made in Mildlandija

Man tikrai kažkas yra su Italija… Gal aš praeitam gyvenime buvau katinu Italijoj :) Bet čia ne tik dėl to, čia dar ir gerai derantis kaimiškas pienukas.. ir jau kartais nusibostanti saldi ir rūgšti varškė. Ir štai tada kolega lyg tarp kitko pasipasakoja apie tai, kaip youtube’j rodo kaip pasidaryti mozzarella.. Nuodėmė būtų nepabandyt :)

Tai štai prisižiūrėjus kaip tai daro dėdės italai ir ne tokie jau dėdės ir ne tokie jau italai, nusprendžiau, kad ir man gali visai neblogai pavykti… ir pavyko :) Įdomus dalykas, kad ko gero visus tris kartus gavosi šiek tiek skirtingai :) gal dar ne viską iki galo perpratau, bet practice makes it perfect :)

Tiesa, dar vienas niuansėlis – mozzarella’os gamybai turėtų būti naudojamas buivolės pienas… Kas pasakys, kur jo gauti – atiduosiu pusę karalystės :) O kol kas puikiai tinka karvytės pienukas :)

400g mozzarella reikia:

• 3,5l šviežio (nepasterizuoto) pieno,
• gero šaukštelio citrinos rūgšties.

Tai štai pieną supilam į puodą ir šildom, kol pradeda “vaikščioti”. Tai reiškia, kad pienas dar neverda, bet jau yra gerokai šiltas ir žiūrint iš viršaus atrodo, kad jis juda :) jeigu darysit, tikrai pamatysit apie ką aš čia..

Kol šildom pieną, pasiruošiam rūgšties tirpaliuką, pienui sutraukti. Tam reikalui imam kaupiną arbatinį šaukštelį citrinos rūgšties ir užpilam šiek tiek vandens. Išmaišom, kad neliktų rūgšties grūdelių.  Pienui sutraukti galima naudoti ir citrinos sultis, išrūgas ar rūgpienį, bet su citrinos rūgštimi man lengviausia reguliuoti reikalingą kiekį.

Kai jau pienas “vaikšto”, išjungiame “šildymą” ir po truputį pilam rūgšties tirpalą ir būtinai maišome mediniu šaukštu. Kai tik pieną sutraukia, jis pradeda taip lyg ir tįsti, tai ženklas, kad rūgšties jau gana. Jei rūgšties bus per daug, gausite saldžią varškę, kurią bus sunku sulipdyti į gabalą vien maišant. Jei jau taip atsitiko reiktų supilti gautą varškę į kiaurąsamtį ir suminkyti į gabalą, kurio jau greičiausiai nepavyks padalinti į tradicinius burbuliukus.

Bet grįžkim į tą vietą kur mums pavyko gauti tąsią masę, kuri maišant šaukštu sukimba į vieną gabalą.  Tada įberiam į puodą šiek tiek druskos. Galima druskos ir nenaudoti, arba po to įberti į sūrymą, kuriame mozzarella bus laikoma. Tą mozarella gabalą visaip minkom šaukštu ir tampom pakabinę ant šaukšto. Kai jau gaunam tenkinančią išvaizdą ir blizgesį, galima daryti burbuliukus :)

Čia yra sunkioji dalis, nes tas skystimukas ir tas mozzarella’os gabalas yra tikrai karštoki :) Dėl to galima nueiti lengvesniu keliu ir jokiu burbuliukų nedaryti – suminkyti į vieną gabalą ir tiek. Bet jei jau norisi burbuliukų, imam gabalą gabalo ir spaudžiam kumštyje, kol tarp nykščio ir rodomojo piršto išlenda burbuliukas, kurį nusukam ir dedame į dubenį su šaltu vandeniu.  Vat taip paprastai viskas darosi :) Ir dar po to būna labai švelnios rankos :)

Padarytą mozzarella galima laikyti tiek tame skystyje, tiek iš jo išgriebtą, sandariai uždarytą kokiame nors inde, šaldytuve. Kaip jau anksčiau minėjau, į skystį galima įdėti druskos. Taip pat nepatartina šio sūrio labai ilgai sandėliuoti :) šviežias yra šviežias, kaip ten bežiūrėsi :) Skanaus!

Man nepatinka žmonės, kurie augina medžius vazonuose… Kokio velnio reikia išrauti viską, kas gyva, užkloti asfaltu, pasistatyti vazoną ir įkišti ten medį, kad jis nudžiūtų… Man nepatinka žmonės, kurie rašo receptų knygas ir leidžia sau pareikšti, kad nedarytų sluoksniuotos tešlos…

Aš kartais sau truputį nepatinku, kad rašau apie all Italian ir neturiu nei menkiausio supratimo, kaip tai yra iš tikrųjų… O dabar dar vienas reikalas.. ne itališkas, šį kartą baisiau :) Nesmagu man kažkaip, nes neturiu nei menkiausios minties, kaip čia turėjo gautis iš tikrųjų… nes Brazilija tai net ne Italija ir brigadeiros tai nė iš tolo ne pica…

Džiaugsmas tas, kad kaip kolega sako buvau “girta tarp moterų” :) Gavosi puikus pasveikinimas, kuris tobulai atitiko sąlygą “nieko nekepk” :) Dar buvo gera, nes galvoje vėl sudūzgė spiečius minčių, kaip čia viską būtų galima padaryti šiek tiek kitaip… geriau, skaniau, tobuliau :)

O dabar… tokie kokie buvo – toffee like saldainuliai su įvairiausiais priedais :)

Kadangi, turiu maniją bandyti viską iš karto, tai nepasismulkinau ir dariau dviejų rūšių base mases – baltą ir šokoladinę :)

Baltai masei:

• 1 indelis saldinto kondensuoto pieno,
• 100g  balto šokolado,
• 1 šaukštas sviesto.

Šokoladinei masei:

• 1 indelis saldinto kondensuoto pieno,
• 3 šaukštai nesaldžios kakavos,
• 1 šaukštas sviesto.

Pabarstukai and stuff:

• malti žemės riešutai,
• blanširuoti migdolai,
• blanširuoti lazdyno riešutai,
• sezamo sėklos,
• cinamonas,
• cukrus,
• brendyje mirkytos vyšnios,
• smulkūs cukatai,
• nedidukės vynuogės be sėklyčių.

Viskas vyksta paprastai – jamam kondensuotą pieną, pilam į puodą, dedam svietą ir tarkuotą šokoladą arba kakavą ir verdam. Beveik visą laiką reikia maišyti, nes masę gana greit pritraukia prie dugno. Taip verdam, kol masė gerokai sutirštėja – tiek, kad perbraukus šaukštu pasidaro takelis ant puodo dugno, kuris užsitraukia labai lėtai.

Gautą masę supilam į nemažą lėkštę (kad greičiau atšaltų) ir atvėsinam. Taip pat padarom ir su kitos rūšies mase.

Kai jau masė gerai atšalusi, ir nebevarva iš apverstos lėkštės, galima imtis tikro darbo – saldainiukų gamybos :) Svarbiausia taisyklė – visi į saldainio vidų dedami dalykai turi būti sausi… dėl to brendyje mirkytas vyšnias apvoliojau cinamone ;) Ir dar vienas reikalas – būtinai reikia pasisviestuoti rankas :) Ir dar šiaip patarimas – saldainius geriau kame nors apvolioti, kad nepriliptų prie popierėlių ir vieni prie kitų, kad ir kaip miela tai būtų :)

O kai darbas baigtas, saldainius geriausia laikyti šaldytuve, ypač dėl to kad jau vasara! Dar juos reikia dailiai supakuoti ir padovanoti :)

P.S. Sese, sese, išspausk komentarą, a? :)

Šį kartą įžanga bus kur kas trumpesnė :) Pasakysiu tik tiek, kad ir taip gausiai skanus šokoladinis pyragas buvo upgrade’intas iki puikaus torto! Upgrade’as tikrai vykęs ir labai paprastas – plaktos grietinėlės pertepimas :) kaip ten sakoma apie tobulumą ir paprastumą…

Tai štai, gavosi kažkas panašaus į “Juodąjį mišką”… geras skonis – dar geresnis vaizdas :) ko daugiau reikia puikiam tortuliui? :)

Nukrypstant nuo temos… turiu išbandyti dar vieną tortulio receptuką ir jeigu viskas pavyks tai bus official – šiuos metus skelbsiu tortulių metais :) Neįtikėtina, turint omeny, kad visada galvojau, kad tortuliai yra kažkas tokio, ką aš neitin gerai sugebu :) nu išskyrus “Pensininką” :) bet čia beveik nesiskaito… anyway, noriu tik pasakyti, kad šiemet man visai sekasi su tortuliais… tfu tfu tfu, kad neprisisnekėčiau :)

Šokoladinis tortulis

• 200g miltų,
• 200g cukraus,
• 2 šaukštai kakavos,
• 2 šaukšteliai kepimo miltelių,
• šiek tiek vanilino arba vanilinio cukraus,
• 75g tirpinto margarino,
• 240ml šilto vandens,
• 1 šaukštas citrinos sulčių;
• Kremui – 450g grietinėlės (geriausia 36% riebumo), šaukšto cukraus pudros;
• Sulaistymui – 100ml vyšnių sirupo arba uogienės skystimo, šiek tiek vandens ir 3 šaukštų vyšnių trauktinės;
• Šokoladiniam glajui – 150g šokolado, ~100g sviesto.

Kepam biskvitą, t.y. pyragą :) Sumaišom miltus, cukrų, kakavą, kepimo miltelius ir vanilę. Tada į sausą masę pilam tirpintą margariną, vandenį ir citrinos sultis ir viską gerai išmaišome šakute. Įkaitiname orkaitę iki 180 laipsnių. Aš darau taip, išsikerpu apvalios kepimo formos dugno dydžio kepimo popieriaus apskritimą, įkloju jį į formą ir supilu tešlą – kepant kraštai atlimpa patys, o dugnas neprilimpa ir lengvai išsiima. Tai štai, šaunam į karštą orkaitę maždaug 35 minutėms, galima pasitikrinti su mediniu pagaliuku.

Iškepusį pyragą gerai atvėsinam (jeigu išeina ir per naktį) ant grotelių. O tada perpjaunam pusiau į du blynus.

Pirmiausia reikėtų pasiruošti šokoladinį glajų, kad jis spėtų pravėsti, kol bus tepamas. Tam ištirpiname šokoladą ir sviestą ant silpnos ugnies. Aš dar įpyliau šlakelį (apie 50g) grietinėlės – nuvogiau nuo kremo dalies :) Viską gerai išmaišome iki vientisos masės ir paliekame atvėsti.

Tada išplakame likusią grietinėlę su cukraus pudra. Aš tortulį iš karto dariau į lėkštę, kurioje jis buvo patiektas, nes jo purumas man nedavė ramybės ir nusprendžiau nerizikuoti su perkėlinėjimu :)

Tai štai dedame į lėkštę apatinį blynuką, sulaistome puse sumakaluoto skystimėlio ir aptepame 2/3 plaktos grietinėlės. Tada uždedame antrą blynuką, šiek tiek spustelim. Sulaistome likusiu skysčiu, aptepame likusia plakta grietinėle, jei reikia dar apkamšome ja šonus.

Galiausiai pasigalandame kantrybę ir aptepame visą tortulį atšalusiu šokoladiniu glajum. Sudėtingiausia dalis yra šonai – aš tam reikalui naudojau mažą šaukštelį ir šiek tiek laiko :) Nebijome, kad glajus skystokas – šaldytuve jis puikiai suaušta, o pjaustant visai nelūžinėja.

Puošyba priklauso nuo fantazijos ir nuotaikos. Man šį kartą gavosi gana prabangaus vaizdo tortulis :) Tam panaudojau medinį pagaliuką suraižymui ir šiek tiek “girtų” vyšnių :)

Skanus, riebus, sotus ir gražiai gražus :)

Aš laukiau laukiau, laukiau laukiau… laukiau laukiau… laukiau laukiau.. ir nifiga nieko neatsitiko :) Ir kai jau visai nieko nebelaukiau, ir kai supratau, kad jau tikrai nėra prasmės girtis apie Kalėdas su keturiais trijų rūšių tortais, ir apie tingų rekreacinį Naująmetį su Tinginiu ir Kibinais… Ir netgi mano registracija feizbūche (!) jau nieko naujo… Kaip tik tada, nosį švelniai pakuteno cinamono ir skrundančių riešutėlių kvapas… ir omg omg :) mano Mūza grįžo! nuostabiausių avižinių sausainių pavidalu… neįtikėtina :) daugiau nieko negaliu pridurti…

Su sąlyga, kad man grįžo noras girtis plačiajame internete apie tai, ką darau savo siaurojoje virtuvėje :) imsiu ir nesusiturėsiu :) Dabar aš jau galėčiau būti geriausia mama pasaulyje! Anksčiau būčiau negalėjusi to pasakyti, dėl labai žemiškos ir paprastos priežasties – aš nemokėjau kepti tobulų avižinių sausainių… O dabar jau moku :) nežinau kodėl, bet man tai tikrai labai svarbu ir aš savimi didžiuojuosi :) Nekuklu… bet ką gi :)

Šitas mano trūkumas jau seniai nedavė man ramybės.. ir aš vis laikas nuo laiko, progai pasitaikius, bandydavau taisyti padėtį.. bet vis veltui… Buvo tikrai nemažai avižinių sausainių mano gyvenime.. bet tobulų nebuvo… nors tu ką.. Nors negali sakyti, kad nebuvo – jie buvo, bet ne mano kepti, o receptas gilioje paslaptyje :( ir ką.. perki, kremti ir kremtiesi, kad pati taip nemoki… gilus liūdesys, trumpai tariant…

Tai nu ir va… vieną dieną bebrausindama “ką čia išsikepus skanaus”, prisiminiau, kad kažkur šūsnyje lapelių lapeliūkščių su įvairaus plauko receptais lentynos kamputyje, turėtų tūnoti ir kažkada vasarą atistiktinai užnaršytas avižinių sausainių receptas su virtualiu tageliu “reiktų pabandyti”. Ir ką Jūs sau manot – taigi ir bus jie, tie tikrieji, nuostabiausieji, tobulieji… traškūs, kvapnūs, didumo sulig delnu, su riešutėliais ir cukatėliais… mmm…

Šiandien jau trečią kartą namai pakvimpa tobulais avižiniais sausainiais, o pilna jų lėkštė jau aušta ant stalo, laukia fotografo :) Ir tai tikrai ne paskutinis kartas… dar tik pradžių pradžia :) mmjo.. o kita daina bus apie upę… kažkaip tokia gaida gavosi :)

Anyway, šitie sausainiai žymi mano sugrįžimą į Mildlandiją… kažkaip netikėtai pradėjo stumtis antrieji mūsų metai.. apie datų nesureikšminimą, ignoravimą ir panašius reikalus parašysiu kitame post’e… o dabar tegu tobulybė ateina ir Jūsų namus :)

Tobuli avižiniai sausainiai

• 250g margarino,
• 250g avižinių dribsnių,
• 400g all kinds of good (tai būtų saulėgražos, moliūgo sėklos, sezamo sėklos, smulkinti riešutai),
• sauja razinų,
• sauja cukatų,
• 2 kiaušininiai,
• 1 stiklinė cukraus,
• 1 šaukštas miltų,
• 1 šaukštas cinamono

Margariną ištirpinti dubenyje ir įmaišyti visus sausuolius (išskyrus razinas ir cukatus). Dar truputį pakaitinti, vis pamaišant, kad nepritrauktų prie dubens dugno. Padėtį į šalį, kad atvėstų. Tuo tarpu išsukti kiaušinius su cukrumi ir masę įmaišyti į atvėsusį sausuolių mišinį. Įberti cinamoną, razinas ir cukatus, miltus ir viską gerai išmaišyti. Masė gausis truputį byranti, bet taip ir turi būti. Vėliau, margarinui šąlant, ji vis labiau byrės, bet tai irgi nieko tokio :)

Taigi, gautą masę semiame su šaukštu, dedame į kepimo popieriumi išklotą skardą ir patapšnojam :) kad būtų blynukas. Galima dėti tiesiog kauburėlius, bet tada reikės šiek tiek ilgiau kepti. Sausainių dydį pasirinkite pagal norą, bet mano avižiniai sausainiai, kaip jau minėjau, turi būti delno dydžio – kitaip jie bus pusiau tobuli :)

Pilną skardą sausainių šaunam į 200 laipsnių karščio orkaitę ir kepam, kol gražiai parunda, o nosį ima kutenti svajonių kvapas, dar visą vakarą pleviansiąs po namus..

P.S. ar pasiilgot manęs?.. :)

Kadangi rašau plačiai primerktomis akimis (o tai tikrai nėra lengva!), tai tiesiog trumpai post’telsiu arba, kitaip tariant, pasigirsiu savo naujais darbais :)

Kiekvienais metais kažin kaip per vėlai susizgrimbu, kad vienam piliečiui reikia gi Advento kalendoriaus!!11 Ir tada gimsta daugybė pačių nerealiausių idėjų,kurių įgyvendinimui tikrai neužtektų tos savaitės, likusios iki gruodžio 1. Ir dar tikrai neužtektų tik mano rankų prikišimo ir tik mano galvos pasukimo :) Ir taip kiekvienais metais tie grand planai yra nukeliami “kitiems” metams.. bet aš tikiu, kad kadanors tai tikrai bus įgyvendinta ir tada aš savimi didžiuosiuos :) ir leisiu Jums mano sėkme (?) grožėtis :)

Viskas prasidėjo nuo to, kad tie Advento kalendoriai su paveikslėliais ir langeliais, ir šokoladukais tapo baisiai jau nuvalkioti.. Stačiai slykštu žiūrėti į Advento kalendorių su kokia ten Barbe ar tai Spiderman’u, sakykit ką norit, bet nesąmonė… Ne tai, kad Adventas man būtų labai svarbus, bet kažkam tai turi prasmę, ir turi ją pakankamai seniai, kad būtų nekorektiška iš to tyčiotis. Negana to, tie pseudo Advento kalendoriai dar ir kainuoja brangiau už tuos tradicinius su “old good Santa” paveiksliukais. Kai man jie dar buvo reikalingi, tas malonumas kainuodavo 20Lt! O tai reiškė, kad turėjai jį, džiaugeisi, kad turi pakankamai vyresnę sesę su kuria nebereikia juo dalintis :) ir laukei, kaip didžiausio prieškalėdinio stebuklo.. Koks stebuklas atsiprašau už 3Lt?!? Kai tėveliams negaila tau juos xot 5 nupirkt… liūdesys…

Tai štai… tada aš supratau, kad noriu, kad Advento kalendorius būtų šiltas ir kažką reikštų, kad jis būtų mažas, bet tikras, naminis stebuklas. Pirmieji mano gaminti kalendoriai buvo pasiūti, su mažais maišeliais saldainiams ir papildomomis užduotimis ugdymui :) Kadangi augame ir paveikslėliai nebe taip svarbu, tai šiemet kalendorius tiesiog suvalgomas, dar prieš tai gali pabūti Kalėdine žvakide, jei spėja :)

Jūs dar irgi galite spėti… :)

Statyboms reikia visai nedaug… Statybinė medžiaga – mėgstami sausainiai, šokoladas ir cukraus ir citrinos sulčių glajus.. na ir dar visokie saldainiukai, etc., etc. ir svarbiausia daug fantazijos :)

Viskas tikrai ne taip dramatiška, kaip galima būtų pagalvoti :) Ir neturi nieko bendro su apgavystėmis beigi aferomis, anei astrologu Leonidu :) Na gerai, daugų daugiausia tai galima būtų pavadinti optine apgaule… Spėkit kas? :)

Kol galvojat (ir nescrolinat žiūrėti nuotraukų!), pasipasakosiu… Yra toks reikalas – mano pomėgiuose visiškai neveikia multitasking’as :) Kai jau kepyba, tai kepyba… ir pastaroji dažnai pirmauja, nes valgyt gi vis tiek reikia :) bet kai užeina mezgybos periodas, galima ir sumuštiniais misti kurį laiką :) Na o jeigu rankose atsiduria gera knyga… ir taip visada, nors tikrai stengiuosi persiauklėti. Šitas post’as galėtų būti puikus mano pastangų įrodymas, nors projekčiukas ne iš rimtųjų, kai pagalvoji. Bet vis pradžia :) Tiesa dar yra mano žaliasis megztulis, kuris laukia kol bus įdėtas į “Nu čia dar nebaigta”.. bet čia kitą kartą :)

Taigi, apgavikas… čia toks daiktas vietoj šaliko iš tikrųjų :) o apgavikas jis dėl to, kad atrodo kaip megztinio apykaklė… o megztinio tai nėra :) Užsieniuose jis turi neck gaiter’io arba neck warmer’io pavadinimą. Kodėl ne šalikas galvojat?.. Turbūt todėl, kad šaliką reikia kruopščiai apsivynioti, jis būna storas ir pro kokį plyšelį vis tiek pučia vėjas… sakau “turbūt”, nes šiaip nieko prieš šalikus neturiu ir puikiai su jais sugyvenu :) bet gal čia dėl to, kad aš “ji”, o “jiems” dažnai kažkaip kitaip :)

Taip gavosi, kad po iššūkio priėmimo ir ilgo pasiruošimo, susiėmiau :) ir vat jums ir prašom.. keturi vakarai su virbalais = išsvajotas apgavikas :)

Trumpai papasakosiu kas ir kaip, jei susigundytumėte (apie vieną sugundytąjį jau žinau :)). Pradžiai turiu pasakyti, kad man labai patiko pasirinkti siūlai – pusvilnė, storas ir visai nepūkuotas siūlas, atrodo matinis ir turėtų nesivelti.. Kaip čia bus iš tikrųjų, pažiūrėsim, bet kol kas atrodo puikiai :) Virbalus naudojau plonesnius, nei rekomenduojami šiems siūlams, kad mezginys būtų tankesnis ir ne toks “skystas” – gi čia ne šalikas! :)

Mezgiau “gera-bloga akis” raštu, penkiais virbalais. Prieš tai nusimezgiau mažą pavyzdėlį ir pamatavau beveik maksimaliai ištempus į šonus (nes mano apgavikas be sagų, o užsimaunamas per galvą). Tokiu būdu išmatuotas apgavikas lengvai užsimaunamas, o užmautas, gerai priglunda prie kaklo. Taigi pamatuojam galvos (o ne kaklo) apimtį ir išsiskaičiuojam reikalingų užmesti akių skaičių – man gavosi 90 akių. Tai štai, tokiu būdu numezgiau 26cm (čia reikėtų įvertinti kaklo ilgį) – mano perlenktas apgavikas turėjo būti 13-14cm aukščio. Tada apgaviką reikia šiek tiek išplatinti, kad užeitų ant pečių ir neliktų plyšelių vėjui, apsivilkus viršutinį rūbą :) Platinau per du kartus: pirmą kartą uždėjau po vieną išvirkščią akį prie kas antros išvirkščios akies (t.y. kas ketvirtą akį), tada numezgiau dar vieną eilę neuždėdama akių. O tada uždėjau dar po išvirkščią akį, ten, kur buvo likus viena išvirkščia akis. Žodžiu, galų gale raštas turėtų būti “gera-bloga-bloga”. Visas praplatinimas turėtų būti apie 4cm ilgio (aišku, viskas priklauso nuo poreikio). Ir viskas, lieka gražiai nuimti akis, labai nesuspaudžiant, kad netrauktų. O tada jau reikia naudoti fantaziją apgaviko mode’ams sugalvoti :)

Tai štai ir atėjo tortadienis į mano namus.. ir jau išėjo :) dabar ateis geri prisiminimai į Mildlandiją :) Turiu pasigirti, kad gavau daugybę gėrybių ir… komentarą Mildlandijoje :) Labai ačiū visiems dalyvavusiems :)

Neišvengiamai, kai ateina tortadienis, ateina ir svečiai :) o svečius, kaip žinia, reikia kuo nors pavaišinti. Taip jau atsitiko, kad šį kartą man teko būti atsakingai tik už “saldųjį stalą”. Nežinau kodėl, bet neturiu įkvėpimo siekti kažkokių konditerinių aukštumų, kai šventė mano – šedevrus maloniau dovanoti :) o be to mano tortinė patirtis daug gero nežada :)

Taigi, nuėjau paprastuoju keliu.. o jis visai neblogas – jei pabandysit, galėsit man paantrinti :) Dar jeigu pažiūrėsim į originalųjį skanėsto pavadinimą – “varškės apkepas”… na gerai “skaniausias varškės apkepas”, bet vis tiek apkepas :) Man apkepas asocijuojasi su varške ir makaronais, o va gimtadienis su makaronais nesiasocijuoja :) Laimei, šis apkepas labiau panašus į varškės pyragą, ar net tortą. Todėl manau, kad sprendimas pasirinkti jį tortadienio skanėstu, teisingas ir labai vykęs… svečiai irgi gali parašyt komentarų :)

Dar reikia pasakyti, kad gimtadienis vienos dienos (šventės) reikalu buvo jau labai seniai.. tik vaikystėje :) Šiais metais mano gimtadienis, kaip geros kaimiškos vestuvės, yra trijų dienų reikalas :) Todėl tik ką iš orkaitės ištraukiau trečiąjį skanumyną – pudingą, apie kurį papasakosiu kitą dieną :) o vakar valgiau pachlavą… receptą turiu jau senokai, o dabar turiu ir motyvacijos pabandyti :) coming soon, tskant :)

Varškės apkepas-pyragas-tortas arba tiesiog skanumynas :)

100g sviesto,

160g smulkintų riešutų, saulėgrąžų, moliūgų, sezamo sėklų, maltų džiūvėsėlių mišinio (manau tiktų ir kokie sausainukai sutrupinti),

1kg varškės arba šiek tiek mažiau varškės sūrio (sūrį reikia smulkiai sutarkuoti ir įpilti truputį pieno arba įdėti grietinės, kad gautųsi masė panaši į varškę :)),

200g cukraus,

4 kiaušinių,

1/2 citrinos,

saujelė aguonų,

vanilinio cukraus,

250g grietinės sumaišytos su pora šaukštų cukraus.

Galima patiekti su trintomis uogomis arba kokia uogiene, bet aš šį kartą patiekiau plain :)

Taigi, iš smulkintų reikalų ir ištirpinto sviesto išlipdome pagrindą, be jokių ten kraštelių – patašnojam ir tiek :) Aš naudoju (ir man atrodo labiausiai šiam reikalui tinka) susegamą tortinę formą – tokią, kur galima atsegti ir nuimti kraštą. Dar turiu paminėti, kad mano forma turi tokį apsauginį griovelį, kad koks skystimėlis netyčia neišsilietų į orkaitę, bet deja jis nėra pakankamas šiuo atveju :) Man vis tiek privarvėjo abu kartus :) Kitą kartą dėsiu po apačia skardą, tegu sau varva :) Taigi, paruoštą pagrindą šaunam į karštą (180) orkaitę ir kepam apie 10 minučių.

Tada ruošiame varškės kremą… Varškę arba sūrio masę gerai ištrinam. Sudedame cukrų, aguonas, vanilinį cukrų, turputį citrinos žievelės, citrinos sultis ir kiaušinių trynius (!). Baltymus išplakame atskirai iki standžių putų. Išmaišome varškės masę ir tada atsargiai įmaišome plaktus baltymus. Varškės masę supilame ant iškepto pagrindo ir kepame tame pačiame karštyje dar apie 50 minučių.

Iškeptą pyragą ištraukiame iš orkaitės ir viršų aptepame grietinės ir cukraus mišiniu. Tada dar 10 minučių pakepame. Štai ir viskas, lieka atšaldyti, sveikintis ir vaišintis :)

Ar neatrodo, kad jis į Tave žiūri? :)

Nepatikėsit, bet aš ir vėl turiu pasiteisinimą.. šį kartą jis mažas, pūkuotas, rainas ir labai mielas :) Spėkit kas? Taip, tai naujoji Mildlandijos pilietė – Jos Švelnybė Burkina Faso :)

Tai štai mes maudomės, įsikūrinėjam, apsipirkinėjam, skiepijamės, o vat dabar laipiojam kėdės atkalte…Dabar namai tikri namai, nes tyla būna akimirksniu užpildoma murkimu arba akrobatiniais numeriais :) Švelnutėlis kailiukas kvepia šiluma, namais ir dar tas jausmas, kad tavęs visada kažkas laukia… Aišku nereikia nuvertinti ir žadintuvo funkcijos – garsaus murkimo tiesiai į ausį atsigulus ant pagalvės, plaukų laižymo ir šukavimo nagučiais :) Tai štai tokie mūsų nūdienos džiaugsmai :)

Bet mes čia apie sūrio derlių… Taigi, Mildlandijoje gausiai užderėjo varškės sūris.  Ir kai jau jo buvo atsivalgyta šviežio, su medumi, su uogiene, kepto su prieskoniais su kiaušiniene, virtinukuose ir t.t. ir pan. atėjo metas ieškoti kažko naujo :) Ironiška, bet pirmasis šios temos įrašas nėra one of the bestest pripažinto varškės sūrio sufle.. bet ateis ir jo eilė :)

Turiu įdomų užsiėmimą – kartais darau iš sūrio varškę :) nes receptas teigia, kad reikalinga varškė… taigi jami varškės sūrį, jį smulkiai sutarkuoji, įdedi gietinės, truputį pieno jei reikia ir vuolia – varškė :)

Jeigu kam nors netyčia irgi užderėjo sūriai, Jūsų dėmesiui tikrai neblogas varškės sūrio tart’as su mano mėgiamu varškės ir šokolado deriniu mmm…

Tart’o pagrindui reikia:

100g sviesto arba margarino,

1/2 stiklinės cukraus,

1 kiaušinio,

1 – 1 1/2 stiklinės miltų,

2 šaukštų kakavos.

Sviestą išsukti su cukrumi, įmušti kiaušinį ir gerai išmaišyti. Suberti miltus ir kakavą ir suminkyti tešlą. Tešla iškloti kepimo formą su krašteliu. Aš tai darau tiesiog pirštais išspaudydama tešlą ant formos – jokio kočiojimo ir terliojimosi :) Beje šis pagrindas yra one of my favorites su plačiomis panudojimo galimybėmis, pavadinkim :)

Tada reikėtų iškloti pyrago pagrindą kepimo popieriumi ir priberti ten pupų (!) – stebėtinai geras būdas apsaugoti kepamo tuščio pagrindo kraštus nuo suvarvėjimo į vieną blyną :) Taip pakepam apie 175 laipsnių karštyje maždaug 10 minučių. Tada išimam popierių su pupomis ir dar apkepam pagrindo viršų.

Marmuriniam įdarui reikia:

450g varškės sūrio,

3 šaukštų gietinės,

2 šaukštų cukraus,

250 ml moliūgų uogienės (aš naudojau savo pernykštę su apelsinais),

3 didelių kiaušinių,

3 šaukštų miltų,

1 arbatinio šaukštelio cinamono,

1/2 arbatinio šaukštelio malto imbiero,

žiupsnelio muskato,

žiupsnelio druskos,

85g šokolado.

Sūrį aišku sutarkuojame ir sumaišome su grietine. Sudedame cukrų, kiaušinius, moliūgų uogienę, miltus ir prieskonius ir gerai išplakame. Aš net pasinaudojau blenderio paslaugomis :) Šokoladą patirpiname dubenyje ant vandens. Daugiau nei pusę varškės masės sukrečiame ant iškepto pagrindo. Į likusią dalį įmaišome tirpintą šokoladą. Gautą mišinį šaukštu išdėliojame ant šviesios masės ir peiliu pavingiuojame per kremą taip, kad jis šiek tiek susimaišytų. Šauname į 175 laipsnių karščio orkaitę 45 minutėms. Iškepusį pyragą atvėsiname ant grotelių, o po to dar palaikome šaldytuve, kad sustingtų. O tada dovanojam ir ragaujam :)

Ironiška, bet atostogavo Mildlandija, ilsėjosi nuo manęs :) o Jūs turėjote progą gerai išanalizuoti visus iki šiol parašytus post’us, m? :) O aš tuo tarpu gyvenau realybėje, o atostogos dabar tik prasideda.. pseudo atostogos… geriau negu nieko. Čia aš esu dėkinga mūsų nustabiai šaliai, visai ne karalystei, bet… nebūtų Mindaugo – nebūtų atostogų :)
Taigi, turim vakarų kryptį, vakarėjantį dangų ir prasidedančio ilgo ilgai laukto savaitgalio džiugesį, dar truputį kirbantį realybės alsavimą į nugarą… bet jos vis tolsta ir darosi ramu ir giedra… kiek nedaug žmogui reikia, kai pagalvoji…
Jaučiu pareigą pasiteisinti… gal reikėtų sakyti jaučiu atsakomybę.. net ir interneto platybėse :) O jeigu rimtai, tai kaip ir sakiau, mane įtraukė real life… Ir turiu pasakyti, kad aš daugiau tuo džiaugiuosi nei gailiuosi. Realybė būna sudėtinga, būna sunki, būna ir nepakeliama, bet klaida yra net nebandyti jos pakelti, atsiriboti ir neišdrįsti pažiūrėti jai į akis…
Džiaugiuosi, kad man nereikia slėptis už iliuzijų, kurias žmonės susikuria tik tam, kad galėtų save pateisinti, “nurašyti” savo rūpesčius ir problemas. Man nereikia religijos, stebuklingai netikro virtualaus pasaulio, komunų ir dvasinių mokytojų ar lyderių… man per akis gana gyvenimo :)
Tai vat toks tas mano sugrįžimas… kurio gal būtų reikėję gerokai ilgiau palaukti… jei ne kolegos, Mildlandijos skaitytojai ir žiūrėtojai :) Ačiū Jums, mielieji, už švelnius spirtelėjimus į minkštą vietą… Kaip ten bebūtų, didžiausią motyvaciją sukėlė kolega iš užsienio, užklausdamas, ar ką nors iškepiau.. taip gėda pasidarė ir kažkaip nesmagu nuvilti.. užsienį :) aš praktiškai Lietuvos įvaizdžiu rūpinuosi :)
Tai štai… kad manęs čia nebuvo, tai dar nereiškia, kad aš nieko nenuveikiau :) Buvo daug ypatingų progų pasireikšti ir aš tikrai stengiausi nepraleisti progų… tik vieną praleidau :( shame on me, bet fiziškai nebesutilpau laike… žadu pasitaisyti…
O dabar smagiausia dalis – aš supratau, kad Mildlandija turi kelių kategorijų svečių. Tuo aš ir žadu pasinaudoti ši kartą…
Pirmoji kategorija – pavadinsime ją atradėjos vardu – Rasiniai :) Tie, kurie skaito viską iki recepto ir žiūri paveiksliukus :)
Antroji kategorija – -”- – Sauliniai :) Tie, kurie skaito viską ir žiūri viską, bet dažniausiai rezultatus pamato gyvai ir anksčiau negu jie atkeliauja iki Mildlandijos… o kai pamato, tai išsyk ir recepto pasiklausia :)
Trečioji kategorija – užsieniečiai :) Jie žiuri tik paveiksliukus, nes Mildlandija yra grynai lietuviškas reikalas (nedrįstu sakyti “kol kas”).
Ketvirtoji kategorija – aš :) o aš čia kaip ir superuser’is :) tai darau viską, ne tik skaitau, bet ir karpau, resize’inu, rašau ir t.t. ir pan. Tai štai, man smagu turėti čia visus receptukus, nes tai patogu ir smagu :) bet šiandien aš transliuoju iš mobilios darbo vietos :) ir nepasiėmiau savo talmudų ir nieko nežinau – man atostogos :)
Atsiprašau visų (jeigu aišku tokių yra), kurie nepateko į nei vieną iš kategorijų. Prašau Jus atsiliepti, ir aš sugalvosiu dar kategorijų :) kurios niekam nerūpi, tik man :) bet čia mano blog’as muhaha :) Dar atsiprašau, tų, kurie norėtų kažką tokio pasigaminti, bet šį kartą neras aprašymo kaip… Čia bus šantažas – parašykit komentarą, parašysiu receptą :)
Tai grožėkitės…

Gimtadieniškas keksas – citrininis su baltuoju šokoladu…

Tečio dienos skanumynas – pistacijų pyragas su citrininiu kremu ir kiviais…

Joninės-Nejoninės – pyragas su vaniliniu pudingu ir vaisiais…

Negaliu pasigirti, kad pažįstu daugybę žmonių. Bet tų, kuriuos pažįstu, įvairovė kartais stebina ir mane pačią :) Negali pasirinkti, kokius žmones sutikti, gali pasirinkti bendravimą arba nebendravimą… O mane šitoks pasirinkimo momentas ištinka itin retai :) ir nežinia, kas dėl to kaltas – tolerancija, simpatija, ar kaip tik apatija?..

Šiandien kaip tik buvo viena tų džiugių-liūdnų dienų, kai kažkas baigiasi – džiugu, kad pasiektas dar vienas tikslas, įkoptas kalnas, liūdnoka, kad reikia atsisveikinti su žmogumi, buvusiu vedliu toje kelionėje. Kažkaip per daug liūdnai čia nuskambėjo… bet iš tikrųjų labiau linksma nei liūdna :) O dar man dabar linksma, kad šitas post’as bus vienas tų savalaikių, kuris turi nuotaiką ir dar šiltą emociją.

Taigi, aš mėgstu sakyti “ačiū ir iki pasimatymo” gražiai.. ir skaniai :) o kas čia yra the bestest visomis progomis?!?

Tai tiek apie “ačiū”, o dabar apie piarą :) Šis itin slaptas interneto kampelis buvo paviešintas mano mieloms kelionės bendražygėms! :) Bet reklama dar niekam nepakenkė, ar kaip ten yra sakoma. Tikiuosi neištrypsit dar labai gležnų Mildlandijos daigelių ir pasijausite čia jaukiai ir maloniai bei rasite kur akeles paganyti :) Ganykitės į sveikatą! :)