Toffee saldainiukai

Man nepatinka žmonės, kurie augina medžius vazonuose… Kokio velnio reikia išrauti viską, kas gyva, užkloti asfaltu, pasistatyti vazoną ir įkišti ten medį, kad jis nudžiūtų… Man nepatinka žmonės, kurie rašo receptų knygas ir leidžia sau pareikšti, kad nedarytų sluoksniuotos tešlos…

Aš kartais sau truputį nepatinku, kad rašau apie all Italian ir neturiu nei menkiausio supratimo, kaip tai yra iš tikrųjų… O dabar dar vienas reikalas.. ne itališkas, šį kartą baisiau :) Nesmagu man kažkaip, nes neturiu nei menkiausios minties, kaip čia turėjo gautis iš tikrųjų… nes Brazilija tai net ne Italija ir brigadeiros tai nė iš tolo ne pica…

Džiaugsmas tas, kad kaip kolega sako buvau “girta tarp moterų” :) Gavosi puikus pasveikinimas, kuris tobulai atitiko sąlygą “nieko nekepk” :) Dar buvo gera, nes galvoje vėl sudūzgė spiečius minčių, kaip čia viską būtų galima padaryti šiek tiek kitaip… geriau, skaniau, tobuliau :)

O dabar… tokie kokie buvo – toffee like saldainuliai su įvairiausiais priedais :)

Kadangi, turiu maniją bandyti viską iš karto, tai nepasismulkinau ir dariau dviejų rūšių base mases – baltą ir šokoladinę :)

Baltai masei:

  • 1 indelis saldinto kondensuoto pieno,
  • 100g  balto šokolado,
  • 1 šaukštas sviesto.

Šokoladinei masei:

  • 1 indelis saldinto kondensuoto pieno,
  • 3 šaukštai nesaldžios kakavos,
  • 1 šaukštas sviesto.

Pabarstukai and stuff:

  • malti žemės riešutai,
  • blanširuoti migdolai,
  • blanširuoti lazdyno riešutai,
  • sezamo sėklos,
  • cinamonas,
  • cukrus,
  • brendyje mirkytos vyšnios,
  • smulkūs cukatai,
  • nedidukės vynuogės be sėklyčių.

Viskas vyksta paprastai – jamam kondensuotą pieną, pilam į puodą, dedam svietą ir tarkuotą šokoladą arba kakavą ir verdam. Beveik visą laiką reikia maišyti, nes masę gana greit pritraukia prie dugno. Taip verdam, kol masė gerokai sutirštėja – tiek, kad perbraukus šaukštu pasidaro takelis ant puodo dugno, kuris užsitraukia labai lėtai.

Gautą masę supilam į nemažą lėkštę (kad greičiau atšaltų) ir atvėsinam. Taip pat padarom ir su kitos rūšies mase.

Kai jau masė gerai atšalusi, ir nebevarva iš apverstos lėkštės, galima imtis tikro darbo – saldainiukų gamybos :) Svarbiausia taisyklė – visi į saldainio vidų dedami dalykai turi būti sausi… dėl to brendyje mirkytas vyšnias apvoliojau cinamone ;) Ir dar vienas reikalas – būtinai reikia pasisviestuoti rankas :) Ir dar šiaip patarimas – saldainius geriau kame nors apvolioti, kad nepriliptų prie popierėlių ir vieni prie kitų, kad ir kaip miela tai būtų :)

O kai darbas baigtas, saldainius geriausia laikyti šaldytuve, ypač dėl to kad jau vasara! Dar juos reikia dailiai supakuoti ir padovanoti :)

P.S. Sese, sese, išspausk komentarą, a? :)

Mamukų dienos eksperimentai II

Šį kartą įžanga bus kur kas trumpesnė :) Pasakysiu tik tiek, kad ir taip gausiai skanus šokoladinis pyragas buvo upgrade’intas iki puikaus torto! Upgrade’as tikrai vykęs ir labai paprastas – plaktos grietinėlės pertepimas :) kaip ten sakoma apie tobulumą ir paprastumą…

Tai štai, gavosi kažkas panašaus į “Juodąjį mišką”… geras skonis – dar geresnis vaizdas :) ko daugiau reikia puikiam tortuliui? :)

Nukrypstant nuo temos… turiu išbandyti dar vieną tortulio receptuką ir jeigu viskas pavyks tai bus official – šiuos metus skelbsiu tortulių metais :) Neįtikėtina, turint omeny, kad visada galvojau, kad tortuliai yra kažkas tokio, ką aš neitin gerai sugebu :) nu išskyrus “Pensininką” :) bet čia beveik nesiskaito… anyway, noriu tik pasakyti, kad šiemet man visai sekasi su tortuliais… tfu tfu tfu, kad neprisisnekėčiau :)

Šokoladinis tortulis

  • 200g miltų,
  • 200g cukraus,
  • 2 šaukštai kakavos,
  • 2 šaukšteliai kepimo miltelių,
  • šiek tiek vanilino arba vanilinio cukraus,
  • 75g tirpinto margarino,
  • 240ml šilto vandens,
  • 1 šaukštas citrinos sulčių;
  • Kremui – 450g grietinėlės (geriausia 36% riebumo), šaukšto cukraus pudros;
  • Sulaistymui – 100ml vyšnių sirupo arba uogienės skystimo, šiek tiek vandens ir 3 šaukštų vyšnių trauktinės;
  • Šokoladiniam glajui – 150g šokolado, ~100g sviesto.

Kepam biskvitą, t.y. pyragą :) Sumaišom miltus, cukrų, kakavą, kepimo miltelius ir vanilę. Tada į sausą masę pilam tirpintą margariną, vandenį ir citrinos sultis ir viską gerai išmaišome šakute. Įkaitiname orkaitę iki 180 laipsnių. Aš darau taip, išsikerpu apvalios kepimo formos dugno dydžio kepimo popieriaus apskritimą, įkloju jį į formą ir supilu tešlą – kepant kraštai atlimpa patys, o dugnas neprilimpa ir lengvai išsiima. Tai štai, šaunam į karštą orkaitę maždaug 35 minutėms, galima pasitikrinti su mediniu pagaliuku.

Iškepusį pyragą gerai atvėsinam (jeigu išeina ir per naktį) ant grotelių. O tada perpjaunam pusiau į du blynus.

Pirmiausia reikėtų pasiruošti šokoladinį glajų, kad jis spėtų pravėsti, kol bus tepamas. Tam ištirpiname šokoladą ir sviestą ant silpnos ugnies. Aš dar įpyliau šlakelį (apie 50g) grietinėlės – nuvogiau nuo kremo dalies :) Viską gerai išmaišome iki vientisos masės ir paliekame atvėsti.

Tada išplakame likusią grietinėlę su cukraus pudra. Aš tortulį iš karto dariau į lėkštę, kurioje jis buvo patiektas, nes jo purumas man nedavė ramybės ir nusprendžiau nerizikuoti su perkėlinėjimu :)

Tai štai dedame į lėkštę apatinį blynuką, sulaistome puse sumakaluoto skystimėlio ir aptepame 2/3 plaktos grietinėlės. Tada uždedame antrą blynuką, šiek tiek spustelim. Sulaistome likusiu skysčiu, aptepame likusia plakta grietinėle, jei reikia dar apkamšome ja šonus.

Galiausiai pasigalandame kantrybę ir aptepame visą tortulį atšalusiu šokoladiniu glajum. Sudėtingiausia dalis yra šonai – aš tam reikalui naudojau mažą šaukštelį ir šiek tiek laiko :) Nebijome, kad glajus skystokas – šaldytuve jis puikiai suaušta, o pjaustant visai nelūžinėja.

Puošyba priklauso nuo fantazijos ir nuotaikos. Man šį kartą gavosi gana prabangaus vaizdo tortulis :) Tam panaudojau medinį pagaliuką suraižymui ir šiek tiek “girtų” vyšnių :)

Skanus, riebus, sotus ir gražiai gražus :)

Mamukų dienos eksperimentai I

Manau, kad nebijoti eksperimentų virtuvėje yra geras ženklas :) Aišku, aš pati jaučiu, kad kartais perlenkiu lazdą… bet man atrodo mano šeimyna jau priprato prie mano sėkmių ir nesėkmių ir beveik tokiais pačiais patenkintais veidais jas sudoroja :)

Nežinau kodėl, bet neturiu baimės pabandyti kokią naujovę vietine proga :) Ir turiu pasakyti, kad visko būna.. tikrai visko :) nesuaušusių torto sluoksnių… nesusikaramelizavusio cukraus… į ledą sušalusios želė, kuri po to tampa želė salotomis, nes yra be šansų iškratyti ją iš formos viename gabale :) ir dar daug įvairių dalykų nutinka su tais “pirmais blynais”… bet aš kažkodėl nepasimokau.. ir vis ką nors pabandau, gal ne visai laiku ir ne visai vietoj :)

Na gerai, mamukų diena gal ir ne pati geriausia proga eksperimentams :) čia net man aišku :) bet manieji šį kartą buvo labai nuoširdžiai natūralūs ir visai ne prisiverstiniai ar dar kokie… Turbūt tai ir buvo didelės sėkmės paslaptis :)

Esu gausiai laiminga turėdama nemažai ką šia proga pasveikinti :) Todėl man prireikė net dviejų eksperimentų :) Tiesą sakant, abu buvo tokie pusiniai, tai du po pusę galima suskaičiuoti į vieną, bet still… :)

Pirmasis, jau kartą bandytas, o antro karto proga ir paekperimentuotas :) netikėtai itališkas Tiramisu :) Vienas mamukas buvo taip sužavėtas pirmuoju bandymu, kad neturėjau jokių kitų minčių šia proga :)

Na gal ne visai tiesa… minčių šiek tiek turėjau… pavadinkim jas patobulinimais :) Pradėti reikia nuo to, kad vienas iš gana pagrindinių šio gėrio komponentų yra mascarpone, kas yra riebu + brangokoka (tokiais kiekiais, kurie reikalingi)… Mascarpone  galima ir pasigaminti, namų sąlygomis.. tik pirmam požymiui tai neturės jokios įtakos, o antram turės tokią nelabai pajuntamą :)

Aš nusprendžiau šitam reikalui panaudoti naminę saldžią varškę :) Rezultatai tokie – gausiai mažiau riebu (čia kam pliusas, kam minusas :)), skoninės savybės praktiškai nenukenčia, bet kad ir kiek stengiausi varškytę pertrinti, galima pajusti tokią labai švelnią, bet vis tiek varškės konsistenciją (mažulyčius grūdelius).  Aš nelinkusi laikyti to minusu :) ir ko gero kitą kartą darysiu lygiai analogiškai :) na nebent rasiu super-duper akciją mascarponei ir riebiai mėgstančią valgytojų kompaniją (čia ta paprastoji reikalo dalis) ;)

Dar vienas nuostabumas, kad pasidaro šis skanumynas nuostabiai greitai (na, kai turi paruoštus visus reikalingus produktus, kuriuos galima pirkti arba pasigaminti! – dar vienas pliusas).

Tiramisu

  • 7 kiaušinių tryniai,
  • 1/2 stiklinės cukraus,
  • 1/2 + 1/2 stiklinės Marsalos (itališko likerinio vyno),
  • 600g saldžios varškės,
  • 450g  grietinėlės (geriausia 36% riebumo),
  • apie 40vnt. biskvitinių sausainių “Lady fingers” (čia priklauso, kokio dydžio indą naudosite),
  • didelio puodelio geros stiprios kavos (šiek tiek atvėsintos),
  • šiek tiek kakavos.

Viskas prasideda nuo to, kad reikia sudėti kiaušinio trynius ir cukrų į dubenį ir kaitinti virš silpnai verdančio vandens, vis pamaišant plakimo šluotele. Taip pat į masę supilame pusę stiklinės Marsalos. Tai verdame, kol cukrus visai ištirpsta ir masė ima tirštėti. Tada dubenį išimame ir panardiname į šalto vandens vonelę atvėsti. Nepamirštame vis pamaišyti masę, kad greičiau šaltų ir nususidarytų plėvelė. Tuo tarpu sutriname varškę. Aš tryniau kartu su kiaušinių mase, kad mano blenderis nepaspringtų :)

Labai gerai išplakame grietinėlę. Tik nereikia persistengti – žinom, kas tada būna :) Plaktą grietinėlę įmaišome į kiaušinių ir varškės masę ir kremukas jau paruoštas :)

Tada pasiruošiame formą. Turėkime omeny, kad su ja reikės ir patiekti, todėl naudotinas ne pats baisiausias turimas indas :) Į dubenį sumaišome kavą ir likusią Marsalą (galima pilti ir daugiau, tiesiog labiau jausis Tiramisu skonis, nepersistengiam – kaip ne kaip alkogolis :))

Taigi, jamam po vieną pirštelį ir merkiam į kavą, labai trumpam, o tada bandom labai glaudžiai užkloti visą formos dugną, kad liktų kuo mažiau ir kuo mažesnių plyšelių :) Pirštelių sluoksnį užklojame puse kremo ir vėl dėliojam sluoksnį pirštelių. Ant viršaus vėl sluoksnis kremo.

Įdomioji dalis – keletą kartų trinktelim indą su turiniu į stalviršį, kad užsipildytų oro tarpeliai :) Idną uždengiam folija ir dedame į šaldytuvą nakčiai.

Prieš patiekiant, apibarstome kakava. Ir mmm.. ragaujam :)

O antras eksperimentas jau laukia eilėje būti papostint’as :)

Paskutinis mados klyksmas – focaccia

Taip jau atsitiko, kad antros Velykų dienos vakarą, pavargę nuo nesibaigiančio valgymo ir visų šventinių patiekalų, nusprendėme, kad yra pats laikas įgyvendinti seniai kirbančią idėją. Italija dvelkiantis, visiškai nesudėtingas ir net kasdienis užkandis, skanėstas.. kaip pavadinsi, taip nepagadinsi :) Vėl turiu paapgailestauti, kad visos mano žinios apie focaccia grynai popierinės.. niekada nebuvau Italijoje, niekada neragavau tikros itališkos focaccia’os… bet! turiu labai ryškų ir stiprų jausmą, kaip ji turėtų atrodyti, kvepėti ir kokio skonio būti :)

Tiesą sakant tas jausmas jau senokai yra suformuotas Pizza Jazz… jų focaccia, tai toks ne per plonas picos paplotis su į vidų įkočiotu sūriu, alyvuogių ar kumpio gabalėliais… aptepta česnakiniu aliejumi… apibarstyta tarkuotu parmezanu… mmm… trašku… kvapnu… nuostabiai skanu…

Ir tada.. beieškant recepto interneto platybėse, ir prieš tai netyčia paragavus tokios bandulės (kuri buvo pavadinta focaccia) ir vietinės reikšmės picerijos, su tikru italu užu prekystalio ir prie krosnies… paaiškėjo baisi tiesa :O kad jazz’o focaccia žymiai toliau nuo tos tikrosios, negu ta italo bandulė… bet… kol aš nebuvau Italijoje ir nežinau kas ten yra kas iš tikrųjų… mano focaccia bus panašesnė į picą be nieko :)

Tiesą sakant, pavyko užtikti tokia nerealią picos tešlą, iš kurios išeina kokio tik nori storumo focaccia ar tai pica.. reikia tik pasikinkyti fantaziją ir pasiraityti rankoves, kad neišsimiltuotum :)

Kita visos šios istorijos pusė – mielinė tešla :) Niekada neturėjau mielinės tešlos baimės.. tiesą sakant, man iš viso retai atrodo, kad kažkas virtuvėje gali būti taip sudėtinga, kad gautųsi kažkas nevalgomo :) tiesiog vieniems patiekalams reikia būti labiau alkaniems, kitiems mažiau :)

Tai štai mielinė tešla… kiek save prisimenu, mūsų namuose būdavo gaminami vienokie ar kitokie mieliniai reikalai – nei vienos Kūčios dar neapsiėjo be naminių kūčiukų ir būtinai Kalėdinio aguoninio pyrago… kartais būdavom palepinami naminėm mielinėm bandelėm.. po to buvo “bandelės kiekvieną žiemos savaitgalį!” periodas :) dar buvo mielinių pyragų su left over’ių įdarų… ir vis tik tai būdavo pakankamai reti įvykiai, todėl mielinė tešla man kažkaip asocijuodavosi su pakankamai ilgu laiko tarpu – užminkyti tešlą, kildinti, kažką suformuoti, vėl kildinti ir galų gale kepti… toks nedžiuginančiai ilgas procesas :) pliusas tik tas, kad man atrodo jau praėjo neiškylančios mielinės tešlos = negyvų mielių laikai :) todėl investavus atitinkamą laiko kiekį, galima gauti visai džiuginantį rezultatą.

Aij bet mes čia gi apie focaccia :) tai štai, anksčiau picai kepti visada naudodavau tam skirtą miltų mišinį, kur tik reikia įpilti vandens ir aliejaus – atseit mažiau terlionės, bet vis tiek reikėdavo laukti kol tešla pakyla.. ir dar tie miltukai nežinia iš ko :)

Taigi, daugiau jokių picų iš miltukų! Skamba kaip iš reklamos :) bet tegul čia bus mano viešas pažadas.. nes nėra nieko lengviau nei sukurpti puikų picos pagrindą :)

Daugiau čia nieko ir nepridursi… Jūsų dėmesiui focaccia:

  • 375g miltų,
  • 1 pakelis sausų mielių,
  • 1 šaukštelis druskos,
  • 1 šaukštas cukraus,
  • 2 šaukštais aliejaus,
  • 235ml šilto vandens,
  • Įdarui galima naudoti ką tik sugalvosit, bet aš rekomenduoju turėti aliejaus, česnako, prieskoninių žolelių mišinio (būtinai su baziliku), fermentinio sūrio į vidų ir parmezano tipo sūrio apibarstyti viršui, juodų alyvuogių, saulėje džiovintų pomidorų.

Ir štai kaip paprastai viskas padaroma – supilame visos tešlos produktus į dubenį ir užminkome tešlą :) paprasta anea? :) Toliau viskas priklauso nuo to kokia focaccia norite gauti… bandulė type focaccia’iai siūlyčiau įminkyti pasirinktus priedus (pvz. žoleles ir smulkintus džiovintus pomidorus), o mano stiliaus focaccia’iai reikės išsikočioti porą storesnių ar plonesnių (čia irgi priklauso nuo noro gauti traškią ar ne tokią traškią focaccia) blynukų.

Beje kalbant apie kočiojimą, ši tešla pasižymi itin geru tamprumu, todėl galima pasimokyti ir žongliruoti, jei tik yra noro :) Tai štai jei pasirinkote blynukų variantą – į skardą dedame vieną blyną apibarstome jį tarkuotu sūriu, žolelėmis, smulkintomis alyvuogėmis ir džiovintais pomidorais. dedame ant viršaus antrą blyną ir užtaisome kraštus, pabadome focaccia šakutę, kad būtų kur išeiti orui.

Pasiruošiame česnakinį aliejų: išspaudžiame česnako skilteles ir užpilame šiek tiek aliejaus, viską gerai ištriname ir gauta mase aptepame focaccia. Šauname į 200 laipsnių karščio orkaitę ir kepame,  kol iškepa :) priklausomai nuo focaccia storio :) Bebaigiant kepti, focaccia trumpam ištaukiam iš orkaitės ir apibarstom smulkiai tarkuotu parmezanu. Šauname atgal į orkaitę ir baigiame kepti.

Tai štai kaip viskas paprasta… storąją focaccia galima valgyti kaip duonelę prie salotų ar sriubos, o plonąją gardžiuotis kaip užkandžiu, prie vyno, kavos ar arbatos… skanumėlis :)

Tiesiog chocolate brownie

Taip… tiesiog brownie, nes lietuviškai vadinti nesiverčia liežuvis :)

Kitas dalykas, kad brownie nelabai įsipaišo į lietuvišką deserto ar tai pyrago suvokimą. O jeigu taip realiai, tai mes net tinkamo apibūdinimo ar tai deserto tipo brownie’iui neturim. Labiausiai artimas pavadinimas yra “plytelė”, bet tai kažkaip nenuoširdžiai skamba, neįtikina ir tiek. Gal čia tik man taip atrodo, bet manau, kad tūlas lietuvis nesuabejojęs pavadintų jį “zakalcu” :) Ir aš pati negalėčiau paneigti, kad brownie turi to, mano jau nupasakoto, šokoladinių muffin’ų keistumo, bet… kad ir kaip ten būtų brownie yra labai skanu, labai šokoladas, labai sodrus skonis ir šiaip labai gerai :)

Mano pažintis su brownie įvyko už jūrų marių :) ir nežinau ar tos jūros ir marios mane taip veikė ar dar kažkas, bet šis desertas padarė man labai gerą ir ilgalaikį įspūdį. Visą laiką pagalvojus apie Amerikę, pirmiausia prisimenu brownie.. kuris buvo toks žiauriai skanus, toks tikras ir rimtas reikalas… galbūt tiesiog brownie buvo tai, ko man tada labai reikėjo… atsimenu, kaip užtaupiau pusę brownie’io kitai dienai… ir kaip jis buvo nepakartojamai skanus, išimtas iš šaldytuvo…

Nu ir ką… nepraėjo nei kokie 5 metai :) ir aš jau moku tai padaryti savo namuose :) ir vis tiek… kai valgau brownie man žemė slysta iš po kojų… nors aplink yra viskas, ko reikia – mylimi žmonės, mažas rainas ir plytelė tikro šokolado “skladuke”… teisingas desertas, ką čia  ir pasakysi :)

Chocolate brownie

  • 140g juodojo šokolado,
  • 100g margarino,
  • 200g cukraus,
  • 3 kiaušiniai,
  • 2 šaukštai nesaldintos kakavos miltelių,
  • 100g miltų,
  • ~100g brendyje mirkytų džiovintų vyšnių arba baltojo,pieniško ar to paties juodojo šokolado,
  • vanilės.

Margariną ir šokoladą ištirpiname dubenyje ant verdančio vandens. Nukeliame nuo vandens ir išmaišome. Dar įmaišome kakavą ir cukrų. Kai cukrus išsimaišo ir masė truputį atvėsta, po vieną įmaišome kiaušinius. Galiausiai įmaišome miltus ir vanilę. Dar pagardiname masę pasirinktais priedais.

Tešlą pilame į skardą (aš naudoju tart’o formą) ir šauname į 175 laipsnių orkaitę maždaug pusvalandžiui. Svarbus momentas – brownie neturi perkepti ir būti sausas kaip koks pyragas :) Brownie turi būti fudgy :) o tai reiškia, kad reikia vis pasitikrinti, įsmeigiant medinį pagaliuką į kepantį brownie. Pagaliukas neturi būti švarus ir sausas, ištrauktas iš kepinio vidurio. Jis turi būti šiek tiek apsivėlęs tešla ir prapjovus atrodyti kaip susmegęs pyragas :)

Brownie yra puiku patiekti šiltą (arba pašildytą :)) su plakta grietinėle arba vaniliniais ledais… mmm… skanumėlis :)

Keisti šokoladiniai muffinai

Jūs manęs nepažįstat, bet aš žinau, kad šiandien Jūsų gimtadienis :) Sveikinimai iš Mildlandijos!


O dabar apie tuos muffinus ir jų keistumą.. Kaip šokolado ir panašaus gėrio gerbėjai, man turbūt negalėtų būti nieko geriau už šokoladinius muffinus, bet.. nu kažkaip jie man nelimpa :) Ta proga aš kartais darau eksperimentus su žmonėmis – kepu šokoladinius muffinus ir atiduodu daugiau ar mažiau pažįstamų žmonių teismui :) Kiek pamenu, muffinai visada būna išteisinami :)

Bet kažkas su jais vis tiek yra… tokio keisto :) Ir negaliu pasakyti, kad jie neskanūs ar kažką… gali būti, kad jie iškepę nesuteikia man tiek džiaugsmo, kiek vilčių aš į juos sudedu…

Tarkim šokoladinių muffinų tešla yra turbūt tobuliausios konsistencijos ir taip žiauriai skaniai kvepia… mmm.. vaikyste… šokoladiniu plombyru… yami :) o po to jie iškepa ir pradeda kitaip skaniai kvepėti.. skaniai, bet kitaip :/ tai nu ir va… gal tame ir paslaptis :)

Dar vienas dalykas – šokoladiniai muffinai yra labai fotogeniški :) tie paviršiaus sukeldėjimai tokie… gražūs ir daug žadantys :) atrodo, imsi, perlauši ir pasipils šokolado upė… :) ir dar tas tamsumas, ant kurio puikiai matosi visi priedai ir spalvos… gražu :)

Tai štai, jeigu neatmušiau entuziazmo, galite pabandyti :)

Šokoladiniai muffinai

  • 225g miltų,
  • 2 geri šaukštai kakavos su šokoladu (arba šiek tiek daugiau paprastos kakavos),
  • 2 šaukšteliai kepimo miltelių,
  • 125g ištirpinto margarino kepiniams,
  • 100g cukraus,
  • 2 kiaušiniai,
  • 180ml pieno,
  • brendyje mirkytų vyšnių.

Viename inde sumaišome miltus, kakavą ir kepimo miltelius. Kitame inde suplakame ištirpintą ir atvėsintą margariną, kiaušinius ir cukrų. Į šią masę dalimis įplakame miltų mišinį ir pieną.

Pasiruošiame muffinų formeles ir popierėlius, paskirstome tešlą į juos. Prismaigstome “girtų” vyšnių ir šauname į 190 laipsnių karščio orkaitę. Kepame apie 20 min., kol pradeda skeldėti, o įsmeigtas ir ištrauktas medinis pagaliukas būna sausas.

Puodelis laimės ir šilumos

Klausimas tik, ar tas puodelis pusiau tuščias, ar pusiau pilnas?.. :) Ir taip visada, kol gyvi būsim… Kažkaip šiandien dviejų medalio pusių, pusiau pilnų ir tuščių stiklinių bei gi reliatyvumo pojūtis mane persekioja.. tiesiog šiaip, bet pasidarė įdomu :)

Nežinau, kaip Jūs, bet aš akivaizdžiai turiu (net nežinau kaip pavadinti) polinkį ar tai gebėjimą, tą patį dalyką matyti skirtingai… Sakykime tas dalykas yra gyvenimas, ar tai laikas… ir štai atsikeli vieną rytą ir galvoji, arba labiau tiktų sakyti, jauti “viskas puikiai.. aij čia dar reikia šį bei tą nuveikti, apie tą ir kitą pagalvoti, šen bei ten nueiti.. bet jau kai tik viską padarysiu (o būtinai padarysiu!), tai bent pagyvensiu, gi laiko marios, tikrai užteks…”

Ir tada būna kitoks rytas, kitos kojos :) tos kuri matyt turi kažkokių rimtesnių matematinių gabumų, arba turi skaitliukus :) ir dar ji (ta koja) akivaizdžiai moka traukti per dantį tą kitą (koją :))… ir kas gi tada galvojasi?.. “ou really?.. ar čia tikrai to laiko marios.. na gal ir marios, bet jos gi ne tavo, jos bendro naudojimo :) kiekvienas semia kiek gali, kol gali.. o po to pasideda kibirą ir eina ilsėtis.. į dykumą.. kur semti gali tik smėliuką, saujom (nes kibiras liko ten prie marių)… sunkus reikalas…”

Tai vat štai… bet kita vertus gerai, kad yra šokoladas :) gerai, kad į galą žiemos, ima po truputį atsibosti arbata, bet vis dar norisi pagurkšnoti ko nors šilto… gerai, kad šokoladas gali suteikti laimės jausmą, nors mažą ir trumpą, bet juk nieko nėra amžino :)

Ir dar gerai, kad kartais reikia tiek nedaug.. net kai labai skubi ir labai nėra kada, ir labai reikia daryti kažką kito, gali skirti penkias minutes pasigaminti puodelį šilumos ir laimės :) o puodeliai čia gaunasi du (beje) :)

Vienam pusiau pilnam ir vienam pusiau tuščiam puodeliui karšto šokolado

  • 3 šaukštai grietinės,
  • 4 šaukštai cukraus,
  • 2 šaukštai kakavos miltelių,
  • 50ml riebios grietinėlės,
  • 50g juodojo šokolado.

Nedideliame puodelyje ant vidutinės kaitros maišome grietinę, grietinėlę ir cukrų, kol cukrus ištirpsta. Tada įdedame kakavą ir gerai išmaišome, kad neliktų gumuliukų. Dar į masę prilaužome šokolado, ir maišome, kol jis ištirpsta. Vuolia, pilstome į dailius stiklinius puodelius ir džiaugiamės su riešutais, cukatais… arba tiesiog džiaugiamės :)

Apie šventes, tradicijas ir kaip kartais būna… II dalis

Tokios ilgos tos šventės buvo, kad net netilpo į vieną post’ą :) Kadangi visą esmę išdėsčiau aname post’e, tai čia lieka tik žiedeliai :)

O žiedeliai tokie, kad Nepriklausomybė nugalėjo Užgavėnes, blynų niekas nebenorėjo, nes buvo sotūs nuo pyrago :) nežinau dabar kiek čia ta žiema tam kieme dar trinsis… :) Bet aš stengiausi, negali sakyti… po prievarta iškepiau bulvinių blynų ir teko visiems juos valgyti :)

Tai štai nepriklausomas pyragiukas – varškės tart’as. Tiesą sakant, džiaugiuosi nepapost’inusi šio receptuko anksčiau, nes atrodo, kad kepu jį jau visą amžinybę :) Priežastis labai paprasta – visai neseniai atradau būdą, kaip šį nuostabų pyragiuką dar labiau priartinti prie nuostabiojo kreminio cheesecake’o, kuriam paprastai naudojamas kreminis sūris. O čia juk paprastų paprasčiausia varškė.. turbūt ir dėl to jis pas mus dar vadinamas Chesapeake’u :) O šį kartą kažkas pajuokavo, kad čia atrodo kaip Lietuvos vėliava mėnulyje :)

Varškės tartas

Pagrindui:

  • 100g sviesto arba margarino,
  • 1/2 stiklinės cukraus,
  • 1 kiaušinis,
  • 1 – 1 1/2 stiklinės miltų,
  • 2 šaukštai nesaldintos kakavos miltelių;

Įdarui:

  • 250g varškės (arba smulkiai tarkuoto varškės sūrio),
  • 1/3 stiklinės grietinės (jei naudojame sūrį, grietinės reikėtų šiek tiek daugiau),
  • 3 kiaušiniai,
  • 4 šaukštai citrinos sulčių,
  • 1/2 stiklinės cukraus,
  • 1 1/2 šaukšto krakmolo,
  • mažas indelis konservuotų ananasų gabalėlių, arba kriaušių, arba šiek tiek “girtų” vyšnių, arba dar ko nors įdomaus, arba visai nieko :)

Šio pyrago pagrindas yra visai toks pats, kaip marmurinio varškės tart’o. Trumpai tariant, margariną išsukame su cukrumi, įmušame kiaušinį, sudedame miltus ir kakavą ir užminkome tešlą. Tešla išklojame 26cm skersmens kepimo formą (aš naudoju formą žemu krašteliu, specialiai tart’ams). Nepamirštam visų reikalų su pupom! :) Pagrindą kepame 200 laipsnių karščio orkaitėje, kol apkepa.

Kol pagrindas kepa, pasiruošiame įdarą. Ir čia yra ta paslaptis – įdarui skirtus produktus (išskyrus konservuotus vaisius ar kitus priedus) reikia suplakti! Aš šiam reikalui naudoju blenderį ir gaunasi puikus kreminis įdaras. Kitaip tariant, esmė yra gerai sutrinti varškę, kad ten nebūtų gumuliukų. Aišku tą patį galima padaryti tiesiog mediniu šaukštu, gal tik užtruks kiek ilgiau :)

Tai štai, į iškepusį pagrindą dedame konservuotus vaisius, tolygiai paskirstome ir užpilame varškės įdaru. Kepame 175 laipsnių karštyje 30-40 min.

Apie šventes, tradicijas ir kaip kartais būna… I dalis

Turbūt niekas nenorės ginčytis, kad šį savaitgalį turėjom mažai progų švęsti :) o jei dar pridėsime keletą asmeninio gyvenimo momentėlių, kažkada aplink įvykusį Mildlandijos užgimimą ant interneto platybių… jaučiu švenčių būtų daugiau nei laisvų dienų :) o dar jei paskaičiuotume, kad kiekvienai šventei po tortą ar tai mažų mažiausiai pyragą – Užgavėnių persivalgymas daugiau nei garantuotas :)

Bet taip nebuvo… :) graži tradicija, reiškianti, kad kiekvienąmet panašų savaitgalį manęs nėra namie, šiemet buvo sulaužyta :( tikiuosi, kad tai nereiškia tradicijos išnykimo, nes būtų tikrai liūdna nudaigoti tokią gerą, o tuo labiau pačių sukurtą tradiciją. Šita tradicija dar man patinka tuo, kad jos laikas nėra griežtai apibrėžtas, kas yra geras link’as į daugumą rimtų mano gyvenimo įvykių :) Paimkime, kad ir Mildlandiją ir jos gimtadienį, kuris, kaip ir galite suprasti, yra kažkada :) t.y. kažkada žiemą… na gerai, tikriausiai tai buvo kažkada vasarį, bet as tikrai neatsimenu kada :) gal nereikėtų čia taip atvirauti, nemylėsite manęs po to… :) bet aij, ką čia slėpti :)

Tikriausiai labiausiai noriu pasakyti, kad švenčių buvo žymiai per daug, todėl reikėjo kažką rinktis, o apie kažką užsimerkti :) ir laukti kitų metų :) būtent taip atsitiko su Mildlandijos tortadieniu – torto nebuvo :) dabar kaip tik sugalvojau pasiteisinimą: kai leliui būna 1 metas tai būna baisus balius (aišku tėvų, nes ką tas pyplius ten atsimena), tada mamytės pasisiuva naglas sukneles, tėveliai prisiperka foto beigi video technikos ;) nes kaip čia neįamžinsi tokios svarbios progos… žodžiu visi viską suprato :) tai štai…

Tai vat jau reikia pradėti girtis, apie tas šventes, kurios šiemet nebuvo pamirštos… Valentino diena tikrai nėra kažkokia itin svarbi šventė mano gyvenime – nors gal kaip tik yra.. labai daug dalykų yra susijusių su šia data, netyčia :) Kaip ten bebūtų tai yra minėtina diena, aišku be tų visų barbinių spalvų pūkuotų nesąmonių :) nueini i MX, o ten raudona – net bloga, ir tie pūkai gerklę kutena :) gerai, kad retai einu…

Tai štai, Valentino skanumynas buvo visas kompleksas, visas pagal užsakymą :) ir labai jau netradicinis turiu pasakyti, jokių ten šokoladukų, braškiukų, blah blah blah :) Jūsų dėmesiui meduolis su kisieliumi! :)


Meduoliui reikia:

  • 300g dirbtinio medaus (dėl kvapo galima įdėti ir šaukštą kitą tikro),
  • 1 stiklinės cukraus,
  • 200g margarino kepiniams,
  • 6 šaukštų pieno,
  • 2 šaukštų grietinės,
  • 2 šaukštų aliejaus,
  • 2 kiaušinių,
  • meduolio prieskonių,
  • mažo pakučio kepimo miltelių,
  • miltų.

Margariną, medų ir dalį cukraus ištirpinti dubenyje virš karšto vandens. Įmaišyti prieskonius – gvazdikėlius, kvepiančius pipirus, cinamoną, muskatą, imbierą ir pan. Aš šį kartą naudojau karšto vyno prieskonius :) Kol ištirpintas mišinys, nukeltas nuo vandens, šąla, ištriname kiaušinius su likusiu cukrumi. Į medaus mišinį įmaišome grietinę, pieną, aliejų ir kiaušinius (svarbu, kad medaus mišinys nebūtų toks karštas, kad sutrauktų kiaušinius). Viską gerai sumaišome ir dedame šiek tiek miltų. Ant miltų užbarstome kepimo miltelius ir išmaišome. Miltų reikia dėti tiek, kad masė būtų grietinės tirštumo. Aš dar kartais įdedu smulkintų cukatų, bet ši kartą nedėjau. Įkaitiname orkaitę iki 175 laipsnių, tešlą supilame į formą ir kepame apie 40-50 min., kol įbestas ir ištrauktas medinis pagaliukas bus sausas ir švarus. Galima iškepusį meduolį aplieti šokoladiniu arba cukriniu glaistu, arba kitaip pagražinti, arba tiesiog atvėsinti ir mėgautis :)

Kisieliui išvirti didelio mokslo nereikia :) svarbu nepamiršti, kad litrui skystimo reikia dėti 2 šaukštus krakmolo :)

Pradalzhenyja sledujet…

Tobulieji…

Aš laukiau laukiau, laukiau laukiau… laukiau laukiau… laukiau laukiau.. ir nifiga nieko neatsitiko :) Ir kai jau visai nieko nebelaukiau, ir kai supratau, kad jau tikrai nėra prasmės girtis apie Kalėdas su keturiais trijų rūšių tortais, ir apie tingų rekreacinį Naująmetį su Tinginiu ir Kibinais… Ir netgi mano registracija feizbūche (!) jau nieko naujo… Kaip tik tada, nosį švelniai pakuteno cinamono ir skrundančių riešutėlių kvapas… ir omg omg :) mano Mūza grįžo! nuostabiausių avižinių sausainių pavidalu… neįtikėtina :) daugiau nieko negaliu pridurti…

Su sąlyga, kad man grįžo noras girtis plačiajame internete apie tai, ką darau savo siaurojoje virtuvėje :) imsiu ir nesusiturėsiu :) Dabar aš jau galėčiau būti geriausia mama pasaulyje! Anksčiau būčiau negalėjusi to pasakyti, dėl labai žemiškos ir paprastos priežasties – aš nemokėjau kepti tobulų avižinių sausainių… O dabar jau moku :) nežinau kodėl, bet man tai tikrai labai svarbu ir aš savimi didžiuojuosi :) Nekuklu… bet ką gi :)

Šitas mano trūkumas jau seniai nedavė man ramybės.. ir aš vis laikas nuo laiko, progai pasitaikius, bandydavau taisyti padėtį.. bet vis veltui… Buvo tikrai nemažai avižinių sausainių mano gyvenime.. bet tobulų nebuvo… nors tu ką.. Nors negali sakyti, kad nebuvo – jie buvo, bet ne mano kepti, o receptas gilioje paslaptyje :( ir ką.. perki, kremti ir kremtiesi, kad pati taip nemoki… gilus liūdesys, trumpai tariant…

Tai nu ir va… vieną dieną bebrausindama “ką čia išsikepus skanaus”, prisiminiau, kad kažkur šūsnyje lapelių lapeliūkščių su įvairaus plauko receptais lentynos kamputyje, turėtų tūnoti ir kažkada vasarą atistiktinai užnaršytas avižinių sausainių receptas su virtualiu tageliu “reiktų pabandyti”. Ir ką Jūs sau manot – taigi ir bus jie, tie tikrieji, nuostabiausieji, tobulieji… traškūs, kvapnūs, didumo sulig delnu, su riešutėliais ir cukatėliais… mmm…

Šiandien jau trečią kartą namai pakvimpa tobulais avižiniais sausainiais, o pilna jų lėkštė jau aušta ant stalo, laukia fotografo :) Ir tai tikrai ne paskutinis kartas… dar tik pradžių pradžia :) mmjo.. o kita daina bus apie upę… kažkaip tokia gaida gavosi :)

Anyway, šitie sausainiai žymi mano sugrįžimą į Mildlandiją… kažkaip netikėtai pradėjo stumtis antrieji mūsų metai.. apie datų nesureikšminimą, ignoravimą ir panašius reikalus parašysiu kitame post’e… o dabar tegu tobulybė ateina ir Jūsų namus :)

Tobuli avižiniai sausainiai

  • 250g margarino,
  • 250g avižinių dribsnių,
  • 400g all kinds of good (tai būtų saulėgražos, moliūgo sėklos, sezamo sėklos, smulkinti riešutai),
  • sauja razinų,
  • sauja cukatų,
  • 2 kiaušininiai,
  • 1 stiklinė cukraus,
  • 1 šaukštas miltų,
  • 1 šaukštas cinamono

Margariną ištirpinti dubenyje ir įmaišyti visus sausuolius (išskyrus razinas ir cukatus). Dar truputį pakaitinti, vis pamaišant, kad nepritrauktų prie dubens dugno. Padėtį į šalį, kad atvėstų. Tuo tarpu išsukti kiaušinius su cukrumi ir masę įmaišyti į atvėsusį sausuolių mišinį. Įberti cinamoną, razinas ir cukatus, miltus ir viską gerai išmaišyti. Masė gausis truputį byranti, bet taip ir turi būti. Vėliau, margarinui šąlant, ji vis labiau byrės, bet tai irgi nieko tokio :)

Taigi, gautą masę semiame su šaukštu, dedame į kepimo popieriumi išklotą skardą ir patapšnojam :) kad būtų blynukas. Galima dėti tiesiog kauburėlius, bet tada reikės šiek tiek ilgiau kepti. Sausainių dydį pasirinkite pagal norą, bet mano avižiniai sausainiai, kaip jau minėjau, turi būti delno dydžio – kitaip jie bus pusiau tobuli :)

Pilną skardą sausainių šaunam į 200 laipsnių karščio orkaitę ir kepam, kol gražiai parunda, o nosį ima kutenti svajonių kvapas, dar visą vakarą pleviansiąs po namus..

P.S. ar pasiilgot manęs?.. :)