made in Mildlandija

Skiriu mezgėjoms :)

Tiesa, nepaprašiau leidimo publikuoti šitą receptą, bet galvoju gal jau čia koks senaties terminas gali būti pritaikytas… :) (nes jau atrodo, kad 100 metų kepu tą pyragą :)) “o jeigu ne, o jeigu ne, tai susitikime per klaidą”, Daiva :) bus proga :)

Žodžiu, draugė Daiva kažkada lyg tarp kitko pasidalino šiuo puikiu receptu, ir jis taip prigijo mano virtuvėje, kad kartais ir brokolių jam nereikia :) taip ir atsitiko šį kartą – brokolių anei nieko panašaus neturėjau, bet pyragas vis tiek įvyko ir pavyko (kas yra visiškai neabejotina).

Pirmiausia, turiu išsakyti visas, per ilgus praktikos metus susikaupusias, liaupses pyrago pagrindo tešlai. Čia turbūt tobuliausia ir labiausiai mano charakterį, poreikį ir įsitikinimus atitinkanti tešla ever! Palaukit, kol pasakysiu visus argumentus, ir gal tada suprasit, apie ką aš čia paistau :) Šiaip jau tešla, kaip tokia, man niekada nekėlė didesnių problemų – minkyti, aišku, yra darbas, bet… būna padeda kas nors :) arba būna, kad ir minkyti nereikia… bet aš čia labiau apie tas minkomas tešlas. Tai va, šita minkoma tešla yra tikrų tikriausia tobulybė visų minkomų tešlų tarpe :) Pirmiausia, kas mane labiausiai džiugina, čia nereikia nei šalto (čia būna geriausias atvejis), nei ištirpinto (čia antras pagal gerumą), nei kambario temperatūros (šitas mane žudo :)) sviesto anei margarino – nes gi yra aliejus! :) Man šito riebaus pliuso jau būtų ir gana :) bet yra ir antriausia – čia naudojama varškė, kurios aš turiu 9 atvejais iš 10, ir kurią dažnai taikausi į ką nors įkepti :) ir net kai atsitinka tas vienas kartas, kai varškės nėra, ją puikiai gali pavaduoti riebi grietinė (tik gal kiek mažesnis kiekis). Na ir trečia – šios tešlos minkymo net nesiverčia liežuvis taip vadinti, nes ten taip greitai ir gerai viskas įvyksta, kad nes pagalvot nespėji. Vardan teisybės, turiu paminėti tą vieną mažą minusėlį – tešlą reikia bent pusvalandį palaikyti šaldytuve. Bet kol ten su įdaru susiruoši, jau žiūrėk ir praėjo tas laikas – tai tas minusas toks pusinis ir labai mažas… praktiškai, taškelis… toks “miręs” pikseliukas :)

Kalbant apie įdarą, tai irgi puikus dalykas, nes tie brokoliai gali ir likti tik pavadinime :) Bet kažko žalio vis tiek siūlyčiau įdėti, nes kažkaip gerai gaunasi tada :) gal čia man taip pasirodė, bet vis tiek rekomenduoju… Buvo kartą bandymas su žiediniu kopūstu paprastuoju, tai kazkaip prėskai buvo, bet gal prieskonių pagailėjau. Užtat žiedinis žaliasis suėjo puikiai, mezgėjos neleis sumeluoti :) O šį kartą iš viso kopūstais net nekvepėjo :) nes naudojau pesto :) ir buvo puiku… sakau, tobulybė, o ne pyragas :)

Vakarienės pyragas

Tešlai

• 250g varškės (arba ~100g grietinės),
• 2 kiaušiniai,
• 10 šaukštai aliejaus,
• 500g miltų (įdomiai gaunasi pakeitus dalį miltų rupiais kvietiniais),
• 2 šaukšteliai kepimo miltelių,
• druskos.

Į dubenį sumaišom varškę, kiaušinius ir aliejų. Sudedame miltus, kepimo miltelius ir druską ir suminkome tešlą. Dedam bent pusvalandžiui į šaldytuvą (bet pasigaminus daugiau, galima ir užšaldyti).

Čia pateikta dviguba tešlos norma – išeina gana nemažas storapadis pyragas (mano skarda 39×26cm). Iš pusės nurodytų produktų galima iškepti puikų 26cm skersmens pyragą.

Įdaras (pasibalnokit fantaziją, nes čia pateikiami tik orientaciniai produktai)

• 5 kiaušiniai *,
• 300ml grietinėlės arba riebaus pieno *,
• nedidelis brokolis arba žalias žiedinis kopūstas (kaip paaiškėjo neesminė sudedamoji dalis :)),
• sauja pievagrybių (nebūtinai) ir/arba paprika *(nebūtinai),
• 250g varškės sūrio *(nebūtinai),
• 2 šaukštai pesto padažo *(nebūtinai) arba dosnus žiupsnis mėgstamų žolelių prieskonių,
• 150g fermentinio sūrio (galima ir daugiau),
• sauja alyvuogių *(nebūtinai),
• poros saujų vyšninių pomidorų (arba pasmulkintų didesnių)*.

* – pažymėti produktai sudalyvavo pyrage iš nuotraukų :)

Brokolį arba žiedinį kopūstą apvirti pasūdytame vandenyje. Varškės sūrį ir papriką supjaustyti kubeliais, pievagrybus ketvirčiais. Iš kiaušinių, pieno ir pesto (arba prieskonių) suplakti plakinį. Įmaišyti tarkuotą fermentinį sūrį.

Kepimo formą iškloti tešla – aš kočioju tiesiai formoje su kočėlu-voleliu, o kraštus išlipdau pirštais. Daugmaž sluoksniais sudėti visus įdaro produktus, išskyrus pomidorus. Užpilti plakiniu ir tada ant viršaus sudėti pomidorus.

Kepti ~30min. 180 laipsnių karštyje. Kai tešlos krašteliai parunda, o įdaras sutirštėja – pyragas iškepė. Pyragas gražiau pjaustysis ir įdaras neišbėgs, jei leisite jam šiek tiek pastovėti ir atvėsti. Skanus ir šiltas, ir šaltas :)

Kažkada, senokai :) buvo tokie puikūs metai, kai labai gerai užderėjo šparaginės pupelės. Buvo jų visos dvi lysvės :) pilnos pilnutėlės… Puikūs buvo metai :) Taip nuskambėjo, kaip apie kokį vyną būčiau pašnekėjus :)

Tai štai, tais puikiais metais mūsų gyvenime ir virtuvėje atsirado šis apkepas… Dabar tai skamba kažkaip labai iškilmingai, o tada buvo labai didelė neviltis dėl to už durų stovinčio kibiro pilno pupelių :) pupelės baigėsi, puikūs metai taip pat, o apkepas vis dar kvepia mūsų namuose :) Čia vėl vienas iš tų neįtikėtinų atvejų – nežinau kodėl tik dabar atėjo laikas šitam receptui atsirasti Mildlandijoje… bet svarbu, kad atėjo :) O ir apkepas per tą laiką subrendo, užsiėmė garbingą poziciją mūsų valgiaraštyje :)

Beje šis receptas taip pat yra dar ir įrodymas, kad tobulumas slypi paprastume :) Rodos nieko ypatingo, nieko sudėtingo, nieko stebuklingo – bet visi kas ragauja, dar ilgai prisimena, mini geruoju ir prašo pakartot :)

Šparaginių pupelių apkepas

• ~500g šparaginių pupelių (arba tiek kiek turit :)),
• 5 kiaušiniai,
• 200g fermentinio sūrio,
• 1 didelės skiltelės česnako,
• druskos, pipirų,
• šiek tiek sviesto

Pupeles (nuskabius uodegėles :)) reikia išvirti pasūdytame vandenyje. Keptuvėje ištirpinti truputį sviesto, išspausti arba smulkiai sukapojus pakepinti česnaką. Tada sudėti išvirtas pupeles, ir dar truputį pakepti. Apibarstyti druska ir pipirais. Kiaušinius gerai suplakti ir į palkinį įmaišyti smulkiai sutarkuotą sūrį.

Kepimo indą ištepti sviestu. Sudėti apkeptas pupeles ir užpilti kiaušinių ir sūrio plakiniu. Kepti apie 40 min. 200 laipsnių karštyje. Kepimo laikas priklauso nuo apkepo dydžio ir storio. Dėl to man labai patinka mano stiklinis kepimo indas, per kurį puikiai matosi kepimo procesėlis :)

Apkepą galima valgyti šiltą, pašildytą arba šaltą – visada puikus :)

Man tikrai kažkas yra su Italija… Gal aš praeitam gyvenime buvau katinu Italijoj :) Bet čia ne tik dėl to, čia dar ir gerai derantis kaimiškas pienukas.. ir jau kartais nusibostanti saldi ir rūgšti varškė. Ir štai tada kolega lyg tarp kitko pasipasakoja apie tai, kaip youtube’j rodo kaip pasidaryti mozzarella.. Nuodėmė būtų nepabandyt :)

Tai štai prisižiūrėjus kaip tai daro dėdės italai ir ne tokie jau dėdės ir ne tokie jau italai, nusprendžiau, kad ir man gali visai neblogai pavykti… ir pavyko :) Įdomus dalykas, kad ko gero visus tris kartus gavosi šiek tiek skirtingai :) gal dar ne viską iki galo perpratau, bet practice makes it perfect :)

Tiesa, dar vienas niuansėlis – mozzarella’os gamybai turėtų būti naudojamas buivolės pienas… Kas pasakys, kur jo gauti – atiduosiu pusę karalystės :) O kol kas puikiai tinka karvytės pienukas :)

400g mozzarella reikia:

• 3,5l šviežio (nepasterizuoto) pieno,
• gero šaukštelio citrinos rūgšties.

Tai štai pieną supilam į puodą ir šildom, kol pradeda “vaikščioti”. Tai reiškia, kad pienas dar neverda, bet jau yra gerokai šiltas ir žiūrint iš viršaus atrodo, kad jis juda :) jeigu darysit, tikrai pamatysit apie ką aš čia..

Kol šildom pieną, pasiruošiam rūgšties tirpaliuką, pienui sutraukti. Tam reikalui imam kaupiną arbatinį šaukštelį citrinos rūgšties ir užpilam šiek tiek vandens. Išmaišom, kad neliktų rūgšties grūdelių.  Pienui sutraukti galima naudoti ir citrinos sultis, išrūgas ar rūgpienį, bet su citrinos rūgštimi man lengviausia reguliuoti reikalingą kiekį.

Kai jau pienas “vaikšto”, išjungiame “šildymą” ir po truputį pilam rūgšties tirpalą ir būtinai maišome mediniu šaukštu. Kai tik pieną sutraukia, jis pradeda taip lyg ir tįsti, tai ženklas, kad rūgšties jau gana. Jei rūgšties bus per daug, gausite saldžią varškę, kurią bus sunku sulipdyti į gabalą vien maišant. Jei jau taip atsitiko reiktų supilti gautą varškę į kiaurąsamtį ir suminkyti į gabalą, kurio jau greičiausiai nepavyks padalinti į tradicinius burbuliukus.

Bet grįžkim į tą vietą kur mums pavyko gauti tąsią masę, kuri maišant šaukštu sukimba į vieną gabalą.  Tada įberiam į puodą šiek tiek druskos. Galima druskos ir nenaudoti, arba po to įberti į sūrymą, kuriame mozzarella bus laikoma. Tą mozarella gabalą visaip minkom šaukštu ir tampom pakabinę ant šaukšto. Kai jau gaunam tenkinančią išvaizdą ir blizgesį, galima daryti burbuliukus :)

Čia yra sunkioji dalis, nes tas skystimukas ir tas mozzarella’os gabalas yra tikrai karštoki :) Dėl to galima nueiti lengvesniu keliu ir jokiu burbuliukų nedaryti – suminkyti į vieną gabalą ir tiek. Bet jei jau norisi burbuliukų, imam gabalą gabalo ir spaudžiam kumštyje, kol tarp nykščio ir rodomojo piršto išlenda burbuliukas, kurį nusukam ir dedame į dubenį su šaltu vandeniu.  Vat taip paprastai viskas darosi :) Ir dar po to būna labai švelnios rankos :)

Padarytą mozzarella galima laikyti tiek tame skystyje, tiek iš jo išgriebtą, sandariai uždarytą kokiame nors inde, šaldytuve. Kaip jau anksčiau minėjau, į skystį galima įdėti druskos. Taip pat nepatartina šio sūrio labai ilgai sandėliuoti :) šviežias yra šviežias, kaip ten bežiūrėsi :) Skanaus!

Originaliai šis patiekalas yra vadinamas pikantiška mišraine, bet patobulinus konsistenciją mūsuose jis įgijo ir naują “užtepėlio” pavadinimą. Kaip nesunku susiprasti, toks pavadinimas buvo duotas todėl, kad šią mišrainę pasidarė patogiau ant ko nors tepti, negu valgyti šaukštais :) juolab, kad nekažkiek jos taip ir suvalgysi – truputį biski sotu būtų :)

Nuostabioji pusė čia yra ta, kad užtepėlis yra nuostabus greitų pusryčių ar tai bet kokio snack’o, o taip pat tikėtų ar netikėtų svečių užkišimo priemonė :) be to užtepėlis gali puikiai papuošti stalą, sudėtas į sluokniuotos tešlos krepšelius. Paruošimas taip pat neužtrunka itin ilgai ir yra daugiau nei paprastas, o paruoštą užtepėlį dar kurį laiką galima sandėliuoti, šaldytuve aišku :) Žodžiu visokeriopai apsimokantis reikalas :)

Kol kas geriausia užfiksuota proporcija tokia:

250g fermentinio sūrio,

5 kietai virti kiaušiniai,

3-5 skiltelės česnako (priklausomai nuo norimo gauti aštrumo, bet persistengti nereikėtų),

~3 šaukštus majonezo.

Sūrį ir kiaušinius sutarkuoti smulkia tarka (tokia kur būna skirta virtoms bulvėms). Sutrinti česnakus ir sudėti į masę. Pridėti majonezo ir gerai išmaišyti, kad gautųsi tepama masė. Galima dar įdėti šiek tiek kmynų.

O vat dabar reiktų papasakoti apie galimus patiekimo būdus. Užtepėlį skanu tepti ant skruditos duonos, duoniukų ir panašių reikalų, ir valgyti su džiovintomis slyvomis arba datulėmis. Taip pat užtepėlį galima tepti ant batono, uždėti riekelę pomidoro ir truputį pakepti orkaitėje, kol išsilydys sūris ir batonas apskrus.

Tai nu ir va :) Toks paprastas reikalas… Turbūt jau laikas galvoti apie skiltį “Vyras virtuvėje” :)