made in Mildlandija

Pastaruoju metu tai šen tai ten pasirodantis pelėdos personažas anksčiau ar vėliau turėjo atsirasti ir mūsų namuose. Šią idėją sugeneravau jau prieš kurį laiką ir, kai tik tinkama proga atsirado, ėmiausi įgyvendinimo.

Turiu pastebėti, kad visos aplinkybės itin palankiai sukrito, nors beveik iki paskutinės minutės nežinojau, ar spėsiu iki dovanojimo akimirkos viską užbaigti… Todėl darbo metu fone vis sukosi mintys, kaip čia fail’o atveju reikės nors pusvaladukui išsiųst šeimą į virtuvę ir nepastebėtai pabaigt darbus. Dažniausiai, tiesa, viskas vyksta kita kryptimi – iš virtuvės :) bet būna ir išimčių :)

Bet… kaip jau minėjau viskas buvo puikiai – praktiškai įvyko planas A :) Per metus baigiu priprast, kad reikia turėti ne tik planą B, C, bet dažnai ir Č :) šitas man labiausiai nepatinka, nes dažnai būna taip toli nuo idėjos, kad net gėda – nu, bet o ką.. :)

Pora žodžių apie procesą ir medžiagas:

Naudojau lino atraižėles, kurių turiu begalybę ir tuo džiaugiuosi kiekvieną kartą, kai susigalvoju kokį panašų projektėlį (kas tikrai retai nutinka) :) Taip pat užpildui sunaudojau beveik visą flizeliną, kurio buvau nusipirkus visai kitam (taip ir neįvykusiam) projektui. Dar naudojau siuvimo mašiną :) ir siuvimo siūlus – gėda pelėda, bet keičiau tik viršutinį siūlą, pagal reikiamą spalvą, nes kas gi ten ardys tą pagalvę, kad tie balti apatiniai siūlai pasimatytų :P ten laisvai galėjo būt ir kokie raudoni, bet balti buvo likę nuo ano karto :) ir dar viena sėkmė – tie baltieji per visą projektą nesibaigė! Tai čia kaip kokioj loterijoj laimėt :)

O buvo taip… iš pradžių nusipiešiau šią porelę ant popieriaus, tada išsikirpau detales iš medžiagos. Visos detalės prisiūtos kaip aplikacijos ant pagrindo. Visas dvi minutes rinkausi kokią čia gudresnę siūlę panaudot, kad mandriau būtų, bet nusprendžiau, kad paprastinis zigzagas yra good enough :)

Apie klaidas, kurių netaisiau… :) Rasa, neskaityk šitos pastraipos :) Didžioji pelėda turi tokią nežymią širdies ydą – sunku ten tą siuvamąją suvaldyt ant smulkių detalių ir laiko prispautam… :) O mažajai panašiai su snapu nepasisekė. Dar galima įžvelgti, kad kai kur trūksta sparnų suvedimo :) Ne tai, kad aš būčiau ką nors taisius, net jei būčiau turėjus galimybę – gamtoje irgi ne visos pelėdos tobulos :) Tai sumoje gal čia koks planas Ą gavosi :)

Tai va, pelėdos dar vardų neturi, bet jaučiasi gerai ir buvo šiltai priimtos :) Jeigu pamatysiu mažąją labai dulkant kur kampe, atardysiu ir įsiūsiu tictac’o dėžutę su keliais žirniais – galės barškėt tada :)

Toks tad plunksnuotas mūsų Valentinas šiemet :)

Kitaip tariant, laikas pradėti skaičiuoti dieneles :) O jos, kaip žinia, geriausiai skaičiuojasi kalendoriuje. Tiesa tokia, kad keli paskutiniai kalendoriai į Mildlandija nepateko – my bad :) kita vertus gal jie nebuvo ir labai įspūdingi. Bet tendencija aiški – dabar kalendoriai popieriniai :) Kažkaip tas lankstymas mane visai veža, o dar ta neaiški meilė popieriui… :)

Šių metų kalendorius irgi nėra tobulumo viršūnė (nors pažiūrėjus visai į ją panašus), bet aš šiemet didžiuojuosi tuo, kad jis buvo baigtas laiku ir šiandien, kaip priklauso, įteiktas interesantui :) Aišku, kaip visuomet, planai viršijo galimybes, todėl teko eiti į kompromisą su savimi, bet galų gale viskas baigėsi gerai :)

O dabar šis tas apie kalendoriaus skanukus… Visi nusipelno čia papulti ir stengsiuos, kad taip ir nutiktų, bet tie riešutėliai… :) Tokio paprastai pagaminamo ir neatsivalgomo dalyko nepaviešinti būtų nusikaltimas :)

Karamelizuoti sūdyti riešutai

• 2 stiklinės riešutų (kol kas išbandžiau tik žemės, bet planuoju išbandyti ir kitokius – sėkme neabejoju :))
• 1 stiklinė cukraus
• 6 šaukštai vandens
• 1/2 šaukštelio druskos
• 1/2 šaukštelio cinamono

Imam platesnį puodą, sudedam riešutus, cukrų ir užpilame vandeniu. Kaitinam, kol cukrus ištirpsta. Tada verdam kunkuliuojantį sirupą dažnokai pamaišant, kol cukrus ima kristalizuotis ir aplimpa riešutus. Sumažinam kaitrą ir verdam toliau, kad pradėtų tirpti ir ruduoti likęs surikristalizavęs cukrus ant puodo dugno. Vis pamaišom, kad ištirpusia karamele apsiveltų riešutai – ir taip, kol visas cukrus ištirpsta ir apvelia riešutus. Tada užbarstom druską ir cinamoną, permaišom ir išpilam riešutus vienu sluoksniu ant skardos padengtos kepimo popieriumi. Ir viskas, palaukiam, kol atšąla, ir negalim sustot! :)
Ar jau laukiat Kalėdų? :)

Šiandien Mildlandijoje švenčiama Ourilijos šventė :) Čia antra pagal mėgstamumą Mildlandijos gyventojų šalis, šalis – partnerė, ar kaip čia reikėtų sakyti :) Ekspertas bei Ourilijos kraštotyrininkas teigia, kad šios šalies vėliava yra iš trijų alyvinių juostų… ta proga – teminis pyragas :)

O jeigu jau taip surimtėjus… tai realiai mes nieko nešvenčiam… mes tiesiog gaminam (nu nes kepimu čia proceso nepavadinsi) pyragus, o po to jais mėgaujamės ir kartais dalinamės su itin gerais Mildlandijos ir Ourilijos draugais :)

Ourilija ir Mildlandija panašios tuo, kad abi yra fiction… o skiriasi gyventojų skaičiumi :) Priešingai nei Mildlandijoje, Ourilijoje gyvena labai daug žmonių, kurių dauguma apie tai nieko nežino :)

Gerai, o dabar apie spalvas… Aš supratau, o gal prisiminiau, ar tai dar kartą įsitikinau, kad vienas iš tų virtuvės stebuklų yra nuostabios spalvos, kurias galima išgauti pačiomis natūraliausiomis priemonėmis… ir toks rezultatas dar labiau džiugina… nes nu sorry, bet daugelio svajonių šalis (a.k.a. USA) man visada liks mėlynų tortų šalimi :) yak… tuos, kurie vis dar galvoja, kad mėlynės nudažo mėlynai, turiu nuvilti – taip gali atsitikti nebent Ourilijoje :)

Jau praktiškai galėčiau parašyt knyga… “Mildos virtuvės spalvos”… prisigrimuočiau, pasisiūčiau prijuostę pas dezainerį, pasidaryčiau išeiginę šukuoseną, pasiimčiau į rankas nei karto indų kempinėlės nemačiusį (supraskit, nesubraižytą) shiny and brand new bliūdą prikrautą dirbtinių špinatų lapų… ir prisifotografuočiau… už eglutės, prie krūmelio, už spintelės… aij tiesa pas mane spintelių nėra :) … bet kadangi nesu kokia tais įžymybė ar nacionalinė vertybė, tai tiesiog papostinsiu :)

Spalvas aš mėgstu ir, kaip turbūt pastebėjot, dažnai naudoju savo džiaugsmams ir nuotaikoms išreikšti – pavyzdžių toli ieškoti nereikia, užtenka pažiūrėti į prieš tai buvusį post’ą :) Kartais pavyksta geriau, kartais ne taip gerai kaip norėtųsi – vis tik daug kas priklauso nuo metų laiko ir šaldytuvo ar “atsargų spintelės” turinio :) Bet spalvos veža… ir tikiu, kad rasiu dar ne vieną tokią, kuri mane nudžiugins ir įkvėps :)

Tai vat štai, labai netikėtai Ourilijos garbei gavosi va toks pyragas tik fivoletinis (nuo pernykščių šaldytų trintų juodųjų serbentų) – kaip saulėlydis, tik žalias :)

Nu ką aš galiu pasakyt – pergalės motyvuoja atsikelti 6 ryto! :)

Žalia – balta! Žalia – balta! Žalia – balta! Go go go!!!

Kolegos, virkit kava, here I come :)

…tokį klausimą dar visai neseniai išgirdau kitame “laido” gale… ir supratau, kad įdirbis buvo ne veltui :) Šiemet, jei teisinga mano matematika, jau penktas (čia kaip jubiliejinis:)) kalendorius!

Tiems, kas neskaito Mildlandijos naujienų (!), paaiškinimas, kas tas kalendorius do daiktas :) Advento kalendorius skirtas vaikų džiaugsmui ir dienų iki Kalėdų skaičiavimui nuo gruodžio 1-osios iki pat Kūčių. Kiekvieną dieną reikia “atrasti, išraizgyti, atrišti ir pasidžiaugti” – taigi, kalendorius ne kažką skiriasi nuo realybės :)

Jau antri metai kalendorius daugiau mažiau susivalgomas ir, kad ir kaip būtų keista, kuo toliau tuo mažiau edukacinis reikalas :) Bet svarbiausia, kad jis teikia džiaugsmą :)

Taigi vakar namai pakvipo meduoliais, o tuo pačiu ir Kalėdom… kaip visada darbas užsitęsė iki išnaktų, bet rezultatas man visai mielas :) Tikiuosi patiks ir Jums… jeigu sukils idėjos, dar visa naktis iki tos gruodžio 1-osios :)

Laiku, ar nelabai… lauki, ar nelabai… bet jis kasmet ateina… jis – tortadienis!

Šiemet, skirtingai nei kitais metais, aš jau gerokai iš anksto žinojau koks bus mano tortas. Ne taip seniai turėjau progą išbandyti šitą naują derinuką… lydėjo jį didelė sėkmė, todėl jis bus kartojamas dažnai ir po daug :)

Taip jau atsitiko, kad šitas gimtadienis buvo gausiai mildlandiškas (gavau dovanų nuostabiai nuostabių Mildlandijos lipdukų ;)), todėl ir tortulis galėtų būti Mildlandijos vizitinė kortelė… tam ir su papuošimu pasistengiau :)

O jeigu taip susikaupus ir atsisukus atgal -  turiu pasakyti, kad užaugau tortų srityje… anksčiau buvo baugu ir nedrąsu… papuošimai kreivoki, tai žiūrėk ne taip iškepė, tai kremukas nesuaušo, tai dar koks velnias… o čia staiga viskas ima ir pavyksta.. ir taip jau kurį laiką… tuoj leisim į plačiąją visuotinę gamybą :)

Mano tortas – gabalinis :) Pasiskolinau biskvitą iš vieno, kremą iš kito ir vat jums ir prašom! Ir dar man labai patinka papuošimai – visai natūralūs, visai nenudažyti ir net man labai gražūs… bet čia, kaip ir visame kitame – skonio reikalas.

Mano tortas daromas taip:

• Biskvitas – pernaudotas iš kito gimtadienio torto :) žiūrėkite čia
• Kremai – pasiskolinti iš labai smagios ir šiltos, visada saulėtos virtuvės:
• Kremas 1: 150g kambario temperatūros sviesto, 1 indelis kambario temperatūros Rududu, sauja smulkintų graikinių riešutų (jei norisi);
• Kremas 2: 500ml grietinėlės plakimui, 2 šaukštai cukraus pudros;
• Sulaistymui: 150ml vandens, 1 šaukštas cukraus, šlakelis stumbražolių užpiltinės (optional).

Tortui reikia susigulėti, todėl patariu jį sutepti iš vakaro. O tai reiškia, kad biskvitą reikėtų išsikepti prieš 2 dienas. Biskvitą pjaustau į 3 dalis, prieš sutepdama, t.y. visiškai atšalusį.

Vienam kremui išsukame sviestą ir įmaišome Rududu. Čia svarbu, kad abu komponentai būtų vienodos temperatūros – tada kremas gražiai susijungia. Jei naudojame, įmaišome ir riešutus.

Kitam kremui ir aptepimui tiesiog išplakame grietinėlę su cukraus pudra.

Tortas gana stabilus, todėl gali būti surenkamas ne toje tortinėje, kurioje bus patiekiamas. T.y. jį atšalusį ne sunkiai galima perkelti.

Susirenka tortas labai paprastai – beveik pats :) Klojam viena biskvito lapą, sulaistom pasiruoštu sirupu, aptepam Rududu kremu. Klojam antrą – sulaistom, aptepam 2/3 plaktos grietinėlės. Klojam trečią – sulaistom, aptepam viršų ir šonus likusia grietinėle.

Lieka linksmoji dalis – papuošimas :) Aš šonus apklijuoju smulkintais likusio biskvito trupiniais, o viršui dar naudoju smulkintus riešutus, sezamų sėklas, linų sėmenis, sėlenas, perlinį cukrų, kakavą ir t.t. ir pan.

Vat toks nesudėtingas tas mano tortas…

Man tikrai kažkas yra su Italija… Gal aš praeitam gyvenime buvau katinu Italijoj :) Bet čia ne tik dėl to, čia dar ir gerai derantis kaimiškas pienukas.. ir jau kartais nusibostanti saldi ir rūgšti varškė. Ir štai tada kolega lyg tarp kitko pasipasakoja apie tai, kaip youtube’j rodo kaip pasidaryti mozzarella.. Nuodėmė būtų nepabandyt :)

Tai štai prisižiūrėjus kaip tai daro dėdės italai ir ne tokie jau dėdės ir ne tokie jau italai, nusprendžiau, kad ir man gali visai neblogai pavykti… ir pavyko :) Įdomus dalykas, kad ko gero visus tris kartus gavosi šiek tiek skirtingai :) gal dar ne viską iki galo perpratau, bet practice makes it perfect :)

Tiesa, dar vienas niuansėlis – mozzarella’os gamybai turėtų būti naudojamas buivolės pienas… Kas pasakys, kur jo gauti – atiduosiu pusę karalystės :) O kol kas puikiai tinka karvytės pienukas :)

400g mozzarella reikia:

• 3,5l šviežio (nepasterizuoto) pieno,
• gero šaukštelio citrinos rūgšties.

Tai štai pieną supilam į puodą ir šildom, kol pradeda “vaikščioti”. Tai reiškia, kad pienas dar neverda, bet jau yra gerokai šiltas ir žiūrint iš viršaus atrodo, kad jis juda :) jeigu darysit, tikrai pamatysit apie ką aš čia..

Kol šildom pieną, pasiruošiam rūgšties tirpaliuką, pienui sutraukti. Tam reikalui imam kaupiną arbatinį šaukštelį citrinos rūgšties ir užpilam šiek tiek vandens. Išmaišom, kad neliktų rūgšties grūdelių.  Pienui sutraukti galima naudoti ir citrinos sultis, išrūgas ar rūgpienį, bet su citrinos rūgštimi man lengviausia reguliuoti reikalingą kiekį.

Kai jau pienas “vaikšto”, išjungiame “šildymą” ir po truputį pilam rūgšties tirpalą ir būtinai maišome mediniu šaukštu. Kai tik pieną sutraukia, jis pradeda taip lyg ir tįsti, tai ženklas, kad rūgšties jau gana. Jei rūgšties bus per daug, gausite saldžią varškę, kurią bus sunku sulipdyti į gabalą vien maišant. Jei jau taip atsitiko reiktų supilti gautą varškę į kiaurąsamtį ir suminkyti į gabalą, kurio jau greičiausiai nepavyks padalinti į tradicinius burbuliukus.

Bet grįžkim į tą vietą kur mums pavyko gauti tąsią masę, kuri maišant šaukštu sukimba į vieną gabalą.  Tada įberiam į puodą šiek tiek druskos. Galima druskos ir nenaudoti, arba po to įberti į sūrymą, kuriame mozzarella bus laikoma. Tą mozarella gabalą visaip minkom šaukštu ir tampom pakabinę ant šaukšto. Kai jau gaunam tenkinančią išvaizdą ir blizgesį, galima daryti burbuliukus :)

Čia yra sunkioji dalis, nes tas skystimukas ir tas mozzarella’os gabalas yra tikrai karštoki :) Dėl to galima nueiti lengvesniu keliu ir jokiu burbuliukų nedaryti – suminkyti į vieną gabalą ir tiek. Bet jei jau norisi burbuliukų, imam gabalą gabalo ir spaudžiam kumštyje, kol tarp nykščio ir rodomojo piršto išlenda burbuliukas, kurį nusukam ir dedame į dubenį su šaltu vandeniu.  Vat taip paprastai viskas darosi :) Ir dar po to būna labai švelnios rankos :)

Padarytą mozzarella galima laikyti tiek tame skystyje, tiek iš jo išgriebtą, sandariai uždarytą kokiame nors inde, šaldytuve. Kaip jau anksčiau minėjau, į skystį galima įdėti druskos. Taip pat nepatartina šio sūrio labai ilgai sandėliuoti :) šviežias yra šviežias, kaip ten bežiūrėsi :) Skanaus!

Man nepatinka žmonės, kurie augina medžius vazonuose… Kokio velnio reikia išrauti viską, kas gyva, užkloti asfaltu, pasistatyti vazoną ir įkišti ten medį, kad jis nudžiūtų… Man nepatinka žmonės, kurie rašo receptų knygas ir leidžia sau pareikšti, kad nedarytų sluoksniuotos tešlos…

Aš kartais sau truputį nepatinku, kad rašau apie all Italian ir neturiu nei menkiausio supratimo, kaip tai yra iš tikrųjų… O dabar dar vienas reikalas.. ne itališkas, šį kartą baisiau :) Nesmagu man kažkaip, nes neturiu nei menkiausios minties, kaip čia turėjo gautis iš tikrųjų… nes Brazilija tai net ne Italija ir brigadeiros tai nė iš tolo ne pica…

Džiaugsmas tas, kad kaip kolega sako buvau “girta tarp moterų” :) Gavosi puikus pasveikinimas, kuris tobulai atitiko sąlygą “nieko nekepk” :) Dar buvo gera, nes galvoje vėl sudūzgė spiečius minčių, kaip čia viską būtų galima padaryti šiek tiek kitaip… geriau, skaniau, tobuliau :)

O dabar… tokie kokie buvo – toffee like saldainuliai su įvairiausiais priedais :)

Kadangi, turiu maniją bandyti viską iš karto, tai nepasismulkinau ir dariau dviejų rūšių base mases – baltą ir šokoladinę :)

Baltai masei:

• 1 indelis saldinto kondensuoto pieno,
• 100g  balto šokolado,
• 1 šaukštas sviesto.

Šokoladinei masei:

• 1 indelis saldinto kondensuoto pieno,
• 3 šaukštai nesaldžios kakavos,
• 1 šaukštas sviesto.

Pabarstukai and stuff:

• malti žemės riešutai,
• blanširuoti migdolai,
• blanširuoti lazdyno riešutai,
• sezamo sėklos,
• cinamonas,
• cukrus,
• brendyje mirkytos vyšnios,
• smulkūs cukatai,
• nedidukės vynuogės be sėklyčių.

Viskas vyksta paprastai – jamam kondensuotą pieną, pilam į puodą, dedam svietą ir tarkuotą šokoladą arba kakavą ir verdam. Beveik visą laiką reikia maišyti, nes masę gana greit pritraukia prie dugno. Taip verdam, kol masė gerokai sutirštėja – tiek, kad perbraukus šaukštu pasidaro takelis ant puodo dugno, kuris užsitraukia labai lėtai.

Gautą masę supilam į nemažą lėkštę (kad greičiau atšaltų) ir atvėsinam. Taip pat padarom ir su kitos rūšies mase.

Kai jau masė gerai atšalusi, ir nebevarva iš apverstos lėkštės, galima imtis tikro darbo – saldainiukų gamybos :) Svarbiausia taisyklė – visi į saldainio vidų dedami dalykai turi būti sausi… dėl to brendyje mirkytas vyšnias apvoliojau cinamone ;) Ir dar vienas reikalas – būtinai reikia pasisviestuoti rankas :) Ir dar šiaip patarimas – saldainius geriau kame nors apvolioti, kad nepriliptų prie popierėlių ir vieni prie kitų, kad ir kaip miela tai būtų :)

O kai darbas baigtas, saldainius geriausia laikyti šaldytuve, ypač dėl to kad jau vasara! Dar juos reikia dailiai supakuoti ir padovanoti :)

P.S. Sese, sese, išspausk komentarą, a? :)

Šį kartą įžanga bus kur kas trumpesnė :) Pasakysiu tik tiek, kad ir taip gausiai skanus šokoladinis pyragas buvo upgrade’intas iki puikaus torto! Upgrade’as tikrai vykęs ir labai paprastas – plaktos grietinėlės pertepimas :) kaip ten sakoma apie tobulumą ir paprastumą…

Tai štai, gavosi kažkas panašaus į “Juodąjį mišką”… geras skonis – dar geresnis vaizdas :) ko daugiau reikia puikiam tortuliui? :)

Nukrypstant nuo temos… turiu išbandyti dar vieną tortulio receptuką ir jeigu viskas pavyks tai bus official – šiuos metus skelbsiu tortulių metais :) Neįtikėtina, turint omeny, kad visada galvojau, kad tortuliai yra kažkas tokio, ką aš neitin gerai sugebu :) nu išskyrus “Pensininką” :) bet čia beveik nesiskaito… anyway, noriu tik pasakyti, kad šiemet man visai sekasi su tortuliais… tfu tfu tfu, kad neprisisnekėčiau :)

Šokoladinis tortulis

• 200g miltų,
• 200g cukraus,
• 2 šaukštai kakavos,
• 2 šaukšteliai kepimo miltelių,
• šiek tiek vanilino arba vanilinio cukraus,
• 75g tirpinto margarino,
• 240ml šilto vandens,
• 1 šaukštas citrinos sulčių;
• Kremui – 450g grietinėlės (geriausia 36% riebumo), šaukšto cukraus pudros;
• Sulaistymui – 100ml vyšnių sirupo arba uogienės skystimo, šiek tiek vandens ir 3 šaukštų vyšnių trauktinės;
• Šokoladiniam glajui – 150g šokolado, ~100g sviesto.

Kepam biskvitą, t.y. pyragą :) Sumaišom miltus, cukrų, kakavą, kepimo miltelius ir vanilę. Tada į sausą masę pilam tirpintą margariną, vandenį ir citrinos sultis ir viską gerai išmaišome šakute. Įkaitiname orkaitę iki 180 laipsnių. Aš darau taip, išsikerpu apvalios kepimo formos dugno dydžio kepimo popieriaus apskritimą, įkloju jį į formą ir supilu tešlą – kepant kraštai atlimpa patys, o dugnas neprilimpa ir lengvai išsiima. Tai štai, šaunam į karštą orkaitę maždaug 35 minutėms, galima pasitikrinti su mediniu pagaliuku.

Iškepusį pyragą gerai atvėsinam (jeigu išeina ir per naktį) ant grotelių. O tada perpjaunam pusiau į du blynus.

Pirmiausia reikėtų pasiruošti šokoladinį glajų, kad jis spėtų pravėsti, kol bus tepamas. Tam ištirpiname šokoladą ir sviestą ant silpnos ugnies. Aš dar įpyliau šlakelį (apie 50g) grietinėlės – nuvogiau nuo kremo dalies :) Viską gerai išmaišome iki vientisos masės ir paliekame atvėsti.

Tada išplakame likusią grietinėlę su cukraus pudra. Aš tortulį iš karto dariau į lėkštę, kurioje jis buvo patiektas, nes jo purumas man nedavė ramybės ir nusprendžiau nerizikuoti su perkėlinėjimu :)

Tai štai dedame į lėkštę apatinį blynuką, sulaistome puse sumakaluoto skystimėlio ir aptepame 2/3 plaktos grietinėlės. Tada uždedame antrą blynuką, šiek tiek spustelim. Sulaistome likusiu skysčiu, aptepame likusia plakta grietinėle, jei reikia dar apkamšome ja šonus.

Galiausiai pasigalandame kantrybę ir aptepame visą tortulį atšalusiu šokoladiniu glajum. Sudėtingiausia dalis yra šonai – aš tam reikalui naudojau mažą šaukštelį ir šiek tiek laiko :) Nebijome, kad glajus skystokas – šaldytuve jis puikiai suaušta, o pjaustant visai nelūžinėja.

Puošyba priklauso nuo fantazijos ir nuotaikos. Man šį kartą gavosi gana prabangaus vaizdo tortulis :) Tam panaudojau medinį pagaliuką suraižymui ir šiek tiek “girtų” vyšnių :)

Skanus, riebus, sotus ir gražiai gražus :)

Aš laukiau laukiau, laukiau laukiau… laukiau laukiau… laukiau laukiau.. ir nifiga nieko neatsitiko :) Ir kai jau visai nieko nebelaukiau, ir kai supratau, kad jau tikrai nėra prasmės girtis apie Kalėdas su keturiais trijų rūšių tortais, ir apie tingų rekreacinį Naująmetį su Tinginiu ir Kibinais… Ir netgi mano registracija feizbūche (!) jau nieko naujo… Kaip tik tada, nosį švelniai pakuteno cinamono ir skrundančių riešutėlių kvapas… ir omg omg :) mano Mūza grįžo! nuostabiausių avižinių sausainių pavidalu… neįtikėtina :) daugiau nieko negaliu pridurti…

Su sąlyga, kad man grįžo noras girtis plačiajame internete apie tai, ką darau savo siaurojoje virtuvėje :) imsiu ir nesusiturėsiu :) Dabar aš jau galėčiau būti geriausia mama pasaulyje! Anksčiau būčiau negalėjusi to pasakyti, dėl labai žemiškos ir paprastos priežasties – aš nemokėjau kepti tobulų avižinių sausainių… O dabar jau moku :) nežinau kodėl, bet man tai tikrai labai svarbu ir aš savimi didžiuojuosi :) Nekuklu… bet ką gi :)

Šitas mano trūkumas jau seniai nedavė man ramybės.. ir aš vis laikas nuo laiko, progai pasitaikius, bandydavau taisyti padėtį.. bet vis veltui… Buvo tikrai nemažai avižinių sausainių mano gyvenime.. bet tobulų nebuvo… nors tu ką.. Nors negali sakyti, kad nebuvo – jie buvo, bet ne mano kepti, o receptas gilioje paslaptyje :( ir ką.. perki, kremti ir kremtiesi, kad pati taip nemoki… gilus liūdesys, trumpai tariant…

Tai nu ir va… vieną dieną bebrausindama “ką čia išsikepus skanaus”, prisiminiau, kad kažkur šūsnyje lapelių lapeliūkščių su įvairaus plauko receptais lentynos kamputyje, turėtų tūnoti ir kažkada vasarą atistiktinai užnaršytas avižinių sausainių receptas su virtualiu tageliu “reiktų pabandyti”. Ir ką Jūs sau manot – taigi ir bus jie, tie tikrieji, nuostabiausieji, tobulieji… traškūs, kvapnūs, didumo sulig delnu, su riešutėliais ir cukatėliais… mmm…

Šiandien jau trečią kartą namai pakvimpa tobulais avižiniais sausainiais, o pilna jų lėkštė jau aušta ant stalo, laukia fotografo :) Ir tai tikrai ne paskutinis kartas… dar tik pradžių pradžia :) mmjo.. o kita daina bus apie upę… kažkaip tokia gaida gavosi :)

Anyway, šitie sausainiai žymi mano sugrįžimą į Mildlandiją… kažkaip netikėtai pradėjo stumtis antrieji mūsų metai.. apie datų nesureikšminimą, ignoravimą ir panašius reikalus parašysiu kitame post’e… o dabar tegu tobulybė ateina ir Jūsų namus :)

Tobuli avižiniai sausainiai

• 250g margarino,
• 250g avižinių dribsnių,
• 400g all kinds of good (tai būtų saulėgražos, moliūgo sėklos, sezamo sėklos, smulkinti riešutai),
• sauja razinų,
• sauja cukatų,
• 2 kiaušininiai,
• 1 stiklinė cukraus,
• 1 šaukštas miltų,
• 1 šaukštas cinamono

Margariną ištirpinti dubenyje ir įmaišyti visus sausuolius (išskyrus razinas ir cukatus). Dar truputį pakaitinti, vis pamaišant, kad nepritrauktų prie dubens dugno. Padėtį į šalį, kad atvėstų. Tuo tarpu išsukti kiaušinius su cukrumi ir masę įmaišyti į atvėsusį sausuolių mišinį. Įberti cinamoną, razinas ir cukatus, miltus ir viską gerai išmaišyti. Masė gausis truputį byranti, bet taip ir turi būti. Vėliau, margarinui šąlant, ji vis labiau byrės, bet tai irgi nieko tokio :)

Taigi, gautą masę semiame su šaukštu, dedame į kepimo popieriumi išklotą skardą ir patapšnojam :) kad būtų blynukas. Galima dėti tiesiog kauburėlius, bet tada reikės šiek tiek ilgiau kepti. Sausainių dydį pasirinkite pagal norą, bet mano avižiniai sausainiai, kaip jau minėjau, turi būti delno dydžio – kitaip jie bus pusiau tobuli :)

Pilną skardą sausainių šaunam į 200 laipsnių karščio orkaitę ir kepam, kol gražiai parunda, o nosį ima kutenti svajonių kvapas, dar visą vakarą pleviansiąs po namus..

P.S. ar pasiilgot manęs?.. :)