Šiemet, skirtingai nei kitais metais, aš jau gerokai iš anksto žinojau koks bus mano tortas. Ne taip seniai turėjau progą išbandyti šitą naują derinuką… lydėjo jį didelė sėkmė, todėl jis bus kartojamas dažnai ir po daug :)

Taip jau atsitiko, kad šitas gimtadienis buvo gausiai mildlandiškas (gavau dovanų nuostabiai nuostabių Mildlandijos lipdukų ;)), todėl ir tortulis galėtų būti Mildlandijos vizitinė kortelė… tam ir su papuošimu pasistengiau :)

O jeigu taip susikaupus ir atsisukus atgal -  turiu pasakyti, kad užaugau tortų srityje… anksčiau buvo baugu ir nedrąsu… papuošimai kreivoki, tai žiūrėk ne taip iškepė, tai kremukas nesuaušo, tai dar koks velnias… o čia staiga viskas ima ir pavyksta.. ir taip jau kurį laiką… tuoj leisim į plačiąją visuotinę gamybą :)

Mano tortas – gabalinis :) Pasiskolinau biskvitą iš vieno, kremą iš kito ir vat jums ir prašom! Ir dar man labai patinka papuošimai – visai natūralūs, visai nenudažyti ir net man labai gražūs… bet čia, kaip ir visame kitame – skonio reikalas.

Mano tortas daromas taip:

• Biskvitas – pernaudotas iš kito gimtadienio torto :) žiūrėkite čia
• Kremai – pasiskolinti iš labai smagios ir šiltos, visada saulėtos virtuvės:
• Kremas 1: 150g kambario temperatūros sviesto, 1 indelis kambario temperatūros Rududu, sauja smulkintų graikinių riešutų (jei norisi);
• Kremas 2: 500ml grietinėlės plakimui, 2 šaukštai cukraus pudros;
• Sulaistymui: 150ml vandens, 1 šaukštas cukraus, šlakelis stumbražolių užpiltinės (optional).

Tortui reikia susigulėti, todėl patariu jį sutepti iš vakaro. O tai reiškia, kad biskvitą reikėtų išsikepti prieš 2 dienas. Biskvitą pjaustau į 3 dalis, prieš sutepdama, t.y. visiškai atšalusį.

Vienam kremui išsukame sviestą ir įmaišome Rududu. Čia svarbu, kad abu komponentai būtų vienodos temperatūros – tada kremas gražiai susijungia. Jei naudojame, įmaišome ir riešutus.

Kitam kremui ir aptepimui tiesiog išplakame grietinėlę su cukraus pudra.

Tortas gana stabilus, todėl gali būti surenkamas ne toje tortinėje, kurioje bus patiekiamas. T.y. jį atšalusį ne sunkiai galima perkelti.

Susirenka tortas labai paprastai – beveik pats :) Klojam viena biskvito lapą, sulaistom pasiruoštu sirupu, aptepam Rududu kremu. Klojam antrą – sulaistom, aptepam 2/3 plaktos grietinėlės. Klojam trečią – sulaistom, aptepam viršų ir šonus likusia grietinėle.

Lieka linksmoji dalis – papuošimas :) Aš šonus apklijuoju smulkintais likusio biskvito trupiniais, o viršui dar naudoju smulkintus riešutus, sezamų sėklas, linų sėmenis, sėlenas, perlinį cukrų, kakavą ir t.t. ir pan.

Vat toks nesudėtingas tas mano tortas…

Žinau, kad niekur nepabėgsiu nuo pasiaiškinimo, kur dingau… Gal tai tik man pačiai rūpi, mane tas nepasakytas pasiaiškinimas ir persekios…  O baisiausia, kad aš net nežinau, kas čia atsitiko.. vasara.. karštis.. minčių sausra, nesuskaičiuojami reikaliukai ir rimti reikalai… viskas!

Bet ateina ruduo… ateina kažkokia ramybė ir atrodo, kad viskas grįžta į savo vietas, o mano vieta čia… Mildlandija mano namai, gal kartais truputį paliekami be priežiūros, su sluoksneliu dulkių ant knygų lentynos, su kūrybine netvarka mažoje virtuvėje, su murkiančiu katinu ant palangės, su už lango krentančiais spalvotais lapais ir artėjančiu Kalėdų kvapu (nes užvakar kepiau meduolius – treniravausi)… su iš orkaitės žiūrinčiu “riešutiniu” :)

O dabar dar vienas prisipažinimas (kam užteko prieš tai buvusio, šitą pastraipą galite praleisti :))… Riešutinis jau senokai gyvena Mildlandijoje, tik pasirodo jis labai trumpam ir iš karto dingsta :) sunku jį pagauti… bet kartą jis buvo nutvertas ir įamžintas.. o dabar štai, nepraėjo nei pora metų, ir jis bus paviešintas :)

Prasidėjo viskas nuo kavos ir skanumyno prie kavos Vero Cafe :) Tas riešutinis ten toks nuostabiai nuostabus… ir tapo taip mėgiamas, kad neliko nieko kito, kaip išsiaiškinti riešutinio paslaptį :) Trumpai tariant, sekė keli bandymai, kurių kiekvienas buvo vis arčiau ir arčiau tiesos… ir ta-dam! Dabar aš moku kepti riešutinį ir progą atšviežinti  įgūdžius bent porą sykių per metus :) Reverse engineering rulez :)

Riešutinis tartas

Tartui

• 200g miltų,
• 125g sviesto,
• 50g cukraus pudros,
• 1 kiaušinis,
• 1 šaukštelis kepimo miltelių,
• 1 šaukštelis druskos.

Sviestą supjaustom gabaliukais (aš nepasididžiuoju naudoti ir margariną kepiniams, tik tada nededu druskos) ir supilam miltus su kepimo milteliais. Tada pirštukais sugniaužom sviestą su miltais, kol gaunasi trupiniai.

Padarom duobutę ir ten supilam išplaktą kiaušinį, cukrų (aš kartais dedu ir ne pudrą), druską. Greitai greitutėliai suminkom, bet nepersistiangiam – tešla gali pasidaryti kietoka. Surenkam tešlą į rutulį, dedam į maišelį arba maistinę plėvelę ir į šaldytuvą bent jau pusvalandžiui.

Atšaldytą tešlą iškočiojam arba tiesiog išlipdom tarto formą su krašteliais. Ant viršaus patiesiam kepimo popieriaus ir užpilam pupų (nevirtų aišku :)), kad krašteliai nenuslinktų ir išlaikytų formą.

Kepam iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kol krašteliai gražiai pagelsta. Tada nuimame pupas ir popierių ir dar apkepame.

Riešutų – karamelės įdaras

• 1 1/4 stiklinės cukraus,
• 2/3 stiklinės plakamosios grietinėlės,
• 2 šaukštai sviesto,
• 1 šaukštas medaus,
• 1 stiklinė graikinių riešutų,
• 1/2 stiklinės lazdyno riešutų,
• 1/2 stiklinės migdolų.

Cukrų supilam į puodą ir užpilam maždaug 100ml vandens. Vandens gali reikėti šiek tiek daugiau, bet reikia žiūrėti pagal situaciją. Svarbus momentėlis – teisingo dydžio puodas! Vandenyje ištirpusio cukraus sluoksnis turėtų būti apie 1cm.

Tai štai, ant nedidelės ugnies ištirpinam cukrų vandenyje, kol gaunam skaidrų sirupėlį. Tada padidinam karštį ir nemaišant (!) verdam. Reikia prižiūrėti, kad nepradėtų per daug burbuliuoti, nes kylantys purslai pradeda kristalizuotis, o po to nebe ištirpsta… jei taip atsitinka, gali tekti viską pradėti iš naujo…

Taigi, verdam sirupą nemaišant, tik kartais pateliuškuojant visą puodą. Ant kraštų prilipusį sirupą kartais galima nuplauti vandenyje pamirkytu konditeriniu teptuku. Taip verdam, kol sirupas pasidaro tamsaus gintaro spalvos. Svarbu nepersistengti, nes pridegęs sirupas būna kartus. Žodžiu, nepatartina pasitraukti nuo puodo, kai sirupas ima geltonuoti.

Į tinkamos spalvos sirupą po truputį, maišant, pilam grietinėlę. Masė burbuliuos ir kils karšti garai – atsargiai.. Sudedame gabalėliais supjaustytą sviestą, medų, gerai išmaišome.

Į gautą masę sudedame riešutus. Dalį riešutų galima pasmulkinti, bet aš mėgstu whole :) Taip pat migdolus ir lazdynus (arba kuriuos nors) galima nulupti (prieš tai užpilti verdančiu vandeniu). Bet čia optional ir priklauso nuo poreikio bei laiko resursų :)

Riešutų – karamelės masę pilam į iškepusią tarto formą ir dar pakepame, kol karamelė pradeda burbuliuoti visame paviršiuje. Ištrauktas tartas atvėsinamas ant grotelių.

Nujaučiu, kad šis pyragas turi savybę ilgai galioti, tik mūsuose jam tai niekada nepavyksta :) Tiesa, vieną kartą jam yra tekę keliauti į Norvegiją ir atgal (picos dežėje :)), ir nieko – vis tiek buvo nenuginčijamai skanu :)

Tai štai koks tas da bestest :)

Aš kartais sau truputį nepatinku, kad rašau apie all Italian ir neturiu nei menkiausio supratimo, kaip tai yra iš tikrųjų… O dabar dar vienas reikalas.. ne itališkas, šį kartą baisiau :) Nesmagu man kažkaip, nes neturiu nei menkiausios minties, kaip čia turėjo gautis iš tikrųjų… nes Brazilija tai net ne Italija ir brigadeiros tai nė iš tolo ne pica…

Džiaugsmas tas, kad kaip kolega sako buvau “girta tarp moterų” :) Gavosi puikus pasveikinimas, kuris tobulai atitiko sąlygą “nieko nekepk” :) Dar buvo gera, nes galvoje vėl sudūzgė spiečius minčių, kaip čia viską būtų galima padaryti šiek tiek kitaip… geriau, skaniau, tobuliau :)

O dabar… tokie kokie buvo – toffee like saldainuliai su įvairiausiais priedais :)

Kadangi, turiu maniją bandyti viską iš karto, tai nepasismulkinau ir dariau dviejų rūšių base mases – baltą ir šokoladinę :)

Baltai masei:

• 1 indelis saldinto kondensuoto pieno,
• 100g  balto šokolado,
• 1 šaukštas sviesto.

Šokoladinei masei:

• 1 indelis saldinto kondensuoto pieno,
• 3 šaukštai nesaldžios kakavos,
• 1 šaukštas sviesto.

Pabarstukai and stuff:

• malti žemės riešutai,
• blanširuoti migdolai,
• blanširuoti lazdyno riešutai,
• sezamo sėklos,
• cinamonas,
• cukrus,
• brendyje mirkytos vyšnios,
• smulkūs cukatai,
• nedidukės vynuogės be sėklyčių.

Viskas vyksta paprastai – jamam kondensuotą pieną, pilam į puodą, dedam svietą ir tarkuotą šokoladą arba kakavą ir verdam. Beveik visą laiką reikia maišyti, nes masę gana greit pritraukia prie dugno. Taip verdam, kol masė gerokai sutirštėja – tiek, kad perbraukus šaukštu pasidaro takelis ant puodo dugno, kuris užsitraukia labai lėtai.

Gautą masę supilam į nemažą lėkštę (kad greičiau atšaltų) ir atvėsinam. Taip pat padarom ir su kitos rūšies mase.

Kai jau masė gerai atšalusi, ir nebevarva iš apverstos lėkštės, galima imtis tikro darbo – saldainiukų gamybos :) Svarbiausia taisyklė – visi į saldainio vidų dedami dalykai turi būti sausi… dėl to brendyje mirkytas vyšnias apvoliojau cinamone ;) Ir dar vienas reikalas – būtinai reikia pasisviestuoti rankas :) Ir dar šiaip patarimas – saldainius geriau kame nors apvolioti, kad nepriliptų prie popierėlių ir vieni prie kitų, kad ir kaip miela tai būtų :)

O kai darbas baigtas, saldainius geriausia laikyti šaldytuve, ypač dėl to kad jau vasara! Dar juos reikia dailiai supakuoti ir padovanoti :)

P.S. Sese, sese, išspausk komentarą, a? :)

Su sąlyga, kad man grįžo noras girtis plačiajame internete apie tai, ką darau savo siaurojoje virtuvėje :) imsiu ir nesusiturėsiu :) Dabar aš jau galėčiau būti geriausia mama pasaulyje! Anksčiau būčiau negalėjusi to pasakyti, dėl labai žemiškos ir paprastos priežasties – aš nemokėjau kepti tobulų avižinių sausainių… O dabar jau moku :) nežinau kodėl, bet man tai tikrai labai svarbu ir aš savimi didžiuojuosi :) Nekuklu… bet ką gi :)

Šitas mano trūkumas jau seniai nedavė man ramybės.. ir aš vis laikas nuo laiko, progai pasitaikius, bandydavau taisyti padėtį.. bet vis veltui… Buvo tikrai nemažai avižinių sausainių mano gyvenime.. bet tobulų nebuvo… nors tu ką.. Nors negali sakyti, kad nebuvo – jie buvo, bet ne mano kepti, o receptas gilioje paslaptyje :( ir ką.. perki, kremti ir kremtiesi, kad pati taip nemoki… gilus liūdesys, trumpai tariant…

Tai nu ir va… vieną dieną bebrausindama “ką čia išsikepus skanaus”, prisiminiau, kad kažkur šūsnyje lapelių lapeliūkščių su įvairaus plauko receptais lentynos kamputyje, turėtų tūnoti ir kažkada vasarą atistiktinai užnaršytas avižinių sausainių receptas su virtualiu tageliu “reiktų pabandyti”. Ir ką Jūs sau manot – taigi ir bus jie, tie tikrieji, nuostabiausieji, tobulieji… traškūs, kvapnūs, didumo sulig delnu, su riešutėliais ir cukatėliais… mmm…

Šiandien jau trečią kartą namai pakvimpa tobulais avižiniais sausainiais, o pilna jų lėkštė jau aušta ant stalo, laukia fotografo :) Ir tai tikrai ne paskutinis kartas… dar tik pradžių pradžia :) mmjo.. o kita daina bus apie upę… kažkaip tokia gaida gavosi :)

Anyway, šitie sausainiai žymi mano sugrįžimą į Mildlandiją… kažkaip netikėtai pradėjo stumtis antrieji mūsų metai.. apie datų nesureikšminimą, ignoravimą ir panašius reikalus parašysiu kitame post’e… o dabar tegu tobulybė ateina ir Jūsų namus :)

Tobuli avižiniai sausainiai

• 250g margarino,
• 250g avižinių dribsnių,
• 400g all kinds of good (tai būtų saulėgražos, moliūgo sėklos, sezamo sėklos, smulkinti riešutai),
• sauja razinų,
• sauja cukatų,
• 2 kiaušininiai,
• 1 stiklinė cukraus,
• 1 šaukštas miltų,
• 1 šaukštas cinamono

Margariną ištirpinti dubenyje ir įmaišyti visus sausuolius (išskyrus razinas ir cukatus). Dar truputį pakaitinti, vis pamaišant, kad nepritrauktų prie dubens dugno. Padėtį į šalį, kad atvėstų. Tuo tarpu išsukti kiaušinius su cukrumi ir masę įmaišyti į atvėsusį sausuolių mišinį. Įberti cinamoną, razinas ir cukatus, miltus ir viską gerai išmaišyti. Masė gausis truputį byranti, bet taip ir turi būti. Vėliau, margarinui šąlant, ji vis labiau byrės, bet tai irgi nieko tokio :)

Taigi, gautą masę semiame su šaukštu, dedame į kepimo popieriumi išklotą skardą ir patapšnojam :) kad būtų blynukas. Galima dėti tiesiog kauburėlius, bet tada reikės šiek tiek ilgiau kepti. Sausainių dydį pasirinkite pagal norą, bet mano avižiniai sausainiai, kaip jau minėjau, turi būti delno dydžio – kitaip jie bus pusiau tobuli :)

Pilną skardą sausainių šaunam į 200 laipsnių karščio orkaitę ir kepam, kol gražiai parunda, o nosį ima kutenti svajonių kvapas, dar visą vakarą pleviansiąs po namus..

P.S. ar pasiilgot manęs?.. :)