made in Mildlandija

Pastaruoju metu tai šen tai ten pasirodantis pelėdos personažas anksčiau ar vėliau turėjo atsirasti ir mūsų namuose. Šią idėją sugeneravau jau prieš kurį laiką ir, kai tik tinkama proga atsirado, ėmiausi įgyvendinimo.

Turiu pastebėti, kad visos aplinkybės itin palankiai sukrito, nors beveik iki paskutinės minutės nežinojau, ar spėsiu iki dovanojimo akimirkos viską užbaigti… Todėl darbo metu fone vis sukosi mintys, kaip čia fail’o atveju reikės nors pusvaladukui išsiųst šeimą į virtuvę ir nepastebėtai pabaigt darbus. Dažniausiai, tiesa, viskas vyksta kita kryptimi – iš virtuvės :) bet būna ir išimčių :)

Bet… kaip jau minėjau viskas buvo puikiai – praktiškai įvyko planas A :) Per metus baigiu priprast, kad reikia turėti ne tik planą B, C, bet dažnai ir Č :) šitas man labiausiai nepatinka, nes dažnai būna taip toli nuo idėjos, kad net gėda – nu, bet o ką.. :)

Pora žodžių apie procesą ir medžiagas:

Naudojau lino atraižėles, kurių turiu begalybę ir tuo džiaugiuosi kiekvieną kartą, kai susigalvoju kokį panašų projektėlį (kas tikrai retai nutinka) :) Taip pat užpildui sunaudojau beveik visą flizeliną, kurio buvau nusipirkus visai kitam (taip ir neįvykusiam) projektui. Dar naudojau siuvimo mašiną :) ir siuvimo siūlus – gėda pelėda, bet keičiau tik viršutinį siūlą, pagal reikiamą spalvą, nes kas gi ten ardys tą pagalvę, kad tie balti apatiniai siūlai pasimatytų :P ten laisvai galėjo būt ir kokie raudoni, bet balti buvo likę nuo ano karto :) ir dar viena sėkmė – tie baltieji per visą projektą nesibaigė! Tai čia kaip kokioj loterijoj laimėt :)

O buvo taip… iš pradžių nusipiešiau šią porelę ant popieriaus, tada išsikirpau detales iš medžiagos. Visos detalės prisiūtos kaip aplikacijos ant pagrindo. Visas dvi minutes rinkausi kokią čia gudresnę siūlę panaudot, kad mandriau būtų, bet nusprendžiau, kad paprastinis zigzagas yra good enough :)

Apie klaidas, kurių netaisiau… :) Rasa, neskaityk šitos pastraipos :) Didžioji pelėda turi tokią nežymią širdies ydą – sunku ten tą siuvamąją suvaldyt ant smulkių detalių ir laiko prispautam… :) O mažajai panašiai su snapu nepasisekė. Dar galima įžvelgti, kad kai kur trūksta sparnų suvedimo :) Ne tai, kad aš būčiau ką nors taisius, net jei būčiau turėjus galimybę – gamtoje irgi ne visos pelėdos tobulos :) Tai sumoje gal čia koks planas Ą gavosi :)

Tai va, pelėdos dar vardų neturi, bet jaučiasi gerai ir buvo šiltai priimtos :) Jeigu pamatysiu mažąją labai dulkant kur kampe, atardysiu ir įsiūsiu tictac’o dėžutę su keliais žirniais – galės barškėt tada :)

Toks tad plunksnuotas mūsų Valentinas šiemet :)

Taip jau atsitiko, kad mūsų namuose atsirado naujas gyventojas.. negali sakyt, kad be priežasties ar tai progos.. toli gražu.. čia vėl tas kolegas kaltas :) Gaila bet tas gyventojas daug gyvybės neturi, nors čia kaip pažiūrėsi… :) Tiesiog noriu nuraminti-nuliūdinti visus pagalvojusius apie kokį tais gyvūnėlį.

Kai pagalvoju, tai labai seniai jau tas buvo – lygiai prieš pat Velykas… vat jos čia ir sumaišė visus reikalus ir dėl laiko stokos dovana nebuvo visiškai complete.. bet aš pasitaisiau! Nors tai ir užtruko :) Bet mane džiugina, kad galiu įrašyti dar vieną reikalą į baigtų darbų sąrašą.

Trumpai tariant, naujajam draugui reikėjo namelio :) “o ką aš darau geriausiai?” pagalvojau ir nusprendžiau, kad megztas namas – tai ne lygis :) o vat tada nusprendžiau pabandyti šį tą naujo ir jau labai seniai ir labai mane viliojančio. Dar nėra Mildlandijos žemėj Veltinio rajono, tai čia bus prie mezgimo, o po to pagalvosim, kaip karjera seksis :)

Labai jau skambiai čia pristačiau, o iš tikro, pačio vėlimo tai čia ne prūdai.. nu bet vis tiek :) Veltinis mane sužavėjo nuo pat tada, kai apie jį sužinojau. Vis buvo baisu pradėti, todėl nedrąsiai įsigijau pagrindinių įrankių ir medžiagų, godžiai išklausiusi labai jau šykščius pardavėjos patarimus. No wonder, kai pagalvoji, tai aš abejoju ar jinai kadanors tai darė.. tai nėr ko norėt :) Anyway, niekada nieko nepadariau pagal taisykles iki galo.. shame on me :| užtat išmokau pamatyti suvelto karolio kainą, ir dabar ji manęs jau nestebina. Brangios ne medžiagos, o laikas, kurį reikia praleisti baksnojant vilnos gabalėlį, kol jis tampa tobulai apskritu, kietu rutuliuku.. o kur dar visai muilavimai, plovimai, kuriais aš neužsiėmiau :)

Tiesą sakant, neturiu nei vieno velto daikto, kuriuo galėčiau pasigirti ar pasipuošti.. na neturėjau.. dabar jau pusiau turiu :P Prie didelių gumulų vilnos tebėra keli suvelti karoliai, kurie gal kada taps auskarais ar dar kuo nors.. ir viskas.. visa kita bandymai, bandymai… Bet aš pasiryžau, ir gerai apgalvojus reikalą nusprendžiau šį kartą nepersistengti.. Štai kaip viskas buvo…

… tokiems tinginiams kaip aš, šiais laikais yra parduodama veltinio medžiaga. Tai toks jau suveltas gabalas kokios nori spalvos už ne per mažą kainą, iš kurio lieka tik kirpti gėleles, skiauteles ir jas visaip dizaininti :) bet jis man pasirodė toks netikras, nešiltas ir tiesą sakant overpriced, turint omeny, kad ne kieno nors rankos juos suvėlė, o greičiausiai geros galvos (negali ginčytis) sugalvota technika. Tada prisiminiau žymiai tikresnį reikalą, t.y. tokį senovinį tikrinį pilką veltinį, naudojamą visokiems ten pašiltinimams ir pan. Patenkinta kaip slyva ir sumokėjusi 2.50 Lt už pusę metro, jau šuoliavau generuodama tobulo namo projektą :)

Tai ilgai nepasakosiu.. nors užtruko projektas beveik tiek, kad buvo verta dėti į “Nu čia dar nebaigta” skiltį… bet neįdėjau, nes labiau norėjau greičiau pabaigti nei užsiimti pašaliniais reikalais… no offence :) Tai vat vėliau vėliau, baksnojau baksnojau, po to greit iškirpau, greit susiuvau ir tadam! :)

Nusprendžiau, kad atradau labai nuostabią mildlandišką rankdarbiavimo atmainą :) kuria planuoju dar ne kartą pasinaudoti, kai tik turėsiu kruopelę laisvo laiko.. yea right :) Priimu užsakymus… motyvacijai :)

Jaučiu, kad ne man vienai būna toks jausmas, kai tiesiai į akis priekaištingai žiūri gera krūva nebaigtų arba tęstinų darbų… ir gal tik man tada kyla tokia pagunda imtis kokio nors super-duper projekčiuko visai ne į temą – lyg nebūtų ką veikti :) kas baisiausia, kad aš dažniausiai susigundau… ar čia sunku vidury sesijos nusimegzt kokį šalikiuką?!? :) Džiugu, kad po to būna kuo džiaugtis (ir pasipuošt per egzamino perlaikymą :))

Dabar aišku viskas kitaip, daug paprasčiau, sakyčiau… mažiau azarto, daugiau dvejonių :) bet pagunda toks dalykas… ėmiausi naikinti senokai pradėtas kaupti lino atraižėles – sugalvojau pasisiūti margų servetėlių. Rimta svajonė ir kaupimo priežastis yra didelis skiautinių užtiesalas su pašiltinimu and everything, po kuriuo galima leisti žvarbius žiemos vakarus… mmm :)

Tai va, vėlyvokoką šeštadienio vakarą pradėjau matuoti (?), braižyti, kirpti beigi lyginti (!), tada dar truputis sekmadienio priešpiečio apmėtymams, vidinėms siūlėms ir portotipui :) …ir tikrai pervėlus sekmadienio vakaras paskutiniems štrichams!

Beje, turiu grįžti prie lyginimo, kas iš principo nėra blogas įprotis, ir net negalėčiau pasakyt, kad jis man nepatinka, kai yra teisingos priemonės, bet dažnais atvejais jis užima tikrai per daug laiko ir suteikia tikrai per mažai naudos. Nu kokia nauda iš išlygintų rankšluosčių ar patalynės – grožis iki lygiai pirmo panaudojimo? Šitas supratimas man turbūt tiesiog neduotas :) bet užtai galiu pasigirti, kad labai gerai suprantu ir patikrinau (!) lyginimo naudą siuvant (o ne tik susiuvus :)). Siuvimo pamokos neina perniek :)

Taigi, apytiksliai pamatavus, laiku palyginus ir truputį pasistengus… TADAM!!!

Šitaip šitaip va ir va kaip:

…arba taip:

O galų gale tai čia du viename daiktas, kuris manau turės gilią prasmę, kai ant vienos kurios pusės bus kleckas :)