O jeigu jau taip surimtėjus… tai realiai mes nieko nešvenčiam… mes tiesiog gaminam (nu nes kepimu čia proceso nepavadinsi) pyragus, o po to jais mėgaujamės ir kartais dalinamės su itin gerais Mildlandijos ir Ourilijos draugais :)

Ourilija ir Mildlandija panašios tuo, kad abi yra fiction… o skiriasi gyventojų skaičiumi :) Priešingai nei Mildlandijoje, Ourilijoje gyvena labai daug žmonių, kurių dauguma apie tai nieko nežino :)

Gerai, o dabar apie spalvas… Aš supratau, o gal prisiminiau, ar tai dar kartą įsitikinau, kad vienas iš tų virtuvės stebuklų yra nuostabios spalvos, kurias galima išgauti pačiomis natūraliausiomis priemonėmis… ir toks rezultatas dar labiau džiugina… nes nu sorry, bet daugelio svajonių šalis (a.k.a. USA) man visada liks mėlynų tortų šalimi :) yak… tuos, kurie vis dar galvoja, kad mėlynės nudažo mėlynai, turiu nuvilti – taip gali atsitikti nebent Ourilijoje :)

Jau praktiškai galėčiau parašyt knyga… “Mildos virtuvės spalvos”… prisigrimuočiau, pasisiūčiau prijuostę pas dezainerį, pasidaryčiau išeiginę šukuoseną, pasiimčiau į rankas nei karto indų kempinėlės nemačiusį (supraskit, nesubraižytą) shiny and brand new bliūdą prikrautą dirbtinių špinatų lapų… ir prisifotografuočiau… už eglutės, prie krūmelio, už spintelės… aij tiesa pas mane spintelių nėra :) … bet kadangi nesu kokia tais įžymybė ar nacionalinė vertybė, tai tiesiog papostinsiu :)

Spalvas aš mėgstu ir, kaip turbūt pastebėjot, dažnai naudoju savo džiaugsmams ir nuotaikoms išreikšti – pavyzdžių toli ieškoti nereikia, užtenka pažiūrėti į prieš tai buvusį post’ą :) Kartais pavyksta geriau, kartais ne taip gerai kaip norėtųsi – vis tik daug kas priklauso nuo metų laiko ir šaldytuvo ar “atsargų spintelės” turinio :) Bet spalvos veža… ir tikiu, kad rasiu dar ne vieną tokią, kuri mane nudžiugins ir įkvėps :)

Tai vat štai, labai netikėtai Ourilijos garbei gavosi va toks pyragas tik fivoletinis (nuo pernykščių šaldytų trintų juodųjų serbentų) – kaip saulėlydis, tik žalias :)

Žalia – balta! Žalia – balta! Žalia – balta! Go go go!!!

Kolegos, virkit kava, here I come :)

Tiems, kas neskaito Mildlandijos naujienų (!), paaiškinimas, kas tas kalendorius do daiktas :) Advento kalendorius skirtas vaikų džiaugsmui ir dienų iki Kalėdų skaičiavimui nuo gruodžio 1-osios iki pat Kūčių. Kiekvieną dieną reikia “atrasti, išraizgyti, atrišti ir pasidžiaugti” – taigi, kalendorius ne kažką skiriasi nuo realybės :)

Jau antri metai kalendorius daugiau mažiau susivalgomas ir, kad ir kaip būtų keista, kuo toliau tuo mažiau edukacinis reikalas :) Bet svarbiausia, kad jis teikia džiaugsmą :)

Taigi vakar namai pakvipo meduoliais, o tuo pačiu ir Kalėdom… kaip visada darbas užsitęsė iki išnaktų, bet rezultatas man visai mielas :) Tikiuosi patiks ir Jums… jeigu sukils idėjos, dar visa naktis iki tos gruodžio 1-osios :)

Šiemet, skirtingai nei kitais metais, aš jau gerokai iš anksto žinojau koks bus mano tortas. Ne taip seniai turėjau progą išbandyti šitą naują derinuką… lydėjo jį didelė sėkmė, todėl jis bus kartojamas dažnai ir po daug :)

Taip jau atsitiko, kad šitas gimtadienis buvo gausiai mildlandiškas (gavau dovanų nuostabiai nuostabių Mildlandijos lipdukų ;)), todėl ir tortulis galėtų būti Mildlandijos vizitinė kortelė… tam ir su papuošimu pasistengiau :)

O jeigu taip susikaupus ir atsisukus atgal -  turiu pasakyti, kad užaugau tortų srityje… anksčiau buvo baugu ir nedrąsu… papuošimai kreivoki, tai žiūrėk ne taip iškepė, tai kremukas nesuaušo, tai dar koks velnias… o čia staiga viskas ima ir pavyksta.. ir taip jau kurį laiką… tuoj leisim į plačiąją visuotinę gamybą :)

Mano tortas – gabalinis :) Pasiskolinau biskvitą iš vieno, kremą iš kito ir vat jums ir prašom! Ir dar man labai patinka papuošimai – visai natūralūs, visai nenudažyti ir net man labai gražūs… bet čia, kaip ir visame kitame – skonio reikalas.

Mano tortas daromas taip:

• Biskvitas – pernaudotas iš kito gimtadienio torto :) žiūrėkite čia
• Kremai – pasiskolinti iš labai smagios ir šiltos, visada saulėtos virtuvės:
• Kremas 1: 150g kambario temperatūros sviesto, 1 indelis kambario temperatūros Rududu, sauja smulkintų graikinių riešutų (jei norisi);
• Kremas 2: 500ml grietinėlės plakimui, 2 šaukštai cukraus pudros;
• Sulaistymui: 150ml vandens, 1 šaukštas cukraus, šlakelis stumbražolių užpiltinės (optional).

Tortui reikia susigulėti, todėl patariu jį sutepti iš vakaro. O tai reiškia, kad biskvitą reikėtų išsikepti prieš 2 dienas. Biskvitą pjaustau į 3 dalis, prieš sutepdama, t.y. visiškai atšalusį.

Vienam kremui išsukame sviestą ir įmaišome Rududu. Čia svarbu, kad abu komponentai būtų vienodos temperatūros – tada kremas gražiai susijungia. Jei naudojame, įmaišome ir riešutus.

Kitam kremui ir aptepimui tiesiog išplakame grietinėlę su cukraus pudra.

Tortas gana stabilus, todėl gali būti surenkamas ne toje tortinėje, kurioje bus patiekiamas. T.y. jį atšalusį ne sunkiai galima perkelti.

Susirenka tortas labai paprastai – beveik pats :) Klojam viena biskvito lapą, sulaistom pasiruoštu sirupu, aptepam Rududu kremu. Klojam antrą – sulaistom, aptepam 2/3 plaktos grietinėlės. Klojam trečią – sulaistom, aptepam viršų ir šonus likusia grietinėle.

Lieka linksmoji dalis – papuošimas :) Aš šonus apklijuoju smulkintais likusio biskvito trupiniais, o viršui dar naudoju smulkintus riešutus, sezamų sėklas, linų sėmenis, sėlenas, perlinį cukrų, kakavą ir t.t. ir pan.

Vat toks nesudėtingas tas mano tortas…

Tai štai prisižiūrėjus kaip tai daro dėdės italai ir ne tokie jau dėdės ir ne tokie jau italai, nusprendžiau, kad ir man gali visai neblogai pavykti… ir pavyko :) Įdomus dalykas, kad ko gero visus tris kartus gavosi šiek tiek skirtingai :) gal dar ne viską iki galo perpratau, bet practice makes it perfect :)

Tiesa, dar vienas niuansėlis – mozzarella’os gamybai turėtų būti naudojamas buivolės pienas… Kas pasakys, kur jo gauti – atiduosiu pusę karalystės :) O kol kas puikiai tinka karvytės pienukas :)

400g mozzarella reikia:

• 3,5l šviežio (nepasterizuoto) pieno,
• gero šaukštelio citrinos rūgšties.

Tai štai pieną supilam į puodą ir šildom, kol pradeda “vaikščioti”. Tai reiškia, kad pienas dar neverda, bet jau yra gerokai šiltas ir žiūrint iš viršaus atrodo, kad jis juda :) jeigu darysit, tikrai pamatysit apie ką aš čia..

Kol šildom pieną, pasiruošiam rūgšties tirpaliuką, pienui sutraukti. Tam reikalui imam kaupiną arbatinį šaukštelį citrinos rūgšties ir užpilam šiek tiek vandens. Išmaišom, kad neliktų rūgšties grūdelių.  Pienui sutraukti galima naudoti ir citrinos sultis, išrūgas ar rūgpienį, bet su citrinos rūgštimi man lengviausia reguliuoti reikalingą kiekį.

Kai jau pienas “vaikšto”, išjungiame “šildymą” ir po truputį pilam rūgšties tirpalą ir būtinai maišome mediniu šaukštu. Kai tik pieną sutraukia, jis pradeda taip lyg ir tįsti, tai ženklas, kad rūgšties jau gana. Jei rūgšties bus per daug, gausite saldžią varškę, kurią bus sunku sulipdyti į gabalą vien maišant. Jei jau taip atsitiko reiktų supilti gautą varškę į kiaurąsamtį ir suminkyti į gabalą, kurio jau greičiausiai nepavyks padalinti į tradicinius burbuliukus.

Bet grįžkim į tą vietą kur mums pavyko gauti tąsią masę, kuri maišant šaukštu sukimba į vieną gabalą.  Tada įberiam į puodą šiek tiek druskos. Galima druskos ir nenaudoti, arba po to įberti į sūrymą, kuriame mozzarella bus laikoma. Tą mozarella gabalą visaip minkom šaukštu ir tampom pakabinę ant šaukšto. Kai jau gaunam tenkinančią išvaizdą ir blizgesį, galima daryti burbuliukus :)

Čia yra sunkioji dalis, nes tas skystimukas ir tas mozzarella’os gabalas yra tikrai karštoki :) Dėl to galima nueiti lengvesniu keliu ir jokiu burbuliukų nedaryti – suminkyti į vieną gabalą ir tiek. Bet jei jau norisi burbuliukų, imam gabalą gabalo ir spaudžiam kumštyje, kol tarp nykščio ir rodomojo piršto išlenda burbuliukas, kurį nusukam ir dedame į dubenį su šaltu vandeniu.  Vat taip paprastai viskas darosi :) Ir dar po to būna labai švelnios rankos :)

Padarytą mozzarella galima laikyti tiek tame skystyje, tiek iš jo išgriebtą, sandariai uždarytą kokiame nors inde, šaldytuve. Kaip jau anksčiau minėjau, į skystį galima įdėti druskos. Taip pat nepatartina šio sūrio labai ilgai sandėliuoti :) šviežias yra šviežias, kaip ten bežiūrėsi :) Skanaus!

Aš kartais sau truputį nepatinku, kad rašau apie all Italian ir neturiu nei menkiausio supratimo, kaip tai yra iš tikrųjų… O dabar dar vienas reikalas.. ne itališkas, šį kartą baisiau :) Nesmagu man kažkaip, nes neturiu nei menkiausios minties, kaip čia turėjo gautis iš tikrųjų… nes Brazilija tai net ne Italija ir brigadeiros tai nė iš tolo ne pica…

Džiaugsmas tas, kad kaip kolega sako buvau “girta tarp moterų” :) Gavosi puikus pasveikinimas, kuris tobulai atitiko sąlygą “nieko nekepk” :) Dar buvo gera, nes galvoje vėl sudūzgė spiečius minčių, kaip čia viską būtų galima padaryti šiek tiek kitaip… geriau, skaniau, tobuliau :)

O dabar… tokie kokie buvo – toffee like saldainuliai su įvairiausiais priedais :)

Kadangi, turiu maniją bandyti viską iš karto, tai nepasismulkinau ir dariau dviejų rūšių base mases – baltą ir šokoladinę :)

Baltai masei:

• 1 indelis saldinto kondensuoto pieno,
• 100g  balto šokolado,
• 1 šaukštas sviesto.

Šokoladinei masei:

• 1 indelis saldinto kondensuoto pieno,
• 3 šaukštai nesaldžios kakavos,
• 1 šaukštas sviesto.

Pabarstukai and stuff:

• malti žemės riešutai,
• blanširuoti migdolai,
• blanširuoti lazdyno riešutai,
• sezamo sėklos,
• cinamonas,
• cukrus,
• brendyje mirkytos vyšnios,
• smulkūs cukatai,
• nedidukės vynuogės be sėklyčių.

Viskas vyksta paprastai – jamam kondensuotą pieną, pilam į puodą, dedam svietą ir tarkuotą šokoladą arba kakavą ir verdam. Beveik visą laiką reikia maišyti, nes masę gana greit pritraukia prie dugno. Taip verdam, kol masė gerokai sutirštėja – tiek, kad perbraukus šaukštu pasidaro takelis ant puodo dugno, kuris užsitraukia labai lėtai.

Gautą masę supilam į nemažą lėkštę (kad greičiau atšaltų) ir atvėsinam. Taip pat padarom ir su kitos rūšies mase.

Kai jau masė gerai atšalusi, ir nebevarva iš apverstos lėkštės, galima imtis tikro darbo – saldainiukų gamybos :) Svarbiausia taisyklė – visi į saldainio vidų dedami dalykai turi būti sausi… dėl to brendyje mirkytas vyšnias apvoliojau cinamone ;) Ir dar vienas reikalas – būtinai reikia pasisviestuoti rankas :) Ir dar šiaip patarimas – saldainius geriau kame nors apvolioti, kad nepriliptų prie popierėlių ir vieni prie kitų, kad ir kaip miela tai būtų :)

O kai darbas baigtas, saldainius geriausia laikyti šaldytuve, ypač dėl to kad jau vasara! Dar juos reikia dailiai supakuoti ir padovanoti :)

P.S. Sese, sese, išspausk komentarą, a? :)

Tai štai, gavosi kažkas panašaus į “Juodąjį mišką”… geras skonis – dar geresnis vaizdas :) ko daugiau reikia puikiam tortuliui? :)

Nukrypstant nuo temos… turiu išbandyti dar vieną tortulio receptuką ir jeigu viskas pavyks tai bus official – šiuos metus skelbsiu tortulių metais :) Neįtikėtina, turint omeny, kad visada galvojau, kad tortuliai yra kažkas tokio, ką aš neitin gerai sugebu :) nu išskyrus “Pensininką” :) bet čia beveik nesiskaito… anyway, noriu tik pasakyti, kad šiemet man visai sekasi su tortuliais… tfu tfu tfu, kad neprisisnekėčiau :)

Šokoladinis tortulis

• 200g miltų,
• 200g cukraus,
• 2 šaukštai kakavos,
• 2 šaukšteliai kepimo miltelių,
• šiek tiek vanilino arba vanilinio cukraus,
• 75g tirpinto margarino,
• 240ml šilto vandens,
• 1 šaukštas citrinos sulčių;
• Kremui – 450g grietinėlės (geriausia 36% riebumo), šaukšto cukraus pudros;
• Sulaistymui – 100ml vyšnių sirupo arba uogienės skystimo, šiek tiek vandens ir 3 šaukštų vyšnių trauktinės;
• Šokoladiniam glajui – 150g šokolado, ~100g sviesto.

Kepam biskvitą, t.y. pyragą :) Sumaišom miltus, cukrų, kakavą, kepimo miltelius ir vanilę. Tada į sausą masę pilam tirpintą margariną, vandenį ir citrinos sultis ir viską gerai išmaišome šakute. Įkaitiname orkaitę iki 180 laipsnių. Aš darau taip, išsikerpu apvalios kepimo formos dugno dydžio kepimo popieriaus apskritimą, įkloju jį į formą ir supilu tešlą – kepant kraštai atlimpa patys, o dugnas neprilimpa ir lengvai išsiima. Tai štai, šaunam į karštą orkaitę maždaug 35 minutėms, galima pasitikrinti su mediniu pagaliuku.

Iškepusį pyragą gerai atvėsinam (jeigu išeina ir per naktį) ant grotelių. O tada perpjaunam pusiau į du blynus.

Pirmiausia reikėtų pasiruošti šokoladinį glajų, kad jis spėtų pravėsti, kol bus tepamas. Tam ištirpiname šokoladą ir sviestą ant silpnos ugnies. Aš dar įpyliau šlakelį (apie 50g) grietinėlės – nuvogiau nuo kremo dalies :) Viską gerai išmaišome iki vientisos masės ir paliekame atvėsti.

Tada išplakame likusią grietinėlę su cukraus pudra. Aš tortulį iš karto dariau į lėkštę, kurioje jis buvo patiektas, nes jo purumas man nedavė ramybės ir nusprendžiau nerizikuoti su perkėlinėjimu :)

Tai štai dedame į lėkštę apatinį blynuką, sulaistome puse sumakaluoto skystimėlio ir aptepame 2/3 plaktos grietinėlės. Tada uždedame antrą blynuką, šiek tiek spustelim. Sulaistome likusiu skysčiu, aptepame likusia plakta grietinėle, jei reikia dar apkamšome ja šonus.

Galiausiai pasigalandame kantrybę ir aptepame visą tortulį atšalusiu šokoladiniu glajum. Sudėtingiausia dalis yra šonai – aš tam reikalui naudojau mažą šaukštelį ir šiek tiek laiko :) Nebijome, kad glajus skystokas – šaldytuve jis puikiai suaušta, o pjaustant visai nelūžinėja.

Puošyba priklauso nuo fantazijos ir nuotaikos. Man šį kartą gavosi gana prabangaus vaizdo tortulis :) Tam panaudojau medinį pagaliuką suraižymui ir šiek tiek “girtų” vyšnių :)

Skanus, riebus, sotus ir gražiai gražus :)

Su sąlyga, kad man grįžo noras girtis plačiajame internete apie tai, ką darau savo siaurojoje virtuvėje :) imsiu ir nesusiturėsiu :) Dabar aš jau galėčiau būti geriausia mama pasaulyje! Anksčiau būčiau negalėjusi to pasakyti, dėl labai žemiškos ir paprastos priežasties – aš nemokėjau kepti tobulų avižinių sausainių… O dabar jau moku :) nežinau kodėl, bet man tai tikrai labai svarbu ir aš savimi didžiuojuosi :) Nekuklu… bet ką gi :)

Šitas mano trūkumas jau seniai nedavė man ramybės.. ir aš vis laikas nuo laiko, progai pasitaikius, bandydavau taisyti padėtį.. bet vis veltui… Buvo tikrai nemažai avižinių sausainių mano gyvenime.. bet tobulų nebuvo… nors tu ką.. Nors negali sakyti, kad nebuvo – jie buvo, bet ne mano kepti, o receptas gilioje paslaptyje :( ir ką.. perki, kremti ir kremtiesi, kad pati taip nemoki… gilus liūdesys, trumpai tariant…

Tai nu ir va… vieną dieną bebrausindama “ką čia išsikepus skanaus”, prisiminiau, kad kažkur šūsnyje lapelių lapeliūkščių su įvairaus plauko receptais lentynos kamputyje, turėtų tūnoti ir kažkada vasarą atistiktinai užnaršytas avižinių sausainių receptas su virtualiu tageliu “reiktų pabandyti”. Ir ką Jūs sau manot – taigi ir bus jie, tie tikrieji, nuostabiausieji, tobulieji… traškūs, kvapnūs, didumo sulig delnu, su riešutėliais ir cukatėliais… mmm…

Šiandien jau trečią kartą namai pakvimpa tobulais avižiniais sausainiais, o pilna jų lėkštė jau aušta ant stalo, laukia fotografo :) Ir tai tikrai ne paskutinis kartas… dar tik pradžių pradžia :) mmjo.. o kita daina bus apie upę… kažkaip tokia gaida gavosi :)

Anyway, šitie sausainiai žymi mano sugrįžimą į Mildlandiją… kažkaip netikėtai pradėjo stumtis antrieji mūsų metai.. apie datų nesureikšminimą, ignoravimą ir panašius reikalus parašysiu kitame post’e… o dabar tegu tobulybė ateina ir Jūsų namus :)

Tobuli avižiniai sausainiai

• 250g margarino,
• 250g avižinių dribsnių,
• 400g all kinds of good (tai būtų saulėgražos, moliūgo sėklos, sezamo sėklos, smulkinti riešutai),
• sauja razinų,
• sauja cukatų,
• 2 kiaušininiai,
• 1 stiklinė cukraus,
• 1 šaukštas miltų,
• 1 šaukštas cinamono

Margariną ištirpinti dubenyje ir įmaišyti visus sausuolius (išskyrus razinas ir cukatus). Dar truputį pakaitinti, vis pamaišant, kad nepritrauktų prie dubens dugno. Padėtį į šalį, kad atvėstų. Tuo tarpu išsukti kiaušinius su cukrumi ir masę įmaišyti į atvėsusį sausuolių mišinį. Įberti cinamoną, razinas ir cukatus, miltus ir viską gerai išmaišyti. Masė gausis truputį byranti, bet taip ir turi būti. Vėliau, margarinui šąlant, ji vis labiau byrės, bet tai irgi nieko tokio :)

Taigi, gautą masę semiame su šaukštu, dedame į kepimo popieriumi išklotą skardą ir patapšnojam :) kad būtų blynukas. Galima dėti tiesiog kauburėlius, bet tada reikės šiek tiek ilgiau kepti. Sausainių dydį pasirinkite pagal norą, bet mano avižiniai sausainiai, kaip jau minėjau, turi būti delno dydžio – kitaip jie bus pusiau tobuli :)

Pilną skardą sausainių šaunam į 200 laipsnių karščio orkaitę ir kepam, kol gražiai parunda, o nosį ima kutenti svajonių kvapas, dar visą vakarą pleviansiąs po namus..

P.S. ar pasiilgot manęs?.. :)

Kiekvienais metais kažin kaip per vėlai susizgrimbu, kad vienam piliečiui reikia gi Advento kalendoriaus!!11 Ir tada gimsta daugybė pačių nerealiausių idėjų,kurių įgyvendinimui tikrai neužtektų tos savaitės, likusios iki gruodžio 1. Ir dar tikrai neužtektų tik mano rankų prikišimo ir tik mano galvos pasukimo :) Ir taip kiekvienais metais tie grand planai yra nukeliami “kitiems” metams.. bet aš tikiu, kad kadanors tai tikrai bus įgyvendinta ir tada aš savimi didžiuosiuos :) ir leisiu Jums mano sėkme (?) grožėtis :)

Viskas prasidėjo nuo to, kad tie Advento kalendoriai su paveikslėliais ir langeliais, ir šokoladukais tapo baisiai jau nuvalkioti.. Stačiai slykštu žiūrėti į Advento kalendorių su kokia ten Barbe ar tai Spiderman’u, sakykit ką norit, bet nesąmonė… Ne tai, kad Adventas man būtų labai svarbus, bet kažkam tai turi prasmę, ir turi ją pakankamai seniai, kad būtų nekorektiška iš to tyčiotis. Negana to, tie pseudo Advento kalendoriai dar ir kainuoja brangiau už tuos tradicinius su “old good Santa” paveiksliukais. Kai man jie dar buvo reikalingi, tas malonumas kainuodavo 20Lt! O tai reiškė, kad turėjai jį, džiaugeisi, kad turi pakankamai vyresnę sesę su kuria nebereikia juo dalintis :) ir laukei, kaip didžiausio prieškalėdinio stebuklo.. Koks stebuklas atsiprašau už 3Lt?!? Kai tėveliams negaila tau juos xot 5 nupirkt… liūdesys…

Tai štai… tada aš supratau, kad noriu, kad Advento kalendorius būtų šiltas ir kažką reikštų, kad jis būtų mažas, bet tikras, naminis stebuklas. Pirmieji mano gaminti kalendoriai buvo pasiūti, su mažais maišeliais saldainiams ir papildomomis užduotimis ugdymui :) Kadangi augame ir paveikslėliai nebe taip svarbu, tai šiemet kalendorius tiesiog suvalgomas, dar prieš tai gali pabūti Kalėdine žvakide, jei spėja :)

Jūs dar irgi galite spėti… :)

Statyboms reikia visai nedaug… Statybinė medžiaga – mėgstami sausainiai, šokoladas ir cukraus ir citrinos sulčių glajus.. na ir dar visokie saldainiukai, etc., etc. ir svarbiausia daug fantazijos :)

Kol galvojat (ir nescrolinat žiūrėti nuotraukų!), pasipasakosiu… Yra toks reikalas – mano pomėgiuose visiškai neveikia multitasking’as :) Kai jau kepyba, tai kepyba… ir pastaroji dažnai pirmauja, nes valgyt gi vis tiek reikia :) bet kai užeina mezgybos periodas, galima ir sumuštiniais misti kurį laiką :) Na o jeigu rankose atsiduria gera knyga… ir taip visada, nors tikrai stengiuosi persiauklėti. Šitas post’as galėtų būti puikus mano pastangų įrodymas, nors projekčiukas ne iš rimtųjų, kai pagalvoji. Bet vis pradžia :) Tiesa dar yra mano žaliasis megztulis, kuris laukia kol bus įdėtas į “Nu čia dar nebaigta”.. bet čia kitą kartą :)

Taigi, apgavikas… čia toks daiktas vietoj šaliko iš tikrųjų :) o apgavikas jis dėl to, kad atrodo kaip megztinio apykaklė… o megztinio tai nėra :) Užsieniuose jis turi neck gaiter’io arba neck warmer’io pavadinimą. Kodėl ne šalikas galvojat?.. Turbūt todėl, kad šaliką reikia kruopščiai apsivynioti, jis būna storas ir pro kokį plyšelį vis tiek pučia vėjas… sakau “turbūt”, nes šiaip nieko prieš šalikus neturiu ir puikiai su jais sugyvenu :) bet gal čia dėl to, kad aš “ji”, o “jiems” dažnai kažkaip kitaip :)

Taip gavosi, kad po iššūkio priėmimo ir ilgo pasiruošimo, susiėmiau :) ir vat jums ir prašom.. keturi vakarai su virbalais = išsvajotas apgavikas :)

Trumpai papasakosiu kas ir kaip, jei susigundytumėte (apie vieną sugundytąjį jau žinau :)). Pradžiai turiu pasakyti, kad man labai patiko pasirinkti siūlai – pusvilnė, storas ir visai nepūkuotas siūlas, atrodo matinis ir turėtų nesivelti.. Kaip čia bus iš tikrųjų, pažiūrėsim, bet kol kas atrodo puikiai :) Virbalus naudojau plonesnius, nei rekomenduojami šiems siūlams, kad mezginys būtų tankesnis ir ne toks “skystas” – gi čia ne šalikas! :)

Mezgiau “gera-bloga akis” raštu, penkiais virbalais. Prieš tai nusimezgiau mažą pavyzdėlį ir pamatavau beveik maksimaliai ištempus į šonus (nes mano apgavikas be sagų, o užsimaunamas per galvą). Tokiu būdu išmatuotas apgavikas lengvai užsimaunamas, o užmautas, gerai priglunda prie kaklo. Taigi pamatuojam galvos (o ne kaklo) apimtį ir išsiskaičiuojam reikalingų užmesti akių skaičių – man gavosi 90 akių. Tai štai, tokiu būdu numezgiau 26cm (čia reikėtų įvertinti kaklo ilgį) – mano perlenktas apgavikas turėjo būti 13-14cm aukščio. Tada apgaviką reikia šiek tiek išplatinti, kad užeitų ant pečių ir neliktų plyšelių vėjui, apsivilkus viršutinį rūbą :) Platinau per du kartus: pirmą kartą uždėjau po vieną išvirkščią akį prie kas antros išvirkščios akies (t.y. kas ketvirtą akį), tada numezgiau dar vieną eilę neuždėdama akių. O tada uždėjau dar po išvirkščią akį, ten, kur buvo likus viena išvirkščia akis. Žodžiu, galų gale raštas turėtų būti “gera-bloga-bloga”. Visas praplatinimas turėtų būti apie 4cm ilgio (aišku, viskas priklauso nuo poreikio). Ir viskas, lieka gražiai nuimti akis, labai nesuspaudžiant, kad netrauktų. O tada jau reikia naudoti fantaziją apgaviko mode’ams sugalvoti :)