made in Mildlandija

Nuostabiausias dalykas, kad šitas pyragas gali kvepėti kuo tik panorėsi… O aš panorėjau, kad šį kartą jis kvepėtų Kalėdom :) Ir dar neabejoju, kad norėsiu išbandyti visokių kitokių kvapų ir skonių ateityje.

O dabar padėkos ir dedikacijos :)

Ačiū Giedriui už užrodytą puikų receptą :)

Ačiū savo intuicijai, kad šį kartą pasirinkau apelsiną vietoj vyšnios…

Ir todėl galiu dedikuoti šį pyragą Kalėdoms :) ar bent jau jų pasiruošimui bei gi prieššventinėms skrandžių treniruotėms :)

Šiaip tai niekaip nesugalvočiau susieti varškės pyrago su Kalėdom, bet apelsinai daro stebuklus :) Be to juk reikia sudaryti konkurenciją cinamonui, gvazdikėliams, muskatui, kvapiesiems pipiriukams, imbierui ir t.t.

Taigi, prancūziškas varškės pyragas, kuris pirmą kartą man pasirodė toks prėskokas, bet vertas antro bandymo… akivaizdu :) Va taip ir būna, kai tik skaitai receptą ir nesižvalgai į šalis… po to reikia bandyti antrą kartą :) Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad nenurašiau šito pyrago į tą “nu gal dar kadanors…” sąrašą – iš jo labai retai kas nors būna išbrauktas :)

Dar vienas didelis šio kepinio pliusas – greitas ir baisiai nesudėtingas paruošimas… o ką jau kalbėti apie pagyrimus bei liaupses :) Man asmeniškai labiausiai patiko apelsino kvapas ir tas crunchy viršus… mmm…

Varškės pyragas

• 200g margarino kepiniams,
• 1/2 stiklinės cukraus,
• 2 stiklinės miltų,
• vanilinio cukraus,
• Įdarui: 0.5 kg varškės, 1/2 stiklinės cukraus, 3 kiaušiniai, 1 apelsino plonai nutarkuota žievelė, sauja apelsinų cukatų.

Margariną sutarkuoti burokine tarka. Sudėti miltus, cukrų ir vanilinį cukrų ir suminkyti pirštais, kol gausis biri trupinių masė.

Įdarui sumaišyti visus ingredientus ir paskaninti, pasitarus su fantazija :) Kaip jau sakiau, manęs tikrai labai nenuvylė apelsininis pasirinkimas – vertas būti pakartotas dažnai ir po daug :) bet lygiai taip pat noriu pabandyti ir visokių kitokių skonių – man patinka receptai su galimybe pasireikšti fantazijai :)

Pusę tešlos trupinių beriame į kepimo skardą ir išlyginame. Tada supilame sumaišytą įdarą, o ant viršaus tolygiai paskleidžiame likusius tešlos trupinius.

Kepame 200 laipsnių karščio orkaitėje apie valandą. Palaukiam, kol atvėsta, ragaujam, džiaugiamės ir laukiam Kalėdų :)

…tokį klausimą dar visai neseniai išgirdau kitame “laido” gale… ir supratau, kad įdirbis buvo ne veltui :) Šiemet, jei teisinga mano matematika, jau penktas (čia kaip jubiliejinis:)) kalendorius!

Tiems, kas neskaito Mildlandijos naujienų (!), paaiškinimas, kas tas kalendorius do daiktas :) Advento kalendorius skirtas vaikų džiaugsmui ir dienų iki Kalėdų skaičiavimui nuo gruodžio 1-osios iki pat Kūčių. Kiekvieną dieną reikia “atrasti, išraizgyti, atrišti ir pasidžiaugti” – taigi, kalendorius ne kažką skiriasi nuo realybės :)

Jau antri metai kalendorius daugiau mažiau susivalgomas ir, kad ir kaip būtų keista, kuo toliau tuo mažiau edukacinis reikalas :) Bet svarbiausia, kad jis teikia džiaugsmą :)

Taigi vakar namai pakvipo meduoliais, o tuo pačiu ir Kalėdom… kaip visada darbas užsitęsė iki išnaktų, bet rezultatas man visai mielas :) Tikiuosi patiks ir Jums… jeigu sukils idėjos, dar visa naktis iki tos gruodžio 1-osios :)

Klausimas tik, ar tas puodelis pusiau tuščias, ar pusiau pilnas?.. :) Ir taip visada, kol gyvi būsim… Kažkaip šiandien dviejų medalio pusių, pusiau pilnų ir tuščių stiklinių bei gi reliatyvumo pojūtis mane persekioja.. tiesiog šiaip, bet pasidarė įdomu :)

Nežinau, kaip Jūs, bet aš akivaizdžiai turiu (net nežinau kaip pavadinti) polinkį ar tai gebėjimą, tą patį dalyką matyti skirtingai… Sakykime tas dalykas yra gyvenimas, ar tai laikas… ir štai atsikeli vieną rytą ir galvoji, arba labiau tiktų sakyti, jauti “viskas puikiai.. aij čia dar reikia šį bei tą nuveikti, apie tą ir kitą pagalvoti, šen bei ten nueiti.. bet jau kai tik viską padarysiu (o būtinai padarysiu!), tai bent pagyvensiu, gi laiko marios, tikrai užteks…”

Ir tada būna kitoks rytas, kitos kojos :) tos kuri matyt turi kažkokių rimtesnių matematinių gabumų, arba turi skaitliukus :) ir dar ji (ta koja) akivaizdžiai moka traukti per dantį tą kitą (koją :))… ir kas gi tada galvojasi?.. “ou really?.. ar čia tikrai to laiko marios.. na gal ir marios, bet jos gi ne tavo, jos bendro naudojimo :) kiekvienas semia kiek gali, kol gali.. o po to pasideda kibirą ir eina ilsėtis.. į dykumą.. kur semti gali tik smėliuką, saujom (nes kibiras liko ten prie marių)… sunkus reikalas…”

Tai vat štai… bet kita vertus gerai, kad yra šokoladas :) gerai, kad į galą žiemos, ima po truputį atsibosti arbata, bet vis dar norisi pagurkšnoti ko nors šilto… gerai, kad šokoladas gali suteikti laimės jausmą, nors mažą ir trumpą, bet juk nieko nėra amžino :)

Ir dar gerai, kad kartais reikia tiek nedaug.. net kai labai skubi ir labai nėra kada, ir labai reikia daryti kažką kito, gali skirti penkias minutes pasigaminti puodelį šilumos ir laimės :) o puodeliai čia gaunasi du (beje) :)

Vienam pusiau pilnam ir vienam pusiau tuščiam puodeliui karšto šokolado

• 3 šaukštai grietinės,
• 4 šaukštai cukraus,
• 2 šaukštai kakavos miltelių,
• 50ml riebios grietinėlės,
• 50g juodojo šokolado.

Nedideliame puodelyje ant vidutinės kaitros maišome grietinę, grietinėlę ir cukrų, kol cukrus ištirpsta. Tada įdedame kakavą ir gerai išmaišome, kad neliktų gumuliukų. Dar į masę prilaužome šokolado, ir maišome, kol jis ištirpsta. Vuolia, pilstome į dailius stiklinius puodelius ir džiaugiamės su riešutais, cukatais… arba tiesiog džiaugiamės :)

Šį kartą trumpai postelėsiu (kol orkaitėje kepa aguoninis pyragas iš saulėtos virtuvės mano naujutėlaitėje kepimo formoje, kurią šiandien su nuolaidžike pirkau MX ;) visi norintys dar gali spėti) apie labai šiltą žiemai puikiai tinkantį valgymą. O va čia tai sakinys! :)

Turiu pasigirti, kad turiu naują virtuvės įrangą – tokia panaši kaip kombainas, burzgia… tik ne tai, kad mala, bet labiau malasi :) Bet tai nepatrukdė išsikovoti labai jau suskaičiuotą, garbingą vietą ant lentynos :)

Dar pasiguosiu apie Kalėdas, kurios neišvengiamai artėja.. o laiko vis mažėja… o panika didėja… o ir žiemos kaip nėr taip nėr :( manau tam reikia viską ir nurašyti… kokia čia Kalėdų dvasia… net cinamono kvapo žvakės nepadeda…

Belieka išsivirti puoda karštos daržovių sriubos.. ir srėbti ilgesingai žiūrint į dangų, laukiant pirmųjų snaigių… sako jos jau greitai pasirodys…

Visada šią sriubą verdu iš akies, ir iš to ką randu šaldytuve :) gal todėl ji niekada nenusibosta ir visada yra laukiamas patiekalas ant stalo. Taigi bandysiu sugalvoti kažkokią proporciją, kurios galite drąsiai nesilaikyti, vis tiek viskas pavyks puikiai :)

Gali reikėti:

• 3 didesnių bulvių (jei norite sotesnės sriubos galite dėti daugiau bulvių, o jei yra vasara galite jų visai nedėti),
• 3 vidutinių morkų,
• 1 didelio svogūno arba poro,
• kiek turite ir kiek norite cukinijų, patisonų arba molūgų (vasarą jais kompensuoju bulves, sriuba būna lengvesnė),
• ~200g šaldytų arba šviežių špinatų (kuo daugiau špinatų tuo Šrekesnė bus sriuba),
• druskos, ciberžolės.

Jeigu turite naminio sultinio, jis puikiai tiks, o jei neturite užsivirkite maždaug 1,5 litro vandens ir pagardinkite kubeliu ar šaukšteliu mėgstamo sultinio. Visas daržoves smulkiai supjaustykite ir dėkite į verdantį sultinį. Virkite, kol daržovės išvirs, suminkštės. Daržovių galite dėti ir daugau nei parašyta – sriuba bus tirštesnė, o jei bus per tiršta galėsite atskiesti vandeniu – žodžiu laisvai konfigūruojamas reikalas :)

Taigi, kai jau turime puodą išvirusių daržovių, pilame po truputį arba po daug į blenderį (priklausomai nuo blenderio tūrio), ir blend blend – sutriname :) Sutrintą sriubą grąžiname į puodą i gardiname prieskoniais, tokiais kokius mėgstate, o aš pamėgau ciberžolę :) Taip pat reikėtų įvertinti tirštumą ir, jei reikia, praskiesti verdančiu vandeniu. Taip begardinant ir beragaujant sriubos puodą dar užvirti ir jau galima patiekti.

O dabar apie tai, su kuo patiekti :) Sriubą galima pagardinti grietine arba tarkuotu parmezanu. Prie sriubos galima patiekti bandelės paskrudintos su česnakiniu sviestu arba sluoksniuotos tešlos pyragėlių su paštetu arba fetos sūrio ir juodųjų alyvuogių mase… ir dar daugybe kitų skanėstų, kokius tik sugalvosite :)

Tai štai tokia ta Šreko sriuba – žalia, šilta ir labai skani :)

Viskas tikrai ne taip dramatiška, kaip galima būtų pagalvoti :) Ir neturi nieko bendro su apgavystėmis beigi aferomis, anei astrologu Leonidu :) Na gerai, daugų daugiausia tai galima būtų pavadinti optine apgaule… Spėkit kas? :)

Kol galvojat (ir nescrolinat žiūrėti nuotraukų!), pasipasakosiu… Yra toks reikalas – mano pomėgiuose visiškai neveikia multitasking’as :) Kai jau kepyba, tai kepyba… ir pastaroji dažnai pirmauja, nes valgyt gi vis tiek reikia :) bet kai užeina mezgybos periodas, galima ir sumuštiniais misti kurį laiką :) Na o jeigu rankose atsiduria gera knyga… ir taip visada, nors tikrai stengiuosi persiauklėti. Šitas post’as galėtų būti puikus mano pastangų įrodymas, nors projekčiukas ne iš rimtųjų, kai pagalvoji. Bet vis pradžia :) Tiesa dar yra mano žaliasis megztulis, kuris laukia kol bus įdėtas į “Nu čia dar nebaigta”.. bet čia kitą kartą :)

Taigi, apgavikas… čia toks daiktas vietoj šaliko iš tikrųjų :) o apgavikas jis dėl to, kad atrodo kaip megztinio apykaklė… o megztinio tai nėra :) Užsieniuose jis turi neck gaiter’io arba neck warmer’io pavadinimą. Kodėl ne šalikas galvojat?.. Turbūt todėl, kad šaliką reikia kruopščiai apsivynioti, jis būna storas ir pro kokį plyšelį vis tiek pučia vėjas… sakau “turbūt”, nes šiaip nieko prieš šalikus neturiu ir puikiai su jais sugyvenu :) bet gal čia dėl to, kad aš “ji”, o “jiems” dažnai kažkaip kitaip :)

Taip gavosi, kad po iššūkio priėmimo ir ilgo pasiruošimo, susiėmiau :) ir vat jums ir prašom.. keturi vakarai su virbalais = išsvajotas apgavikas :)

Trumpai papasakosiu kas ir kaip, jei susigundytumėte (apie vieną sugundytąjį jau žinau :)). Pradžiai turiu pasakyti, kad man labai patiko pasirinkti siūlai – pusvilnė, storas ir visai nepūkuotas siūlas, atrodo matinis ir turėtų nesivelti.. Kaip čia bus iš tikrųjų, pažiūrėsim, bet kol kas atrodo puikiai :) Virbalus naudojau plonesnius, nei rekomenduojami šiems siūlams, kad mezginys būtų tankesnis ir ne toks “skystas” – gi čia ne šalikas! :)

Mezgiau “gera-bloga akis” raštu, penkiais virbalais. Prieš tai nusimezgiau mažą pavyzdėlį ir pamatavau beveik maksimaliai ištempus į šonus (nes mano apgavikas be sagų, o užsimaunamas per galvą). Tokiu būdu išmatuotas apgavikas lengvai užsimaunamas, o užmautas, gerai priglunda prie kaklo. Taigi pamatuojam galvos (o ne kaklo) apimtį ir išsiskaičiuojam reikalingų užmesti akių skaičių – man gavosi 90 akių. Tai štai, tokiu būdu numezgiau 26cm (čia reikėtų įvertinti kaklo ilgį) – mano perlenktas apgavikas turėjo būti 13-14cm aukščio. Tada apgaviką reikia šiek tiek išplatinti, kad užeitų ant pečių ir neliktų plyšelių vėjui, apsivilkus viršutinį rūbą :) Platinau per du kartus: pirmą kartą uždėjau po vieną išvirkščią akį prie kas antros išvirkščios akies (t.y. kas ketvirtą akį), tada numezgiau dar vieną eilę neuždėdama akių. O tada uždėjau dar po išvirkščią akį, ten, kur buvo likus viena išvirkščia akis. Žodžiu, galų gale raštas turėtų būti “gera-bloga-bloga”. Visas praplatinimas turėtų būti apie 4cm ilgio (aišku, viskas priklauso nuo poreikio). Ir viskas, lieka gražiai nuimti akis, labai nesuspaudžiant, kad netrauktų. O tada jau reikia naudoti fantaziją apgaviko mode’ams sugalvoti :)