nes valgyt gi vis tiek reikia :) bet kai užeina mezgybos periodas, galima ir sumuštiniais misti kurį laiką :) Na o jeigu rankose atsiduria gera knyga… ir taip visada, nors tikrai stengiuosi persiauklėti. Šitas post’as galėtų būti puikus mano pastangų įrodymas, nors projekčiukas ne iš rimtųjų, kai pagalvoji. Bet vis pradžia :) Tiesa dar yra mano žaliasis megztulis, kuris laukia kol bus įdėtas į “Nu čia dar nebaigta”.. bet čia kitą kartą :)

Taigi, apgavikas… čia toks daiktas vietoj šaliko iš tikrųjų :) o apgavikas jis dėl to, kad atrodo kaip megztinio apykaklė… o megztinio tai nėra :) Užsieniuose jis turi neck gaiter’io arba neck warmer’io pavadinimą. Kodėl ne šalikas galvojat?.. Turbūt todėl, kad šaliką reikia kruopščiai apsivynioti, jis būna storas ir pro kokį plyšelį vis tiek pučia vėjas… sakau “turbūt”, nes šiaip nieko prieš šalikus neturiu ir puikiai su jais sugyvenu :) bet gal čia dėl to, kad aš “ji”, o “jiems” dažnai kažkaip kitaip :)

Taip gavosi, kad po iššūkio priėmimo ir ilgo pasiruošimo, susiėmiau :) ir vat jums ir prašom.. keturi vakarai su virbalais = išsvajotas apgavikas :)

Trumpai papasakosiu kas ir kaip, jei susigundytumėte (apie vieną sugundytąjį jau žinau :)). Pradžiai turiu pasakyti, kad man labai patiko pasirinkti siūlai – pusvilnė, storas ir visai nepūkuotas siūlas, atrodo matinis ir turėtų nesivelti.. Kaip čia bus iš tikrųjų, pažiūrėsim, bet kol kas atrodo puikiai :) Virbalus naudojau plonesnius, nei rekomenduojami šiems siūlams, kad mezginys būtų tankesnis ir ne toks “skystas” – gi čia ne šalikas! :)

Mezgiau “gera-bloga akis” raštu, penkiais virbalais. Prieš tai nusimezgiau mažą pavyzdėlį ir pamatavau beveik maksimaliai ištempus į šonus (nes mano apgavikas be sagų, o užsimaunamas per galvą). Tokiu būdu išmatuotas apgavikas lengvai užsimaunamas, o užmautas, gerai priglunda prie kaklo. Taigi pamatuojam galvos (o ne kaklo) apimtį ir išsiskaičiuojam reikalingų užmesti akių skaičių – man gavosi 90 akių. Tai štai, tokiu būdu numezgiau 26cm (čia reikėtų įvertinti kaklo ilgį) – mano perlenktas apgavikas turėjo būti 13-14cm aukščio. Tada apgaviką reikia šiek tiek išplatinti, kad užeitų ant pečių ir neliktų plyšelių vėjui, apsivilkus viršutinį rūbą :) Platinau per du kartus: pirmą kartą uždėjau po vieną išvirkščią akį prie kas antros išvirkščios akies (t.y. kas ketvirtą akį), tada numezgiau dar vieną eilę neuždėdama akių. O tada uždėjau dar po išvirkščią akį, ten, kur buvo likus viena išvirkščia akis. Žodžiu, galų gale raštas turėtų būti “gera-bloga-bloga”. Visas praplatinimas turėtų būti apie 4cm ilgio (aišku, viskas priklauso nuo poreikio). Ir viskas, lieka gražiai nuimti akis, labai nesuspaudžiant, kad netrauktų. O tada jau reikia naudoti fantaziją apgaviko mode’ams sugalvoti :)

Tai štai ir atėjo tortadienis į mano namus.. ir jau išėjo :) dabar ateis geri prisiminimai į Mildlandiją :) Turiu pasigirti, kad gavau daugybę gėrybių ir… komentarą Mildlandijoje :) Labai ačiū visiems dalyvavusiems :)

Neišvengiamai, kai ateina tortadienis, ateina ir svečiai :) o svečius, kaip žinia, reikia kuo nors pavaišinti. Taip jau atsitiko, kad šį kartą man teko būti atsakingai tik už “saldųjį stalą”. Nežinau kodėl, bet neturiu įkvėpimo siekti kažkokių konditerinių aukštumų, kai šventė mano – šedevrus maloniau dovanoti :) o be to mano tortinė patirtis daug gero nežada :)

Taigi, nuėjau paprastuoju keliu.. o jis visai neblogas – jei pabandysit, galėsit man paantrinti :) Dar jeigu pažiūrėsim į originalųjį skanėsto pavadinimą – “varškės apkepas”… na gerai “skaniausias varškės apkepas”, bet vis tiek apkepas :) Man apkepas asocijuojasi su varške ir makaronais, o va gimtadienis su makaronais nesiasocijuoja :) Laimei, šis apkepas labiau panašus į varškės pyragą, ar net tortą. Todėl manau, kad sprendimas pasirinkti jį tortadienio skanėstu, teisingas ir labai vykęs… svečiai irgi gali parašyt komentarų :)

Dar reikia pasakyti, kad gimtadienis vienos dienos (šventės) reikalu buvo jau labai seniai.. tik vaikystėje :) Šiais metais mano gimtadienis, kaip geros kaimiškos vestuvės, yra trijų dienų reikalas :) Todėl tik ką iš orkaitės ištraukiau trečiąjį skanumyną – pudingą, apie kurį papasakosiu kitą dieną :) o vakar valgiau pachlavą… receptą turiu jau senokai, o dabar turiu ir motyvacijos pabandyti :) coming soon, tskant :)

Varškės apkepas-pyragas-tortas arba tiesiog skanumynas :)

100g sviesto,

160g smulkintų riešutų, saulėgrąžų, moliūgų, sezamo sėklų, maltų džiūvėsėlių mišinio (manau tiktų ir kokie sausainukai sutrupinti),

1kg varškės arba šiek tiek mažiau varškės sūrio (sūrį reikia smulkiai sutarkuoti ir įpilti truputį pieno arba įdėti grietinės, kad gautųsi masė panaši į varškę :)),

200g cukraus,

4 kiaušinių,

1/2 citrinos,

saujelė aguonų,

vanilinio cukraus,

250g grietinės sumaišytos su pora šaukštų cukraus.

Galima patiekti su trintomis uogomis arba kokia uogiene, bet aš šį kartą patiekiau plain :)

Taigi, iš smulkintų reikalų ir ištirpinto sviesto išlipdome pagrindą, be jokių ten kraštelių – patašnojam ir tiek :) Aš naudoju (ir man atrodo labiausiai šiam reikalui tinka) susegamą tortinę formą – tokią, kur galima atsegti ir nuimti kraštą. Dar turiu paminėti, kad mano forma turi tokį apsauginį griovelį, kad koks skystimėlis netyčia neišsilietų į orkaitę, bet deja jis nėra pakankamas šiuo atveju :) Man vis tiek privarvėjo abu kartus :) Kitą kartą dėsiu po apačia skardą, tegu sau varva :) Taigi, paruoštą pagrindą šaunam į karštą (180) orkaitę ir kepam apie 10 minučių.

Tada ruošiame varškės kremą… Varškę arba sūrio masę gerai ištrinam. Sudedame cukrų, aguonas, vanilinį cukrų, turputį citrinos žievelės, citrinos sultis ir kiaušinių trynius (!). Baltymus išplakame atskirai iki standžių putų. Išmaišome varškės masę ir tada atsargiai įmaišome plaktus baltymus. Varškės masę supilame ant iškepto pagrindo ir kepame tame pačiame karštyje dar apie 50 minučių.

Iškeptą pyragą ištraukiame iš orkaitės ir viršų aptepame grietinės ir cukraus mišiniu. Tada dar 10 minučių pakepame. Štai ir viskas, lieka atšaldyti, sveikintis ir vaišintis :)

Ar neatrodo, kad jis į Tave žiūri? :)

Nepatikėsit, bet aš ir vėl turiu pasiteisinimą.. šį kartą jis mažas, pūkuotas, rainas ir labai mielas :) Spėkit kas? Taip, tai naujoji Mildlandijos pilietė – Jos Švelnybė Burkina Faso :)

Tai štai mes maudomės, įsikūrinėjam, apsipirkinėjam, skiepijamės, o vat dabar laipiojam kėdės atkalte…Dabar namai tikri namai, nes tyla būna akimirksniu užpildoma murkimu arba akrobatiniais numeriais :) Švelnutėlis kailiukas kvepia šiluma, namais ir dar tas jausmas, kad tavęs visada kažkas laukia… Aišku nereikia nuvertinti ir žadintuvo funkcijos – garsaus murkimo tiesiai į ausį atsigulus ant pagalvės, plaukų laižymo ir šukavimo nagučiais :) Tai štai tokie mūsų nūdienos džiaugsmai :)

Bet mes čia apie sūrio derlių… Taigi, Mildlandijoje gausiai užderėjo varškės sūris.  Ir kai jau jo buvo atsivalgyta šviežio, su medumi, su uogiene, kepto su prieskoniais su kiaušiniene, virtinukuose ir t.t. ir pan. atėjo metas ieškoti kažko naujo :) Ironiška, bet pirmasis šios temos įrašas nėra one of the bestest pripažinto varškės sūrio sufle.. bet ateis ir jo eilė :)

Turiu įdomų užsiėmimą – kartais darau iš sūrio varškę :) nes receptas teigia, kad reikalinga varškė… taigi jami varškės sūrį, jį smulkiai sutarkuoji, įdedi gietinės, truputį pieno jei reikia ir vuolia – varškė :)

Jeigu kam nors netyčia irgi užderėjo sūriai, Jūsų dėmesiui tikrai neblogas varškės sūrio tart’as su mano mėgiamu varškės ir šokolado deriniu mmm…

Tart’o pagrindui reikia:

100g sviesto arba margarino,

1/2 stiklinės cukraus,

1 kiaušinio,

1 – 1 1/2 stiklinės miltų,

2 šaukštų kakavos.

Sviestą išsukti su cukrumi, įmušti kiaušinį ir gerai išmaišyti. Suberti miltus ir kakavą ir suminkyti tešlą. Tešla iškloti kepimo formą su krašteliu. Aš tai darau tiesiog pirštais išspaudydama tešlą ant formos – jokio kočiojimo ir terliojimosi :) Beje šis pagrindas yra one of my favorites su plačiomis panudojimo galimybėmis, pavadinkim :)

Tada reikėtų iškloti pyrago pagrindą kepimo popieriumi ir priberti ten pupų (!) – stebėtinai geras būdas apsaugoti kepamo tuščio pagrindo kraštus nuo suvarvėjimo į vieną blyną :) Taip pakepam apie 175 laipsnių karštyje maždaug 10 minučių. Tada išimam popierių su pupomis ir dar apkepam pagrindo viršų.

Marmuriniam įdarui reikia:

450g varškės sūrio,

3 šaukštų gietinės,

2 šaukštų cukraus,

250 ml moliūgų uogienės (aš naudojau savo pernykštę su apelsinais),

3 didelių kiaušinių,

3 šaukštų miltų,

1 arbatinio šaukštelio cinamono,

1/2 arbatinio šaukštelio malto imbiero,

žiupsnelio muskato,

žiupsnelio druskos,

85g šokolado.

Sūrį aišku sutarkuojame ir sumaišome su grietine. Sudedame cukrų, kiaušinius, moliūgų uogienę, miltus ir prieskonius ir gerai išplakame. Aš net pasinaudojau blenderio paslaugomis :) Šokoladą patirpiname dubenyje ant vandens. Daugiau nei pusę varškės masės sukrečiame ant iškepto pagrindo. Į likusią dalį įmaišome tirpintą šokoladą. Gautą mišinį šaukštu išdėliojame ant šviesios masės ir peiliu pavingiuojame per kremą taip, kad jis šiek tiek susimaišytų. Šauname į 175 laipsnių karščio orkaitę 45 minutėms. Iškepusį pyragą atvėsiname ant grotelių, o po to dar palaikome šaldytuve, kad sustingtų. O tada dovanojam ir ragaujam :)

Ironiška, bet atostogavo Mildlandija, ilsėjosi nuo manęs :) o Jūs turėjote progą gerai išanalizuoti visus iki šiol parašytus post’us, m? :) O aš tuo tarpu gyvenau realybėje, o atostogos dabar tik prasideda.. pseudo atostogos… geriau negu nieko. Čia aš esu dėkinga mūsų nustabiai šaliai, visai ne karalystei, bet… nebūtų Mindaugo – nebūtų atostogų :)
Taigi, turim vakarų kryptį, vakarėjantį dangų ir prasidedančio ilgo ilgai laukto savaitgalio džiugesį, dar truputį kirbantį realybės alsavimą į nugarą… bet jos vis tolsta ir darosi ramu ir giedra… kiek nedaug žmogui reikia, kai pagalvoji…
Jaučiu pareigą pasiteisinti… gal reikėtų sakyti jaučiu atsakomybę.. net ir interneto platybėse :) O jeigu rimtai, tai kaip ir sakiau, mane įtraukė real life… Ir turiu pasakyti, kad aš daugiau tuo džiaugiuosi nei gailiuosi. Realybė būna sudėtinga, būna sunki, būna ir nepakeliama, bet klaida yra net nebandyti jos pakelti, atsiriboti ir neišdrįsti pažiūrėti jai į akis…
Džiaugiuosi, kad man nereikia slėptis už iliuzijų, kurias žmonės susikuria tik tam, kad galėtų save pateisinti, “nurašyti” savo rūpesčius ir problemas. Man nereikia religijos, stebuklingai netikro virtualaus pasaulio, komunų ir dvasinių mokytojų ar lyderių… man per akis gana gyvenimo :)
Tai vat toks tas mano sugrįžimas… kurio gal būtų reikėję gerokai ilgiau palaukti… jei ne kolegos, Mildlandijos skaitytojai ir žiūrėtojai :) Ačiū Jums, mielieji, už švelnius spirtelėjimus į minkštą vietą… Kaip ten bebūtų, didžiausią motyvaciją sukėlė kolega iš užsienio, užklausdamas, ar ką nors iškepiau.. taip gėda pasidarė ir kažkaip nesmagu nuvilti.. užsienį :) aš praktiškai Lietuvos įvaizdžiu rūpinuosi :)
Tai štai… kad manęs čia nebuvo, tai dar nereiškia, kad aš nieko nenuveikiau :) Buvo daug ypatingų progų pasireikšti ir aš tikrai stengiausi nepraleisti progų… tik vieną praleidau :( shame on me, bet fiziškai nebesutilpau laike… žadu pasitaisyti…
O dabar smagiausia dalis – aš supratau, kad Mildlandija turi kelių kategorijų svečių. Tuo aš ir žadu pasinaudoti ši kartą…
Pirmoji kategorija – pavadinsime ją atradėjos vardu – Rasiniai :) Tie, kurie skaito viską iki recepto ir žiūri paveiksliukus :)
Antroji kategorija – -”- – Sauliniai :) Tie, kurie skaito viską ir žiūri viską, bet dažniausiai rezultatus pamato gyvai ir anksčiau negu jie atkeliauja iki Mildlandijos… o kai pamato, tai išsyk ir recepto pasiklausia :)
Trečioji kategorija – užsieniečiai :) Jie žiuri tik paveiksliukus, nes Mildlandija yra grynai lietuviškas reikalas (nedrįstu sakyti “kol kas”).
Ketvirtoji kategorija – aš :) o aš čia kaip ir superuser’is :) tai darau viską, ne tik skaitau, bet ir karpau, resize’inu, rašau ir t.t. ir pan. Tai štai, man smagu turėti čia visus receptukus, nes tai patogu ir smagu :) bet šiandien aš transliuoju iš mobilios darbo vietos :) ir nepasiėmiau savo talmudų ir nieko nežinau – man atostogos :)
Atsiprašau visų (jeigu aišku tokių yra), kurie nepateko į nei vieną iš kategorijų. Prašau Jus atsiliepti, ir aš sugalvosiu dar kategorijų :) kurios niekam nerūpi, tik man :) bet čia mano blog’as muhaha :) Dar atsiprašau, tų, kurie norėtų kažką tokio pasigaminti, bet šį kartą neras aprašymo kaip… Čia bus šantažas – parašykit komentarą, parašysiu receptą :)
Tai grožėkitės…

Gimtadieniškas keksas – citrininis su baltuoju šokoladu…

Tečio dienos skanumynas – pistacijų pyragas su citrininiu kremu ir kiviais…

Joninės-Nejoninės – pyragas su vaniliniu pudingu ir vaisiais…

Negaliu pasigirti, kad pažįstu daugybę žmonių. Bet tų, kuriuos pažįstu, įvairovė kartais stebina ir mane pačią :) Negali pasirinkti, kokius žmones sutikti, gali pasirinkti bendravimą arba nebendravimą… O mane šitoks pasirinkimo momentas ištinka itin retai :) ir nežinia, kas dėl to kaltas – tolerancija, simpatija, ar kaip tik apatija?..

Šiandien kaip tik buvo viena tų džiugių-liūdnų dienų, kai kažkas baigiasi – džiugu, kad pasiektas dar vienas tikslas, įkoptas kalnas, liūdnoka, kad reikia atsisveikinti su žmogumi, buvusiu vedliu toje kelionėje. Kažkaip per daug liūdnai čia nuskambėjo… bet iš tikrųjų labiau linksma nei liūdna :) O dar man dabar linksma, kad šitas post’as bus vienas tų savalaikių, kuris turi nuotaiką ir dar šiltą emociją.

Taigi, aš mėgstu sakyti “ačiū ir iki pasimatymo” gražiai.. ir skaniai :) o kas čia yra the bestest visomis progomis?!?

Tai tiek apie “ačiū”, o dabar apie piarą :) Šis itin slaptas interneto kampelis buvo paviešintas mano mieloms kelionės bendražygėms! :) Bet reklama dar niekam nepakenkė, ar kaip ten yra sakoma. Tikiuosi neištrypsit dar labai gležnų Mildlandijos daigelių ir pasijausite čia jaukiai ir maloniai bei rasite kur akeles paganyti :) Ganykitės į sveikatą! :)

Gal ir netinkama proga skųstis… tikriausiai netinkama.. bet skundas susijęs, todėl leisiu sau šį kartą pasiskųsti net ir tokia gražia proga. Bėda ta, kad ši proga juvo jau prieš kurį laiką… t.y. praėjusį savaitgalį, o man atrodo, kad jau amžinybė praėjo, ir aš tik dabar prisiruošiau apie tai parašyti… tikra gėda ir negana to – galvos skausmas. O kaip gražu būtų iškepti tortą ir gimtadienio išvakarėse papost’inti… bet kur tau… čia ne tai kad ne išvakarėse… čia visai bala žino kada gaunasi… ir kas čia kaltas?

Gal aš be reikalo graužiuosi… gal reiktų tiesiog post’inti ir nesileisti į smulkmenas, kad tai buvo senokai ar ne visai taip, kaip papasakoju… ką Jūs žinot, galų gale :) bet negarbinga taip… tame blog’o žavesys – užrašyti akimirkos džiaugsmą, emociją… nes po kiek laiko jos išblėsta, atrodo ne tokios svarbios, o post’as būna lėkštas, apie pienes ir bites… Bet o ką daryt, kai geriausios mintys užpuola ryte besivalant dantis, ar per kavos pertraukėlę darbe?.. aišku, galima turėt kišenėj blonknotėlį ir pieštukėlį, kur viską išsyk užsirašytum, bet… tai turbūt ne man :)

Nu ir ką daryt?.. meluot nenoriu… memuarų užsirašinėt irgi nenoriu… tada, kai turiu ką šviežiai pasakyt, neturiu galimybių rašyt… tam, kas pasiūlys genialią išeitį, atiduosiu pusę karalystės :)

Tai ką, gyvenam kaip gyvenom :)

Buvo tortadienis, kuris nusipelnė ypatingo kepinio. Po to, kai jis iškepė (o tiksliau, po to, kai tapo tuo, kuo tapo), aš jau nebedrįsau vadinti jo tortu :) bet… kitą kartą turbūt jis bus panašesnis į tortą :) Kad ir kaip ten būtų, ne tame buvo esmė. O buvo ji nuo senų senovės mano barndintoje idėjoje – tobuloje tortulio vizualizacijoje :)

Nereikia slėpti, kad rezultatas buvo labai toli nuo fantazijos, nes vis tiek rankos truputį kreivos :) Kaip ir galima buvo tikėtis, sprendimai gimė tiesiog vietoje, real time taip sakant :) nes pavyzdžiui fantazijoj suręsti sausainių namelį, tai kaip “du pirštu…”, o vat realiai tam reikalingos dvi poros rankų + kalno ramybė + kosmonauto kantrybė ir dar truputi-biški smegeno beigi tuščia šaldytuvo lentyna :) o po tokio žygdarbio, tai jau viskas normaliai :)

Dar kartą SU GIMTADIENIU, Zuiki :)

Tortulis

Biskvitui:

• 3 kiaušiniai,
• 250ml cukraus,
• 200g grietinės,
• 150g medaus,
• 500ml miltų,
• kupinas šaukštelis kepimo miltelių,
• gera sauja reišutų (geriausia turbūt graikiniai, o aš dėjau lazdynus bei migdolus, truputį pakapotus).

Kremui:

• 1 indelis “RuDuDu”,
• 400g grietinėlės.

Grožiui:

• kelių spalvų kietos želė (tai reiškia, kad gaminant želė, reikia miltukus skirtus 0.5l vandens, panaudoti maždaug 0.25l vandens),
• sausanių (galima naudoti pirktinius, o aš išsikepiau pusę kiekio šitų),
• šokoladinio glajaus (2 šaukštai vandens, 125ml cukraus, 1 šaukštas sviesto, 2 šaukštai kakavos) arba tiesiog tirpinto šokolado,
• karamelinių saldainiukų (aš naudojau “Werther’s Original”, bet manai gražiai atrodytų ir mūsiškieji “Cool”, ar kaip ten jie vadinasi),
• …

Tai nu ir va :) Pasigaminam biskvitą, kuris beje man labai patiko, ir manau, kad jį drąsiai galima naudoti bet kokio tortulio gamybai. Kiaušinius ištrinam su cukrumi ir kepimo milteliais, dedam grietinę ir medų (jei jis kietas, tai ištirpinam ir atvėsinam, o tik tada dedam :)), pamaišom. Tada beriam miltus ir riešutus, gerai sumaišom ir kepam karštoje orkaitėje apie 20 min. Iškeptą biskvitą atvėsinam ir perpjaunam.

Kremą reikia daryti prieš sutepant tortą (nes aš biskvitą išsikepiau iš vakaro). O darosi taip: išplakam grietinelę, rududu truputį patirpinam ant garų, bet tik vos vos, kad išsileistų, bet nebūtų šiltas. Jei truputį sušilo, reikia palikti pastovėti, kad atvėstų. O tada atsargiai po šaukštą įmaišyti jį i plaktą grietinėlę. Tada kremas žiauriai suskystėja ir pradeda atrodyti, kad nieko gero čia jau negali gautis :) bet gaunasi… kremas susigeria į biskvitą, todėl jis ir pasidaro nebepanašus į tortą, bet skoniu tikrai niekam nenusileidžia :) čia aišku galėjo būti mano asmeninė problema, t.y. reikėjo kepti mažesnio ploto biskvitą, bet čia pabandysim kita kartą :)

Taigi, kad jau sutepėm tortą (laikom jį šaldytuve), galim užsiimti puošyba… O pasakoti čia kaip ir nėra ką, tiesiog pasibalnojau fantaziją ir pirmyn! Tai nu ir va…

Netikėtai, nelauktai atėjo metas antrai ačiū dovaliai :) I mean it! Ta prasme, kad jau kurį laiką galvojau, kad šita dovalia bus skirta kitam žmogui.. bet atsitiko, kaip atsitiko.

Net nežinau ar smagu jaustis skolinga. Vienareikšmiškai čia kalba ne apie pinigus ir kitus materialius reikalus. Paaiškinimas: kepiniai ir skanumynai nėra materialūs reikalai, nes Midlandijoje jie pagaminti iš meilės :) Čia kaip kokia reklama :P taip man ir reikia. Tai štai ir nežinau, kaip čia geriau būti ar nebūti skolinga?!

Turbūt reiktų atsakyti, kad geriau būti, be išimčių – būti skolinga, būti reikalinga, būti darbinga, būti laiminga, būti teisinga, būti išmintinga, būti… nes kai būni, tai ir kitiem kažkaip lengviau būnasi :) Ir dar tai skatina galvoti ir norėti, įgyvendinti visokias kulinarines fantazijas arba šiaip lengvai praleisti laiką jaukiausioje namų vietoje – virtuvėje, tobulinant senus gerus receptukus…

Vat taip ir atsitiko šį kartą, nes ilgai vartant visokias receptų knygas bei šiaip kontempliuojant, nieko gero nesusikontempliavo :) o dar laiko, kaip visada nepasirodė per daug – taigi reikėjo kažko paprasto, patikrinto ir kaip tik to, ko reikia :)

Jeigu rimtai, tai neįtikėtina, kad šito receptuko dar nėra Mildlandijoje. Turbūt buvau taip užsiėmusi naujovių paieškomis ir bandymais, kad retai sugrįždavau prie senų gerų receptų. Ir visai be reikalo!

Taigi, keksas paprastasis – nuostabusis :) Šitas kepinys yra puiki ačiū dovalia, kurią galima dovanoti ir dovanoti, net tam pačiam žmogui, nes yra tiek daug įvairių priedų ir jų derinių, kad niekada nenusibosta jais žaisti :)

Keksas Vulgaris :)

• 4 kiaušiniai,
• 1 stiklinė cukraus,
• 100g margarino kepiniams,
• 2 šaukštai grietinės,
• 6 šaukštai pieno,
• 11 šaukštų miltų,
• pakelis kepimo miltelių (prancūziškų iš IKI :))
• vienam iš žaidimo variantų: šį kartą žaidžiau su kokoso riešutais, kakava (ale marmurinis keksas, kurio Jūs deja nepamatysit dėl suprantamų priežaščių) ir brendyje mirkytomis vyšniomis. Užuominos kitiems kartams: riešutai, šokoladas, džiovinti vaisiai (man asmeniškai jak, bet čia Jūsų teisė rinktis :)), aguonos, švieži obuoliai ir/ar slyvos ir turbūt viskas, ką galima sugalvoti. Esmė yra nepersistengti ir nepridėti visko tiek, kad keksas neiškiltų :)

Greitasis maišymas: kol kas bus užstatome tirpintis margariną ir pažiūrime, kad jis neužvirtų, o kai tik išsilydo, nukeliame ant šalto paviršiaus. Tuo tarpu gerai išsukame kiaušinius su cukrumi. Į kiaušinių masę pilame pravėsusį margariną, pamaišome, įdedame grietinę, išmaišome, pilame pieną, išmaišome. Tada atskaičiuojame reikiamą kiekį miltų, ant jų užbarstome kepimo miltelius ir viską gerai sumaišome. O tada jau laikas priedams, viską sudedame ir išmaišome. Šiek tiek gudrumo yra su kakava, kadangi pirmiausia reiktų įpilti pusę tešlos į kepimo formą, tada į likusią tešlą įdėti kakavos (porą šaukštų), gerai išmaišyti ir pilti ant baltos tešlos arba dėti po šaukštą. Jei kakavimė tešla labai sunkiai maišosi, galima įpilti dar šiek tiek pieno. Ši tešla yra sunkesnė, todėl ji nuskęsta prieš tai įpiltoje tešloje ir gaunasi gražus margumas :) Tai vat tiek – kepam apie 1val., pyragą dedam į tik pradėjusią šilti orkaitę. Patikrinam mediniu pagaliuku. Paprasta, anea? :)

Taip jau atsitiko, kad mūsų namuose atsirado naujas gyventojas.. negali sakyt, kad be priežasties ar tai progos.. toli gražu.. čia vėl tas kolegas kaltas :) Gaila bet tas gyventojas daug gyvybės neturi, nors čia kaip pažiūrėsi… :) Tiesiog noriu nuraminti-nuliūdinti visus pagalvojusius apie kokį tais gyvūnėlį.

Kai pagalvoju, tai labai seniai jau tas buvo – lygiai prieš pat Velykas… vat jos čia ir sumaišė visus reikalus ir dėl laiko stokos dovana nebuvo visiškai complete.. bet aš pasitaisiau! Nors tai ir užtruko :) Bet mane džiugina, kad galiu įrašyti dar vieną reikalą į baigtų darbų sąrašą.

Trumpai tariant, naujajam draugui reikėjo namelio :) “o ką aš darau geriausiai?” pagalvojau ir nusprendžiau, kad megztas namas – tai ne lygis :) o vat tada nusprendžiau pabandyti šį tą naujo ir jau labai seniai ir labai mane viliojančio. Dar nėra Mildlandijos žemėj Veltinio rajono, tai čia bus prie mezgimo, o po to pagalvosim, kaip karjera seksis :)

Labai jau skambiai čia pristačiau, o iš tikro, pačio vėlimo tai čia ne prūdai.. nu bet vis tiek :) Veltinis mane sužavėjo nuo pat tada, kai apie jį sužinojau. Vis buvo baisu pradėti, todėl nedrąsiai įsigijau pagrindinių įrankių ir medžiagų, godžiai išklausiusi labai jau šykščius pardavėjos patarimus. No wonder, kai pagalvoji, tai aš abejoju ar jinai kadanors tai darė.. tai nėr ko norėt :) Anyway, niekada nieko nepadariau pagal taisykles iki galo.. shame on me :| užtat išmokau pamatyti suvelto karolio kainą, ir dabar ji manęs jau nestebina. Brangios ne medžiagos, o laikas, kurį reikia praleisti baksnojant vilnos gabalėlį, kol jis tampa tobulai apskritu, kietu rutuliuku.. o kur dar visai muilavimai, plovimai, kuriais aš neužsiėmiau :)

Tiesą sakant, neturiu nei vieno velto daikto, kuriuo galėčiau pasigirti ar pasipuošti.. na neturėjau.. dabar jau pusiau turiu :P Prie didelių gumulų vilnos tebėra keli suvelti karoliai, kurie gal kada taps auskarais ar dar kuo nors.. ir viskas.. visa kita bandymai, bandymai… Bet aš pasiryžau, ir gerai apgalvojus reikalą nusprendžiau šį kartą nepersistengti.. Štai kaip viskas buvo…

… tokiems tinginiams kaip aš, šiais laikais yra parduodama veltinio medžiaga. Tai toks jau suveltas gabalas kokios nori spalvos už ne per mažą kainą, iš kurio lieka tik kirpti gėleles, skiauteles ir jas visaip dizaininti :) bet jis man pasirodė toks netikras, nešiltas ir tiesą sakant overpriced, turint omeny, kad ne kieno nors rankos juos suvėlė, o greičiausiai geros galvos (negali ginčytis) sugalvota technika. Tada prisiminiau žymiai tikresnį reikalą, t.y. tokį senovinį tikrinį pilką veltinį, naudojamą visokiems ten pašiltinimams ir pan. Patenkinta kaip slyva ir sumokėjusi 2.50 Lt už pusę metro, jau šuoliavau generuodama tobulo namo projektą :)

Tai ilgai nepasakosiu.. nors užtruko projektas beveik tiek, kad buvo verta dėti į “Nu čia dar nebaigta” skiltį… bet neįdėjau, nes labiau norėjau greičiau pabaigti nei užsiimti pašaliniais reikalais… no offence :) Tai vat vėliau vėliau, baksnojau baksnojau, po to greit iškirpau, greit susiuvau ir tadam! :)

Nusprendžiau, kad atradau labai nuostabią mildlandišką rankdarbiavimo atmainą :) kuria planuoju dar ne kartą pasinaudoti, kai tik turėsiu kruopelę laisvo laiko.. yea right :) Priimu užsakymus… motyvacijai :)

Čia aš be klaidų parašiau, jeigu ką :) Vienas Zuikis taip sakydavo, kai visai mažiukas buvo… Matyt, kad nepamirštų padėkot gavęs dovaną, kaip buvo mokomas :) Aš gi šitam posakiui noriu suteikti truputį kitą prasmę… žinot, kai reikia kam nors padėkoti… už gerus darbus…

Velykos nuostabios tuo, kad jos ne Kalėdos :) ir skolas galima grąžinti po jų, per daug nesigraužiant, kad pavėlavai. Taigi, oficialiai skelbiu skolų grąžinimo metą!

…I’m on fire!.. ar ką.. jau antras post’as šiandien :)

Taigi, pirmoji ačiū dovalia geram draugui, kolegai, anonimui jis pats žino už ką, nėr čia ko plačiajam pasauliui skelbti :) Ką čia slėpsi, šita dovalia truputį įtakota įvairių velykinių skanumynų, kai lieka truputis kremo ir daugybė fantazijos… o iki kitų Velykų dar toli :)

Kaip jau kažkada esu minėjusi, saldainiai man atrodo puiki dovana. O dar puikesnė ji būna tada, kai saldainiai yra hand made :) Nėr čia ką slėpt, pastangų aišku reikia, bet jos malonios, galvojant, kaip galima nudžiuginti žmogų rankų šiluma suformuoto šokolado gabalėliu.

Vienas dalykas yra skolos jausmas, kai jauti, kad reiktų kažkaip atsilyginti, bet niekaip negimsta ta geniali mintis. Tada dažniausiai viskas baigiasi tuo, kad nueini į parduotuvę ir nuperki plytelę šokolado… bet būna taip, kad mintis kirba galvoje dar net nežinant, kad jai teks būti įgyvendintai. Ir tokie darbai būna patys lengviausi, geriausiai pasisekę ir suteikiantys pasididžiavimo savimi. Šitais saldainiais aš didžiuojuosi ir aš visai ne persistengiau :P

Hand made saldainiams reikia:

• juodojo šokolado,
• šiek tiek įvairių riešutukų,
• karamelinio kremo (maniškis buvo ir velykinių kiaušinių įdaras :) jis virtas iš kondensuoto pieno, cukraus, sviesto ir dirbtinio medaus),
• kelių brendyje mirkytų vyšnių,
• dar būtų gerai turėti tam skirtų formelių, bet jei yra pakankamai noro ir ryžto, tai užtenka ir stikliukų bei folijos :)
• nemažas kiekis rankų darbo :)

Viskas vyko maždaug taip: apdengi stikliuką folija, aptepi šaukšteliu tirpintą šokoladą, statai į šaldymo kamerą. Kai šokoladas suaušta, atsargiai nuimi gautus puodelius (kurie btw galėtų būti puikūs valgomi stikliukai kokiam skaniam gėrimėliui) ir šaldai kitą partiją :) Po kurio laiko, kai jauti, kad jau turi pakankamai šokoladinių formelių, prasideda kūryba. Vienas formeles pripildžiau kremu ir pagražinau riešutais, į kitas pridėjau smulkintų riešutų ir vyšnių bei apliejau tuo pačiu tirpintu šokoladu. Tikrai manau, kad čia yra plačios lankos fantazijai ir aš tikrai po tas lankas dar pagrybausiu :)

Kam patiko – sugalvokit, kaip priversti mane įsiskolinti ir gal Jums pavyks :)