made in Mildlandija

Štai ir atėjo metas ravioliams atsirasti Mildlandijoje… Čia toks vienas iš nedaugelio sūrumynų ir ko gero vienas iš tų dalykų, dėl kurių iš viso atsirado Mildlandija :) Atrodo nieko čia labai ypatingo, bet ravioliai man visada yra pasididžiavimo objektas ir aš būnu labai patenkinta… na bent jau juos valgydama :) nes gamybos procese kaip žinia visko nutinka… bet turiu pasakyti, kad visi bandymai pasibaigė sėkme… anksčiau ar vėliau :)

O jeigu taip dar nuoširdžiau, tai turbūt tai tiesiog virtiniai… bet man jie ravioliai, nes taip žymiai smagiau :) ir dar vienas prisipažinimas – šį kartą jie ne tokie kaip kad aš visada darau… šį kartą jie tokie truputį biškį ekperimentiniai, bet still labai geri :)

Dar vienas smagumas su ravioliais, kad jie gali būti (o pas mane visada ir būna) spalvoti :) Anksčiau jie visada būdavo ryškiai žaliu įdaru… o šį kartą nebuvo špinatų :( tai teko keisti spalvą :) the next best thing – oranžiniai ravioliai su baltu įdaru :)

Oranžinė tešla (ravioliams arba makaronams – abu totalus gėris)

• ~3 stiklinės kvietinių miltų,
• 3 dideli kiaušiniai,
• 70g pomidorų koncentrato,
• žiupsnelis druskos.

Miltus pilam ant stalo ir padarom viduryje duobutę. Į ją įmušam kiaušinius ir sudedam pomidorų tyrę. Iš pradžių maišom tešlą šakute, o kai pasidaro per sunku imamės minkymo rankomis. Tai tikrai nėra pats lengviausias užsiėmimas, bet rezultatas to vertas – patariu apie jį ir galvoti minkant :)

Tešla turi būti tinkama būti iškočiota labai plonai, todėl gali tekti įdėti daugiau miltų arba įpilti šlakelį vandens, jei atrodo per kieta. Geriausia kočiojimui naudoti makaronų darymo mašiną be makaroninio antgalio :) bet jeigu tokios neturite, teks iš peties pasidarbuoti kočėlu :) bet vis dar verta :)

Įdaras

• 500g saldaus pieno varškės (ricotta),
• 2 kiaušiniai,
• 2 šaukštai tarkuoto Džiugo sūrio,
• druskos, šviežiai maltų pipirų ir tarkuoto muskato.

Viską gerai sumaišyti. Tešlą iškočioti kiek įmanoma ploniau. Dėti po šaukštelį įdaro ir formuoti norimos formos virtinukus, naudojant formeles arba tiesiog iš akies :) Raviolius rikiuoti ant gausiai miltuoto padėklo ar į plastikinę dėžutę, jei ruošiatės šaldyti. Tokiu atveju raviolių sluoksnius reikėtų perdengti folija, o ją pabarstyti miltais. Po to kai ravioliai gerai sušąla šaldiklyje, juos galima perdėti į maišelius – tada jie jau nebesulips.

Patiekti

• tirpinto sviesto,
• tarkuoto Džiugo arba plonai pjaustyto lydyto sūrio,
• šviežio baziliko,
• juodų alyvuogių.

Raviolius dėti į pasūdytą verdantį vandenį ir virti apie 5 minutes. Po to nukošti, apipilti tirpintu sviestu su alyvuogėmis, apibarstyti sūrio drožlėmis ir papuošti šviežiu baziliku… Gausiai skanu su vynu :)

Net neįtikėtina, kad iki šiol šio pyrago dar nebuvo Mildlandijoje… Galiu tik bandyti pasiteisinti, kad šis pyragas, kaip koks savaime suprantamas dalykas, kuris tiesiog neminimas… Pavyzdžiui, kad dangus mėlynas, arba kad saulė šildo :) daaa-a :)

Bet gyveni ir mokaisi… ir labai dažnai paaiškėja, kad kai kurie dalykai nėra taip plačiai paplitę ir žinomi, kaip tau galėjo atrodyti… Čia toks pasaulio pažinimo kartais džiaugsmas, kartais liūdesys :) Džiaugsmas – kai supranti, kad viskas yra gana paprasta, tik mes dažnai viską matome arba norime pateikti labai jau sudėtingai ir paslaptingai, kad visi galvas nusisuktų begalvodami kas ir kaip… o va čia jau liūdesys…

Kad būtų daugiau džiaugsmo, siūlau pavasario rezoliuciją – žiūrėti drąsiai ir tiesiai… į priekį, į akis… kalbėti garsiai ir aiškiai… kad visi girdėtų ir nereikėtų kartoti… nerašyti ir neskaityti tarp eilučių… kad galų gale viskas būtų juodu ant balto – juk viskas taip paprasta, jeigu tik pats to nori!

Tai štai tokiame paprastame gyvenime, paprastoje virtuvėje ir dar paprastesnėje orkaitėje (be ventiliatoriaus, lemputės, garų ir kitų “monų”) kepa paprastas kaip trys kapeikos pyragas :) O rytoj jis labai paprastai keliaus, nešamas paprastų rankų, į paprastą, bet labai mielą, ofisą pas įvairaus paprastumo kolegas :) Kurie, tikiuosi, kaip paprastai apsidžiaugs :)

Paprasto pyrago – paprasti ir ingredientai :)

• 8-10 obuolių,
• 2 stiklinės cukraus,
• 2 stiklinės miltų,
• 6 kiaušiniai,
• cinamono.

Kaip ir reikėtų tikėtis, pyrago kepybos procesas taip pat labai paprastas :) Sudėtingiausias darbas čia nulupti obuolius, išimti sėklas ir supjaustyti gabalėliais. Čia dar reikia paminėti, kad geriausiai pyragui tinka rūgštesni obuoliai (antaniniai, bogatyr).

Obuolių gabalėlius gausiai apibarstyti cinamonu, nes jis daro stebuklus – pyragą tada valgo net pyragų nevalgantys kolegos :) Sumaišyti obuolius, kad cinamonas pasiskirstytų tolygiai ir dėti į kepimo formą. Obuoliai turi padengti visą formos dugną. Mano vaikystėje, kai dar viskas nebuvo taip paprasta :) šis pyragas buvo kepamas žvaigždutės arba širdelės formoje, bet aš užaugau ir dabar kepu pyragą paprastoje stačiakampėje formoje :)

Toliau ruošiame labai jau paprastą tešlą :) Tam reikalui kiaušinius išplakame su cukrumi. Čia puikiai tinka naudoti paprastą mikserį, bet galima apsieiti ir su žymiai paprastesniu mediniu šaukštu. Plakti reikia, kol ištirpsta cukrus ir masės padaugėja :) Tada įplakame miltus ir that’s it!

Tešlą daugiau mažiau tolygiai užpilame ant obuolių ir šauname į įkaitintą 200 laipsnių karštumo orkaitę. Kepame apie 40 min. Iškepimo lygį paprastai galima patikrinti mediniu pagaliuku :)

CAUTION! Atšalęs pyragas turi labai skanią ir traškią plutelę – istorijoje yra buvę atvejų, kai be priežiūros palikto pyrago beveik visa plutelė dingo katulio nasruose :)

P.S. Kas rytoj iš ryto pacituos šitą post’ą – gaus dvigubą dozę pyrago :)

Ar eisi pakelt vėliavą?.. Ne? Šalta?.. Na taip… žiema juk…

Ar eisi pakelt vėliavą?.. Ne? A, slidinėt į Lenkiją keliauji?.. Na taip, žinoma, negi nepasinaudosi, kai “duoda” laisvą dieną… O per artimųjų gimtadienius irgi išvažiuoji, jei proga pasitaiko?.. Ne?.. Ach taip, gi supyktų, kad per šventę nebūsi kartu…

Ar eisi pakelt vėliavą?.. Ne? Aij projektas baigiasi – per kovo 11-ąją atsigriebsi?.. Taip taip, dar turbūt bus sniego, galėsi paslidinėt…

Ar eisi pakelt vėliavą?.. Ne?  Neverta? Nemoka lietuviai švęsti?.. Na taip, bet kalbėdami apie “juos” iš tikro kalbame apie “save”… Ne?.. Čia ne apie mus?.. Čia apie tuos kitus, ne apie save ir mane, žinoma… žinoma…

—

Džiugu, kad Vasario 16-ąją jau galima nusipirkti vėliavėlę ar ženkliuką, o ne kičinę širdelę su nuolaida :)

Džiugu, kad skaisčiai švietė saulė :)

Džiugu, kad arbata šildė, o pyragas džiugino :)

Greitas ir labai geras pyragas

• 360g šokoladinių sausainių (2 pakeliai),
• 200g sviesto,
• 500g varškės,
• 500ml grietinėlės plakimui,
• 1 indelis kondensuoto pieno,
• 3-4 šaukštai cukraus,
• 20g želatinos,
• papuošimų: moliūgienės želė, trintų braškių želė, saldintos grietinės su “matcha” arbatos miltukais želė.

Sausainius sumalti, sumaišyti su ištirpintu sviestu. Gauta masę išlyginti ir prispausti prie formos dugno. Geriausia naudoti formą su nusegamu kraštu, o jeigu ne, tai galima įtiesti folijos, kad po to galima būtų už kraštų suėmus pyragą iškelti.

Grietinėlę išplakti iki standžių putų. Varškę pertrinti, kad pasidarytų kreminė. Aš dėjau varškę su kondensuotu pienu į blenderį ir sekiau gamintojo instrukcijas :) Po to gautą masę paragaujam ir įdedam atitinkamą kiekį cukraus. Atsargiai įmaišom plaktą grietinėlę.

Želatiną ištirpinam nedideliame kiekyje karšto vandens. Įmaišome į kremą. Užpilame kremą ant paruošto pagrindo, išlyginame ir dedame į šaldytuvą, kad suauštų.

Pasiruošiame papuošimus. Kai varškės kremas sustingsta tiek, kad papuošimai nenuskęstų, piešiam vėliavas :) Šaldom per naktį, po to pjaustom mažom vėliavėlėm ir ragaujam :)

Galėsite mesti į mane kokį nors daiktą (tik kokį ne itin sunkų, ačiū :)), jeigu kada pasakysiu, kad neturiu ką veikti :) Aišku, turėjimas ir norėjimas, ar tai netingėjimas, yra iš esmės skirtingi dalykai… Bet visiškai susipainiojusi prioritetuose, pagalvojau “o kodėl gi nepapostinus?” :)

Kita įdomybė, aš kažkodėl vis dar esu ir visada buvau įsitikinus, kad man negali pritrūkti medžiagos postams… Ir aš čia visai nenoriu pasigirti, o labiau noriu pasakyti, kad viskas priklauso nuo pateikimo – paprasčiausia rytinė kiaušinienė irgi gali būti įdomi!

Ir tada išryškėja toks keistas dalykas – dėl ko viskas daroma, ar labiau reikėtų sakyti, rašoma?.. Kartais imu ir apsidairau po savo artimesnių ir tolimesnių kaimynų kiemus (supraskit blog’us), ir kažin kaip užsinori dar labiau užsimaukšlinti kapišoną ir susigūžti :/ Ne dėl to, kad ten kažkas negero vyktų, o dėl to, kad pasijuntu balta varna :)

…čia buvo šiokia tokia pauzė, kol galvojau, ar verta čia rašyti TAI, ką iš tikro galvoju, ir TAIP, kaip iš tikro galvoju…

Aš piktas žmogus, todėl nusprendžiau, kad kur daugiau, jei ne čia :) ir vat tai yra tas skirtumas – aš nejaučiu reikalo kažkur dalyvauti, nes visi ten dalyvauja ir renkasi tarpusavyje geriausius, nuostabiausius ir šmaikštašikniausius :) Rašo laiku ir į temą :) O aš rašau, kada noriu ir tai kas šauna į galvą… todėl, kad, kaip jau kažkada sakiau gerbiamiems emigrantams, čia viskas asmeniška ir viskas mano! Čia ne visai tas atvejis, kur “viskas, ką rasite miške – MANO!”, bet į tą pusę :)

Nesakau, kad daryti tai, ką reikia ir kada reikia, yra blogai… tiesiog tam aš turiu darbą :) o Mildlandija yra man, mano mintims, eksperimentams, džiaugsmams ir nusivylimams… ir Jums, jei tik norite ir kada norite :)

Pikta pradžia tokiam lengvam ir puriam skanumynui :) soriūkas :) bet taip jau gavosi…

Kad nebūtų taip sausa ir pikta – pora istorijų apie pudingą :)

Apie šiuolaikinį pieną…

Skambina man kartą mama, ir labai susirūpinusi aiškina, kad šiais laikais į pieną turbūt ko nors prideda (arba ką nors išima :)), nes bo pudingas nebesigauna… totalus liūdesys, nes kepė du kartus ir sugadino 12 kiaušinių, o pudingas nepavyko – skystas ir tiek… Ir tada paaiškėja paslaptis – į receptą reikia laikas nuo laiko pasižiūrėti, kad ir koks senas ir įprastas jis būtų :) Mat labai nesunku sumaišyti su kokiu kitu, kur produktai tokie patys, tik kad naudojami tik kiaušinių tryniai :)

Apie išsigalvojimus…

Jūsų vaikai tikrai ne visada išsigalvoja… iš patirties sakau :) Valgom su mamuku, o desertui laukia pudingas :) Mamukas užtruko, tai man teko pudingą ragauti pirmai… Pirmas kąsnis – keistuma, kartu kažkaip… nu gerai, bandau dar kartą – vis tiek kartu… sakau mamai, kad kažkas ne taip, kartu… Mamas: “valgyk ir neišsigalvok!” Nu ok, valgyk tai valgyk – čia problemų mes niekada neturėjome :) Liko gal šaukštelis mano lėkštėj, kai pudingo paragauja mama… ir OMG! “Nevalgyk daugiau! Kas čia taip kartu?!?” Stebuklas – vietoj paprastai naudojamo vanilinio cukraus, buvo panaudotas vanilinas, tik vat kiekis nebuvo teisingai pamatuotas :)

Ir galų gale vanilinio pudingo receptas

• 6 kiaušiniai,
• 1ltr pieno,
• 1 stiklinė cukraus,
• šiek tiek vanilino :) arba vanilinio cukraus

Pieną užvirti. Galima įdėti vanilės ankštį, cinamono lazdelę, apelsino žievelės arba anyžiaus žvaigždutę – gausis vis skirtingas skonis. Pusę stiklinės cukraus supilkite į stiklinį kepimo indą ir užpilkite trupučiu vandens. Maišant ant silpnos ugnies ištirpinti cukrų ir pavirti, kol ims karamelizuotis. Kiaušinius išplakti su likusia puse stiklinės cukraus ir vanilinu. Į gautą plakinį įplakti užvirtą pieną. Jeigu į pieną dėjote kokiu prieskonių, tai prieš tai jį reikėtų nukošti :)

Suplaktą masę pilti ant karamelizuoto cukraus. Orkaitę įkaitinti iki 200 laipsnių. Indą su pudingu įstatyti į kokį nors dubenį arba kita formą su vandeniu. Dėti į orkaitę ir kepti 1 valandą. Prieš ragaujant, būtinai atšaldykite (jei labai skubate, dėkite į šalto vandens vonelę arba ledukus).

Nu su praėjusiom ir Jus… :)

Eilinis naujas metas liko neatžymėtas Mildlandijoj… kaip ir antrasis gimtadienis… ir nieko :) saulė šviečia, žemė sukasi, o namai kvepia muffin’ais :) Gal čia dėl teisingai pradėtų naujų metų – kaip ir planuota, visą pirmą metų dieną slampinėjau su pižama, kaip reikiant numigau, pažiūrėjau įdomų filmą, iškepiau picą ir sausainių… Done! Done! Done! :) Tikiuosi taip ir toliau pildyti planus :)

Pavadinimas muffin’ams buvo sugalvotas spontaniškai, lygiai per fotosesiją nepaprastojo ir įgaliotojo Mildlandijos fotografo :) tai negi paliksi dabar žmogų už kadro :)

Bet, kas mane labiausiai nustebino ir galima sakyti grąžino tikėjimą šokoladiniais muffin’ais, tai tikrai neblogas skonis. Jeigu netyčia nesusigaudote apie ką aš čia, siūlau paskaityti senesnį post’ą apie šokoladinius muffin’us (tuos su marcipaninėm gėlytėm). Tai štai, galima sakyti, kad čia kažkaip priešingai gavosi, nes tešla atrodė taip ne itin.. o vat paragavus, neatėjo tas keistas nusivylimas… bet gal čia viskas kaip ir turi būti :) o gal čia ta varškė pataisė reikalus :)

Kadangi paskutinėmis dienomis labiau draugavau su virbalais nei su šaukštais ir keptuvėm, tai šiems muffin’ams teko truputį luktelti “ant lentynos”. Bet gal ir verta buvo – susigulėjo ir paaiškėjo, kad aš tikrai noriu juos išbandyti :) Dar vieni irgi šokoladiniai, o be to dar ir mėtiniai, vis dar laukia savo eilės – gal pavyks ir jiems :)

Receptulis

• 4 kiaušiniai,
• 250g cukraus,
• 100g tirpinto margarino kepiniams,
• 200g varškės,
• 50ml espresso kavos,
• 375g miltų,
• 4 šaukštai kakavos,
• mažas maišelis kepimo miltelių (aš naudojau pamėgtus prancūziškus),
• “Plėmams kaip karvės”: 85g cukraus pudros ir šlakelis stiprios kavos.

Kiaušinius plakti su cukrumi, kol šis ištirpsta. Atvėsusį tirpintą margariną ir kavą sumaišyti su varške. Atskirai sumaišyti miltus, kakavą ir kepimo miltelius. Į varškės masę įmaišyti kiaušinių masę ir įsijoti miltų mišinį. Viską sumaišyti. Tada dalinti tešlą į formeles ir šauti į įkaitintą 180 laipsnių karščio orkaitę. Kepti 20-30 min. (priklausomai nuo formelių dydžio), galim patikrinti mediniu pagaliuku.

Papuošimui sumaišom cukraus pudrą su kava, kad gautųsi tokia tirštoka masė. Aptepam muffin’us kaip karvytes ar kaip nors kitaip :) Palaukiam, kol sustingsta, ir vaišinam kolegus :)

Nuostabiausias dalykas, kad šitas pyragas gali kvepėti kuo tik panorėsi… O aš panorėjau, kad šį kartą jis kvepėtų Kalėdom :) Ir dar neabejoju, kad norėsiu išbandyti visokių kitokių kvapų ir skonių ateityje.

O dabar padėkos ir dedikacijos :)

Ačiū Giedriui už užrodytą puikų receptą :)

Ačiū savo intuicijai, kad šį kartą pasirinkau apelsiną vietoj vyšnios…

Ir todėl galiu dedikuoti šį pyragą Kalėdoms :) ar bent jau jų pasiruošimui bei gi prieššventinėms skrandžių treniruotėms :)

Šiaip tai niekaip nesugalvočiau susieti varškės pyrago su Kalėdom, bet apelsinai daro stebuklus :) Be to juk reikia sudaryti konkurenciją cinamonui, gvazdikėliams, muskatui, kvapiesiems pipiriukams, imbierui ir t.t.

Taigi, prancūziškas varškės pyragas, kuris pirmą kartą man pasirodė toks prėskokas, bet vertas antro bandymo… akivaizdu :) Va taip ir būna, kai tik skaitai receptą ir nesižvalgai į šalis… po to reikia bandyti antrą kartą :) Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad nenurašiau šito pyrago į tą “nu gal dar kadanors…” sąrašą – iš jo labai retai kas nors būna išbrauktas :)

Dar vienas didelis šio kepinio pliusas – greitas ir baisiai nesudėtingas paruošimas… o ką jau kalbėti apie pagyrimus bei liaupses :) Man asmeniškai labiausiai patiko apelsino kvapas ir tas crunchy viršus… mmm…

Varškės pyragas

• 200g margarino kepiniams,
• 1/2 stiklinės cukraus,
• 2 stiklinės miltų,
• vanilinio cukraus,
• Įdarui: 0.5 kg varškės, 1/2 stiklinės cukraus, 3 kiaušiniai, 1 apelsino plonai nutarkuota žievelė, sauja apelsinų cukatų.

Margariną sutarkuoti burokine tarka. Sudėti miltus, cukrų ir vanilinį cukrų ir suminkyti pirštais, kol gausis biri trupinių masė.

Įdarui sumaišyti visus ingredientus ir paskaninti, pasitarus su fantazija :) Kaip jau sakiau, manęs tikrai labai nenuvylė apelsininis pasirinkimas – vertas būti pakartotas dažnai ir po daug :) bet lygiai taip pat noriu pabandyti ir visokių kitokių skonių – man patinka receptai su galimybe pasireikšti fantazijai :)

Pusę tešlos trupinių beriame į kepimo skardą ir išlyginame. Tada supilame sumaišytą įdarą, o ant viršaus tolygiai paskleidžiame likusius tešlos trupinius.

Kepame 200 laipsnių karščio orkaitėje apie valandą. Palaukiam, kol atvėsta, ragaujam, džiaugiamės ir laukiam Kalėdų :)

Laiku, ar nelabai… lauki, ar nelabai… bet jis kasmet ateina… jis – tortadienis!

Šiemet, skirtingai nei kitais metais, aš jau gerokai iš anksto žinojau koks bus mano tortas. Ne taip seniai turėjau progą išbandyti šitą naują derinuką… lydėjo jį didelė sėkmė, todėl jis bus kartojamas dažnai ir po daug :)

Taip jau atsitiko, kad šitas gimtadienis buvo gausiai mildlandiškas (gavau dovanų nuostabiai nuostabių Mildlandijos lipdukų ;)), todėl ir tortulis galėtų būti Mildlandijos vizitinė kortelė… tam ir su papuošimu pasistengiau :)

O jeigu taip susikaupus ir atsisukus atgal -  turiu pasakyti, kad užaugau tortų srityje… anksčiau buvo baugu ir nedrąsu… papuošimai kreivoki, tai žiūrėk ne taip iškepė, tai kremukas nesuaušo, tai dar koks velnias… o čia staiga viskas ima ir pavyksta.. ir taip jau kurį laiką… tuoj leisim į plačiąją visuotinę gamybą :)

Mano tortas – gabalinis :) Pasiskolinau biskvitą iš vieno, kremą iš kito ir vat jums ir prašom! Ir dar man labai patinka papuošimai – visai natūralūs, visai nenudažyti ir net man labai gražūs… bet čia, kaip ir visame kitame – skonio reikalas.

Mano tortas daromas taip:

• Biskvitas – pernaudotas iš kito gimtadienio torto :) žiūrėkite čia
• Kremai – pasiskolinti iš labai smagios ir šiltos, visada saulėtos virtuvės:
• Kremas 1: 150g kambario temperatūros sviesto, 1 indelis kambario temperatūros Rududu, sauja smulkintų graikinių riešutų (jei norisi);
• Kremas 2: 500ml grietinėlės plakimui, 2 šaukštai cukraus pudros;
• Sulaistymui: 150ml vandens, 1 šaukštas cukraus, šlakelis stumbražolių užpiltinės (optional).

Tortui reikia susigulėti, todėl patariu jį sutepti iš vakaro. O tai reiškia, kad biskvitą reikėtų išsikepti prieš 2 dienas. Biskvitą pjaustau į 3 dalis, prieš sutepdama, t.y. visiškai atšalusį.

Vienam kremui išsukame sviestą ir įmaišome Rududu. Čia svarbu, kad abu komponentai būtų vienodos temperatūros – tada kremas gražiai susijungia. Jei naudojame, įmaišome ir riešutus.

Kitam kremui ir aptepimui tiesiog išplakame grietinėlę su cukraus pudra.

Tortas gana stabilus, todėl gali būti surenkamas ne toje tortinėje, kurioje bus patiekiamas. T.y. jį atšalusį ne sunkiai galima perkelti.

Susirenka tortas labai paprastai – beveik pats :) Klojam viena biskvito lapą, sulaistom pasiruoštu sirupu, aptepam Rududu kremu. Klojam antrą – sulaistom, aptepam 2/3 plaktos grietinėlės. Klojam trečią – sulaistom, aptepam viršų ir šonus likusia grietinėle.

Lieka linksmoji dalis – papuošimas :) Aš šonus apklijuoju smulkintais likusio biskvito trupiniais, o viršui dar naudoju smulkintus riešutus, sezamų sėklas, linų sėmenis, sėlenas, perlinį cukrų, kakavą ir t.t. ir pan.

Vat toks nesudėtingas tas mano tortas…

…ir tai visada yra atsakymas į skanumyno klausimą :) Ir negali pykti…

Žinau, kad niekur nepabėgsiu nuo pasiaiškinimo, kur dingau… Gal tai tik man pačiai rūpi, mane tas nepasakytas pasiaiškinimas ir persekios…  O baisiausia, kad aš net nežinau, kas čia atsitiko.. vasara.. karštis.. minčių sausra, nesuskaičiuojami reikaliukai ir rimti reikalai… viskas!

Bet ateina ruduo… ateina kažkokia ramybė ir atrodo, kad viskas grįžta į savo vietas, o mano vieta čia… Mildlandija mano namai, gal kartais truputį paliekami be priežiūros, su sluoksneliu dulkių ant knygų lentynos, su kūrybine netvarka mažoje virtuvėje, su murkiančiu katinu ant palangės, su už lango krentančiais spalvotais lapais ir artėjančiu Kalėdų kvapu (nes užvakar kepiau meduolius – treniravausi)… su iš orkaitės žiūrinčiu “riešutiniu” :)

O dabar dar vienas prisipažinimas (kam užteko prieš tai buvusio, šitą pastraipą galite praleisti :))… Riešutinis jau senokai gyvena Mildlandijoje, tik pasirodo jis labai trumpam ir iš karto dingsta :) sunku jį pagauti… bet kartą jis buvo nutvertas ir įamžintas.. o dabar štai, nepraėjo nei pora metų, ir jis bus paviešintas :)

Prasidėjo viskas nuo kavos ir skanumyno prie kavos Vero Cafe :) Tas riešutinis ten toks nuostabiai nuostabus… ir tapo taip mėgiamas, kad neliko nieko kito, kaip išsiaiškinti riešutinio paslaptį :) Trumpai tariant, sekė keli bandymai, kurių kiekvienas buvo vis arčiau ir arčiau tiesos… ir ta-dam! Dabar aš moku kepti riešutinį ir progą atšviežinti  įgūdžius bent porą sykių per metus :) Reverse engineering rulez :)

Riešutinis tartas

Tartui

• 200g miltų,
• 125g sviesto,
• 50g cukraus pudros,
• 1 kiaušinis,
• 1 šaukštelis kepimo miltelių,
• 1 šaukštelis druskos.

Sviestą supjaustom gabaliukais (aš nepasididžiuoju naudoti ir margariną kepiniams, tik tada nededu druskos) ir supilam miltus su kepimo milteliais. Tada pirštukais sugniaužom sviestą su miltais, kol gaunasi trupiniai.

Padarom duobutę ir ten supilam išplaktą kiaušinį, cukrų (aš kartais dedu ir ne pudrą), druską. Greitai greitutėliai suminkom, bet nepersistiangiam – tešla gali pasidaryti kietoka. Surenkam tešlą į rutulį, dedam į maišelį arba maistinę plėvelę ir į šaldytuvą bent jau pusvalandžiui.

Atšaldytą tešlą iškočiojam arba tiesiog išlipdom tarto formą su krašteliais. Ant viršaus patiesiam kepimo popieriaus ir užpilam pupų (nevirtų aišku :)), kad krašteliai nenuslinktų ir išlaikytų formą.

Kepam iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kol krašteliai gražiai pagelsta. Tada nuimame pupas ir popierių ir dar apkepame.

Riešutų – karamelės įdaras

• 1 1/4 stiklinės cukraus,
• 2/3 stiklinės plakamosios grietinėlės,
• 2 šaukštai sviesto,
• 1 šaukštas medaus,
• 1 stiklinė graikinių riešutų,
• 1/2 stiklinės lazdyno riešutų,
• 1/2 stiklinės migdolų.

Cukrų supilam į puodą ir užpilam maždaug 100ml vandens. Vandens gali reikėti šiek tiek daugiau, bet reikia žiūrėti pagal situaciją. Svarbus momentėlis – teisingo dydžio puodas! Vandenyje ištirpusio cukraus sluoksnis turėtų būti apie 1cm.

Tai štai, ant nedidelės ugnies ištirpinam cukrų vandenyje, kol gaunam skaidrų sirupėlį. Tada padidinam karštį ir nemaišant (!) verdam. Reikia prižiūrėti, kad nepradėtų per daug burbuliuoti, nes kylantys purslai pradeda kristalizuotis, o po to nebe ištirpsta… jei taip atsitinka, gali tekti viską pradėti iš naujo…

Taigi, verdam sirupą nemaišant, tik kartais pateliuškuojant visą puodą. Ant kraštų prilipusį sirupą kartais galima nuplauti vandenyje pamirkytu konditeriniu teptuku. Taip verdam, kol sirupas pasidaro tamsaus gintaro spalvos. Svarbu nepersistengti, nes pridegęs sirupas būna kartus. Žodžiu, nepatartina pasitraukti nuo puodo, kai sirupas ima geltonuoti.

Į tinkamos spalvos sirupą po truputį, maišant, pilam grietinėlę. Masė burbuliuos ir kils karšti garai – atsargiai.. Sudedame gabalėliais supjaustytą sviestą, medų, gerai išmaišome.

Į gautą masę sudedame riešutus. Dalį riešutų galima pasmulkinti, bet aš mėgstu whole :) Taip pat migdolus ir lazdynus (arba kuriuos nors) galima nulupti (prieš tai užpilti verdančiu vandeniu). Bet čia optional ir priklauso nuo poreikio bei laiko resursų :)

Riešutų – karamelės masę pilam į iškepusią tarto formą ir dar pakepame, kol karamelė pradeda burbuliuoti visame paviršiuje. Ištrauktas tartas atvėsinamas ant grotelių.

Nujaučiu, kad šis pyragas turi savybę ilgai galioti, tik mūsuose jam tai niekada nepavyksta :) Tiesa, vieną kartą jam yra tekę keliauti į Norvegiją ir atgal (picos dežėje :)), ir nieko – vis tiek buvo nenuginčijamai skanu :)

Tai štai koks tas da bestest :)

Keista, kaip atrodo niekuo neypatinga, arba kaip tik ypatingai ne Tavo skonio vieta, gali pateikti tiek į atmintį įsirėžiančių patiekalų.. Ir tai visiškai sugriauna nuostabiai jaukios kavinukės su mažučiais staliukais ant grindinio ir baltai-mėlynai juostuotu stogeliu įvaizdžio prasmę… tą tikėjimą, kad tokioje nuostabioje vietoje, viskas yra nuostabu… nes vietose su akivaizdžiai ouverpriced plastmasinėmis kėdėmis, juk negali būti nieko gero… bet štai jau antras post’as Mildlandijoje apie madingą maistelį iš Fashion baro :)

Tai štai, kiek anksčiau buvo grybų sriubytė… O dabar atėjo laikas salotikėms :) Su sriubyte, aišku, reikėjo daugiau laiko ir eksperimentų, o salotos žymiai paprastesnis reikalas, jau vien dėl to, kad visos sudėtinės dalys puikiai matomos :) Tiesa, aš kaip ką truputį pakeičiau, bet skonis… skonis liko toks pats geras, kaip aš jį prisimenu ir džiaugiuosi galėdama šlamšti šias puikias salotas sėdėdama ant savo žalios sofos, o ne ant baisių plastmasinių kėdžių :)

Ir apskritai, salotos yra puikus vasarinis maistas – greitai pasiruošia, nemigdo :) ir yra sveika. Salotos su mėsyte yra sočios, o bruknės… mmm…beveik gurmaniška :)

Salotos su kalakutiena ir bruknėmis

• mėgstamuose prieskoniuose pamarinuotų kalakutienos kepsnelių, iškeptų keptuvėje be riebalų,
• salotų lapų (aš naudoju Iceberg ir iš šiltnamio :)),
• poros šaukštų tarkuoto parmezano tipo sūrio (tai būtų Džiugas),
• kelių mozzarella burbuliukų (čia, jeigu sugalvotumėt, kad Jums reikia naminės mozzarella’os, kaip mažoje jaukioje kavinukėje…),
• bruknių-kriaušių uogienės,
• saujos skrudintų moliūgo sėklų,
• šiek tiek aliejaus salotoms.

Keista rašyti, kaip darosi salotos :) Bet tarkim, kad yra žmonių, niekada nedariusių ar nemačiusių, kaip jos daromos :)

Tai štai, reikia suplėšyti salotų lapus, apibarstyti tarkuotu parmezanu ir apšlakstyti aliejumi. Ant viršaus dėti mozzarella’ą, kurią jei norisi galima apvolioti džiuvėsėliuose ir apkepti. Tada kalakutienos kepsniukai, į šonelį uogienė (originaliai tai būdavo bruknių ir jogurto padažiukas), ir paskutinis mostas – apibarstom skrudintom moliūgo sėklom.. Valgom ir mėgaujamės, kol neatšalo :)

Man tikrai kažkas yra su Italija… Gal aš praeitam gyvenime buvau katinu Italijoj :) Bet čia ne tik dėl to, čia dar ir gerai derantis kaimiškas pienukas.. ir jau kartais nusibostanti saldi ir rūgšti varškė. Ir štai tada kolega lyg tarp kitko pasipasakoja apie tai, kaip youtube’j rodo kaip pasidaryti mozzarella.. Nuodėmė būtų nepabandyt :)

Tai štai prisižiūrėjus kaip tai daro dėdės italai ir ne tokie jau dėdės ir ne tokie jau italai, nusprendžiau, kad ir man gali visai neblogai pavykti… ir pavyko :) Įdomus dalykas, kad ko gero visus tris kartus gavosi šiek tiek skirtingai :) gal dar ne viską iki galo perpratau, bet practice makes it perfect :)

Tiesa, dar vienas niuansėlis – mozzarella’os gamybai turėtų būti naudojamas buivolės pienas… Kas pasakys, kur jo gauti – atiduosiu pusę karalystės :) O kol kas puikiai tinka karvytės pienukas :)

400g mozzarella reikia:

• 3,5l šviežio (nepasterizuoto) pieno,
• gero šaukštelio citrinos rūgšties.

Tai štai pieną supilam į puodą ir šildom, kol pradeda “vaikščioti”. Tai reiškia, kad pienas dar neverda, bet jau yra gerokai šiltas ir žiūrint iš viršaus atrodo, kad jis juda :) jeigu darysit, tikrai pamatysit apie ką aš čia..

Kol šildom pieną, pasiruošiam rūgšties tirpaliuką, pienui sutraukti. Tam reikalui imam kaupiną arbatinį šaukštelį citrinos rūgšties ir užpilam šiek tiek vandens. Išmaišom, kad neliktų rūgšties grūdelių.  Pienui sutraukti galima naudoti ir citrinos sultis, išrūgas ar rūgpienį, bet su citrinos rūgštimi man lengviausia reguliuoti reikalingą kiekį.

Kai jau pienas “vaikšto”, išjungiame “šildymą” ir po truputį pilam rūgšties tirpalą ir būtinai maišome mediniu šaukštu. Kai tik pieną sutraukia, jis pradeda taip lyg ir tįsti, tai ženklas, kad rūgšties jau gana. Jei rūgšties bus per daug, gausite saldžią varškę, kurią bus sunku sulipdyti į gabalą vien maišant. Jei jau taip atsitiko reiktų supilti gautą varškę į kiaurąsamtį ir suminkyti į gabalą, kurio jau greičiausiai nepavyks padalinti į tradicinius burbuliukus.

Bet grįžkim į tą vietą kur mums pavyko gauti tąsią masę, kuri maišant šaukštu sukimba į vieną gabalą.  Tada įberiam į puodą šiek tiek druskos. Galima druskos ir nenaudoti, arba po to įberti į sūrymą, kuriame mozzarella bus laikoma. Tą mozarella gabalą visaip minkom šaukštu ir tampom pakabinę ant šaukšto. Kai jau gaunam tenkinančią išvaizdą ir blizgesį, galima daryti burbuliukus :)

Čia yra sunkioji dalis, nes tas skystimukas ir tas mozzarella’os gabalas yra tikrai karštoki :) Dėl to galima nueiti lengvesniu keliu ir jokiu burbuliukų nedaryti – suminkyti į vieną gabalą ir tiek. Bet jei jau norisi burbuliukų, imam gabalą gabalo ir spaudžiam kumštyje, kol tarp nykščio ir rodomojo piršto išlenda burbuliukas, kurį nusukam ir dedame į dubenį su šaltu vandeniu.  Vat taip paprastai viskas darosi :) Ir dar po to būna labai švelnios rankos :)

Padarytą mozzarella galima laikyti tiek tame skystyje, tiek iš jo išgriebtą, sandariai uždarytą kokiame nors inde, šaldytuve. Kaip jau anksčiau minėjau, į skystį galima įdėti druskos. Taip pat nepatartina šio sūrio labai ilgai sandėliuoti :) šviežias yra šviežias, kaip ten bežiūrėsi :) Skanaus!