Spalvos veža

Šiandien Mildlandijoje švenčiama Ourilijos šventė :) Čia antra pagal mėgstamumą Mildlandijos gyventojų šalis, šalis – partnerė, ar kaip čia reikėtų sakyti :) Ekspertas bei Ourilijos kraštotyrininkas teigia, kad šios šalies vėliava yra iš trijų alyvinių juostų… ta proga – teminis pyragas :)

O jeigu jau taip surimtėjus… tai realiai mes nieko nešvenčiam… mes tiesiog gaminam (nu nes kepimu čia proceso nepavadinsi) pyragus, o po to jais mėgaujamės ir kartais dalinamės su itin gerais Mildlandijos ir Ourilijos draugais :)

Ourilija ir Mildlandija panašios tuo, kad abi yra fiction… o skiriasi gyventojų skaičiumi :) Priešingai nei Mildlandijoje, Ourilijoje gyvena labai daug žmonių, kurių dauguma apie tai nieko nežino :)

Gerai, o dabar apie spalvas… Aš supratau, o gal prisiminiau, ar tai dar kartą įsitikinau, kad vienas iš tų virtuvės stebuklų yra nuostabios spalvos, kurias galima išgauti pačiomis natūraliausiomis priemonėmis… ir toks rezultatas dar labiau džiugina… nes nu sorry, bet daugelio svajonių šalis (a.k.a. USA) man visada liks mėlynų tortų šalimi :) yak… tuos, kurie vis dar galvoja, kad mėlynės nudažo mėlynai, turiu nuvilti – taip gali atsitikti nebent Ourilijoje :)

Jau praktiškai galėčiau parašyt knyga… “Mildos virtuvės spalvos”… prisigrimuočiau, pasisiūčiau prijuostę pas dezainerį, pasidaryčiau išeiginę šukuoseną, pasiimčiau į rankas nei karto indų kempinėlės nemačiusį (supraskit, nesubraižytą) shiny and brand new bliūdą prikrautą dirbtinių špinatų lapų… ir prisifotografuočiau… už eglutės, prie krūmelio, už spintelės… aij tiesa pas mane spintelių nėra :) … bet kadangi nesu kokia tais įžymybė ar nacionalinė vertybė, tai tiesiog papostinsiu :)

Spalvas aš mėgstu ir, kaip turbūt pastebėjot, dažnai naudoju savo džiaugsmams ir nuotaikoms išreikšti – pavyzdžių toli ieškoti nereikia, užtenka pažiūrėti į prieš tai buvusį post’ą :) Kartais pavyksta geriau, kartais ne taip gerai kaip norėtųsi – vis tik daug kas priklauso nuo metų laiko ir šaldytuvo ar “atsargų spintelės” turinio :) Bet spalvos veža… ir tikiu, kad rasiu dar ne vieną tokią, kuri mane nudžiugins ir įkvėps :)

Tai vat štai, labai netikėtai Ourilijos garbei gavosi va toks pyragas tik fivoletinis (nuo pernykščių šaldytų trintų juodųjų serbentų) – kaip saulėlydis, tik žalias :)

Nostalgija madingoms salotoms

Keista, kaip atrodo niekuo neypatinga, arba kaip tik ypatingai ne Tavo skonio vieta, gali pateikti tiek į atmintį įsirėžiančių patiekalų.. Ir tai visiškai sugriauna nuostabiai jaukios kavinukės su mažučiais staliukais ant grindinio ir baltai-mėlynai juostuotu stogeliu įvaizdžio prasmę… tą tikėjimą, kad tokioje nuostabioje vietoje, viskas yra nuostabu… nes vietose su akivaizdžiai ouverpriced plastmasinėmis kėdėmis, juk negali būti nieko gero… bet štai jau antras post’as Mildlandijoje apie madingą maistelį iš Fashion baro :)

Tai štai, kiek anksčiau buvo grybų sriubytė… O dabar atėjo laikas salotikėms :) Su sriubyte, aišku, reikėjo daugiau laiko ir eksperimentų, o salotos žymiai paprastesnis reikalas, jau vien dėl to, kad visos sudėtinės dalys puikiai matomos :) Tiesa, aš kaip ką truputį pakeičiau, bet skonis… skonis liko toks pats geras, kaip aš jį prisimenu ir džiaugiuosi galėdama šlamšti šias puikias salotas sėdėdama ant savo žalios sofos, o ne ant baisių plastmasinių kėdžių :)

Ir apskritai, salotos yra puikus vasarinis maistas – greitai pasiruošia, nemigdo :) ir yra sveika. Salotos su mėsyte yra sočios, o bruknės… mmm…beveik gurmaniška :)

Salotos su kalakutiena ir bruknėmis

  • mėgstamuose prieskoniuose pamarinuotų kalakutienos kepsnelių, iškeptų keptuvėje be riebalų,
  • salotų lapų (aš naudoju Iceberg ir iš šiltnamio :)),
  • poros šaukštų tarkuoto parmezano tipo sūrio (tai būtų Džiugas),
  • kelių mozzarella burbuliukų (čia, jeigu sugalvotumėt, kad Jums reikia naminės mozzarella’os, kaip mažoje jaukioje kavinukėje…),
  • bruknių-kriaušių uogienės,
  • saujos skrudintų moliūgo sėklų,
  • šiek tiek aliejaus salotoms.

Keista rašyti, kaip darosi salotos :) Bet tarkim, kad yra žmonių, niekada nedariusių ar nemačiusių, kaip jos daromos :)

Tai štai, reikia suplėšyti salotų lapus, apibarstyti tarkuotu parmezanu ir apšlakstyti aliejumi. Ant viršaus dėti mozzarella’ą, kurią jei norisi galima apvolioti džiuvėsėliuose ir apkepti. Tada kalakutienos kepsniukai, į šonelį uogienė (originaliai tai būdavo bruknių ir jogurto padažiukas), ir paskutinis mostas – apibarstom skrudintom moliūgo sėklom.. Valgom ir mėgaujamės, kol neatšalo :)

Vasarotojų pietūs

Galima pagalvoti, kad atostogauti, tai reiškia turėti bent jau 30 valandų paroje :) toli gražu… tenka pripažinti, kad veiklos irgi mažiau ir ji žymiai tingesnė :) bet tai irgi veikla, kuri užima laiko. Peršasi išvada – vasaroti irgi darbas :)

O kai dirbi, valgyti irgi reikia :) Smagumas tas, kad maisto gaminimui galima skirti daugiau laiko ir prisigalvoti visokiausių įvairiausių įdomybių. Taip ir atsitiko… šį kartą paprasčiausias senovinis patiekalas virto šiek tiek fancy reikalu, palydėtu gausybės komplimentų :)

Pastraipa ne į temą. Su sąlyga, kad čia ne kokia receptainė, o tiesiog normalus(?) blog’as :) tai aš vis susiduriu su tokia dilema – ar rašyti greitai, tiesiai šviesiai ir aiškiai, bet rašyti ar nerašyti, kai neturi sukoncentruotų minčių ir, ką pasakyti, kad būtų daugiau nei tiesiog receptas. Tai rašyti ar nerašyti? :)

Tai vat šį kartą yra tas kartas, kai minčių nėra, bet yra puikus maistas :) Tebūnie šį kartą tik maistas…

Bulvės su varške ir raugintais agurkėliais naujoviškai :)

  • bulvės (geriausia šviežios ir vidutinio dydžio),
  • varškė,
  • grietinė,
  • šviežiai rauginti agurkėliai,
  • česnakas,
  • druska, prieskoninių žolelių mišinys, truputis aliejaus.

Bulvytes reikia labai švariai nuplauti, naudojant šepetėlį ir perpjauti per pusę išilgai – plonesnė puselė greičiau iškeps. Bulvių puseles dėti perpjauta puse į viršų į aliejumi išteptą skardą. Bulves patepti arba papurkšti aliejumi, pabarstyti druska, pagardinti išspaustu česnaku, pabarstyti žolelėmis. Tada pilną skardą šauti orkaitėn, man prireikė apie 40 min.

Tuo tarpu reikia pasiruošti varškytę, t.y. sumaišyti mėgstamą varškę su trupučiu greitinės iki norimos konsistencijos. Dar pagardinti druskyte. Pasipjaustome agurkėlių ir laukiame kol iškeps bulvės. O kai jau sulaukiame, tai puolame valgyti, kol bulvės dar karštos. Skanaus :)

keptos_bulves

Cukinijų uogienė arba kirvio košė

Kur buvus, kur nebuvus, štai ir aš su nauju post’u :) Atostogos daro savo – galva šviesi, viskas aplink paskendę saulės šilumoje ir pušimis kvepiančiame ore, viskas lengva, viskas įmanona…

Gera dabar viską pasakoti ir prisiminti. Realiu laiku viskas atrodo kitaip ir dažnai žymiai dramatiškiau nei yra iš tikrųjų :) Štai, kad ir šis post’as.. o juk turėjau rašyti apie mėlyninį tortadienį… jau dėliojau galvoje sakinius ir mačiau nuotraukas, kurios bus tokios gražios.. tokios gražios :) Bet deja, viskas buvo tik skanu, o su vaizdeliu kaip ir nelabai pavyko… ir ne dėl fotoaparato ar tai fotografo niuansų… dėl kepėjos kreivų rankų – to be exact :)

Tai štai todėl ir pavadinimas toks – kirvio košė – post’as, kaip ir uogienė, iš nieko :) Bet tikrai skani gavosi, ir fotografuotina :)

Cukinija (kaip ir visi jos giminės – patisonai, moliūgai) yra nuostabi daržovė, kuri panaudojamumu primena tofu – kur dėsi, ten tiks :) Staiga užplūdo filosofiniai pamąstymai apie viską ir nieką, ir kaip viena yra kita. Dažnai esame linkę nuvertinti niekuo neišsiskiriančius žmones ar daiktus – neva jie pilki, neįdomūs… Bet labai dažnai neišskirtinumas lemia universalumą – toks žmogus gali atlikti įvairius darbus, o daiktas būti panaudotas pačiais įvairiausiais būdais. Aišku neribotų galimybių sistemos dažnai turi savų minusų :) bet čia turbūt minčių ribotumo problemos :)

Taigi, cukinija – neriboto panaudojamumo daržovė (kaip koks agurkas :)). Ir kepta, ir virta, ir troškinta, ir su morkom, ir su ryžiais… :) Todėl gausus jų derlius kasmet mane vis labiau džiugina.

Šiek tiek pasibrowse’inus interneto platybėse, nusprendžiau, kad galiu viską sugalvoti pati… o pagalvojus supratau, kad ir to galvojimo ne kažin kiek :) svarbiausia yra proporcija, kuri griežtai priklauso nuo nuotaikos :)

cukiniju_uogiene

Cukinijų uogienė

  • 1,5 kg cukinijų, patisonų (šitų dar nebandžiau, bet manau turėtų pavykti lygiai analogiškai gerai) arba moliūgų (nuluptų, supjaustytų nedideliais kubeliais),
  • 1 kg cukraus,
  • 2 citrinos,
  • 1 pakelis uogienių tirštiklio

Cukinijas dėti į adekvataus dydžio puodą, užpilti nepilna stikline verdančio vandens ir užpilti cukrumi. Virti ant vidutinės ugnies, truputį pamaišant, kad cukrus ištirptų ir neprisviltų. Gerai nuplovus citrinas (nuplikius verdančiu vandeniu), plonai nuskusti žieveles (tik geltonąją dalį, nes nuo baltosios apkarsta), jei reikia susmulkinti. Aš šitam reikalui naudoju specialų prietaisą citrinų žievelėms lupti, bet galima naudoti labai aštrų peilį ir kruopštumą arba smulkią tarką (trintuvę? :/).

Paruoštas žieveles sumesti į puodą ir toliau smagiai virti, kartais pamaišant. Virti reikia tol, kol cukinijų gabalėliai perkaista ir suminkštėja. Tik tada supilti išspaustas citrinų sultis (kitaip nuo rūgšties cukinijos nesuminkštės). Po truputį, vis pamaišant, sudėti uogienių tirštiklį ir dar šiek tiek pavirti , kol ims darytis drebučiai. Konsistencijos pabandymui, galima įdėti šaukštelį uogienės į lėkštelę ir atvėsinti. Galima dėti daugiau citrinos sulčių arba tiesiog citrinos rūgšties, taip pat galima dėti mažiau cukraus, nes mano uogienė gavosi gana saldi. Kita vertus tam ji ir uogienė :)

Tai štai, išvirtą uogienę karštą pilstyti į švarius, iškaitintus stiklainius ir sandariai uždaryti (vienaip ar kitaip :)). Jeigu pavyksta laikyti žiemai, arba ragauti su baltu sūriu, ledais, plakta gietinėle, sufle, blyneliais, pyragais ir kuo tik sugalvosit… iš universalios daržovės – universali ir uogienė :)

cukiniju_uogiene2

Mmm… ledai

Nagi prisipažinkit, kas vaikystėje nesvajojo turėti pilno šaldytuvo ledų, kad galėtum valgyti kada panorėjęs ir kiek panorėjęs (šitam dar ir sveikatos atitinkamos reikia :)). Na jei ne šaldytuvo, tai bent jau pilnos kišenės kapeikų :) Tiesą sakant, mano vaikiška svajonė praktiškai išsipildė, tik pabaiga buvo ne visai džiugi… Guli sau per atostogas lovoj su begalybe temperatūros… net nežinau, kuris čia žodis labiau tiktų – gaila ar gerai – kad ta lova Nidoj :)

Bet ledai buvo tikrai skanūs… kaip ir daug kas vaikystėje, jie turi tokio nesugadinto ir tikrovės beviltiškumo neįtakoto spindesio… mano akys tikrai nušvinta vaikišku naivumu atsistojus prie ledų šaldytuvo :) ir man patinka, kad mano gyvenime yra tokių dalykų, kurie nesikeičia žmogui augant – jie tampa tik brangesni ir šiltesni, nes su jais siejasi patys nuostabiausi prisiminimai.

Tai štai – ledai! Šokoladiniai, vaniliniai, karameliniai, plombyras, šerbetas, su uogiene, šokolado ir sausainių gabaliukais, traškiais riešutėliais, baltu ar kakaviniu glaistu, gerai apkepusiame vafliniame puodelyje ar ant dailiai figūrinio pagaliuko… mmm… seilės taškosi ant klaviatūros :)

Apie naminių ledų gamyba galvojau jau labai seniai, dar tada kai nebuvo Mildlandijos. Bet kaip ir visoms didžioms idėjos pritrūkdavo laiko, įkvėpimo, produktų, o iš tikrųjų, tai drąsos. Nežinia kodėl, bet kai labai sureikšmini kažkokį reikalą, staiga jam pradeda reikėti ypatingo pasiruošimo ir nusiteikimo… o realiai dažniausiai reikia teisingai sukritusių aplinkybių :) Taip atsitiko ir man… aplinkybės? liūdnas (nes galvoja, kad jį visi pamiršo) grietinėlės indelis šaldytuve ir žiaurus karštis ne tik už lango, verčiantis kuriam laikui atsisakyti bet kokio gyvybiškai nebūtino orkaitės įjungimo veiksmo. Rezultatai džiugina “po šiai dienai” :)

ledai2

750ml vaikystės svajonės Jūsų šaldytuve reikia:

  • 200ml grietinėlės,
  • 300ml pieno,
  • 4 kiaušinių trynių,
  • 150g cukraus,
  • vanilinio cukraus,
  • priedų, jeigu norisi (aš naudojau juodą šokoladą ir sausainius “Gaidelis” vulgaris :))

Pieną ir grietinėlę pašildyti puode su 75g cukraus. Trynius išsukti su likusiu cukrumi iki baltos purios masės, liaudyje vadinamos kogel-mogel. Galima naudotis elektroįranga arba rankine plakimo šluotele, čia kaip kam labiau patinka. Pieno mišinį po truputį, maišant supilti į trynių masę. Tada viską vėl supilti į puodą ir kaitinti ant silpnos ugnies, kad neužvirtų. Masė ima labai po truputį tirštėti ir tai yra ženklas liautis :) Tada viską reikia atšaldyti – geriausia tą daryti įmerkaint puodą į šalto vandens vonelę. Per tą laiką, dar galima atsišaldyti metalinį dubenį šaldiklyje. Į jį perpilti pravėsusią masę. Tada pats metas sudėti norimus priedus, kvapus ir t.t. Ir viską šaunam į šaldiklį.

Tenka pripažinti – procesas ilgas… na bent jau su mano šaldikliu, rezultatas pasimatė tik kitą rytą :) Pagal aprašymą, gaminant ledus be ledų gaminimo mašinos, reikia juos 3-4 kartus perplakti jiems bešąlant. Kadangi aš gamyba pradėjau gerokai vakare ir mano šaldiklis nepasižymi greitąeiga, kitą rytą jau nebuvo jokios prasmės atšildyti ledų vien tam, kad juos suplakti. Nuo plakimo, masė turėtų darytis vientisesnė ir kremiškesnė, bet aš esu labiau nei patenkinta rezultatu, todėl ignoruosiu šį faktą.. bent jau iki kito karto :)

ledai1

O dabar aš svajoju apie ledų gamybos mašiną… su kibirėliu ledams, kuris tilptų į mano šaldiklį… mmm… :)