Realybė ir pudingas iš vaikystės

Galėsite mesti į mane kokį nors daiktą (tik kokį ne itin sunkų, ačiū :)), jeigu kada pasakysiu, kad neturiu ką veikti :) Aišku, turėjimas ir norėjimas, ar tai netingėjimas, yra iš esmės skirtingi dalykai… Bet visiškai susipainiojusi prioritetuose, pagalvojau “o kodėl gi nepapostinus?” :)

Kita įdomybė, aš kažkodėl vis dar esu ir visada buvau įsitikinus, kad man negali pritrūkti medžiagos postams… Ir aš čia visai nenoriu pasigirti, o labiau noriu pasakyti, kad viskas priklauso nuo pateikimo – paprasčiausia rytinė kiaušinienė irgi gali būti įdomi!

Ir tada išryškėja toks keistas dalykas – dėl ko viskas daroma, ar labiau reikėtų sakyti, rašoma?.. Kartais imu ir apsidairau po savo artimesnių ir tolimesnių kaimynų kiemus (supraskit blog’us), ir kažin kaip užsinori dar labiau užsimaukšlinti kapišoną ir susigūžti :/ Ne dėl to, kad ten kažkas negero vyktų, o dėl to, kad pasijuntu balta varna :)

…čia buvo šiokia tokia pauzė, kol galvojau, ar verta čia rašyti TAI, ką iš tikro galvoju, ir TAIP, kaip iš tikro galvoju…

Aš piktas žmogus, todėl nusprendžiau, kad kur daugiau, jei ne čia :) ir vat tai yra tas skirtumas – aš nejaučiu reikalo kažkur dalyvauti, nes visi ten dalyvauja ir renkasi tarpusavyje geriausius, nuostabiausius ir šmaikštašikniausius :) Rašo laiku ir į temą :) O aš rašau, kada noriu ir tai kas šauna į galvą… todėl, kad, kaip jau kažkada sakiau gerbiamiems emigrantams, čia viskas asmeniška ir viskas mano! Čia ne visai tas atvejis, kur “viskas, ką rasite miške – MANO!”, bet į tą pusę :)

Nesakau, kad daryti tai, ką reikia ir kada reikia, yra blogai… tiesiog tam aš turiu darbą :) o Mildlandija yra man, mano mintims, eksperimentams, džiaugsmams ir nusivylimams… ir Jums, jei tik norite ir kada norite :)

Pikta pradžia tokiam lengvam ir puriam skanumynui :) soriūkas :) bet taip jau gavosi…

Kad nebūtų taip sausa ir pikta – pora istorijų apie pudingą :)

Apie šiuolaikinį pieną…

Skambina man kartą mama, ir labai susirūpinusi aiškina, kad šiais laikais į pieną turbūt ko nors prideda (arba ką nors išima :)), nes bo pudingas nebesigauna… totalus liūdesys, nes kepė du kartus ir sugadino 12 kiaušinių, o pudingas nepavyko – skystas ir tiek… Ir tada paaiškėja paslaptis – į receptą reikia laikas nuo laiko pasižiūrėti, kad ir koks senas ir įprastas jis būtų :) Mat labai nesunku sumaišyti su kokiu kitu, kur produktai tokie patys, tik kad naudojami tik kiaušinių tryniai :)

Apie išsigalvojimus…

Jūsų vaikai tikrai ne visada išsigalvoja… iš patirties sakau :) Valgom su mamuku, o desertui laukia pudingas :) Mamukas užtruko, tai man teko pudingą ragauti pirmai… Pirmas kąsnis – keistuma, kartu kažkaip… nu gerai, bandau dar kartą – vis tiek kartu… sakau mamai, kad kažkas ne taip, kartu… Mamas: “valgyk ir neišsigalvok!” Nu ok, valgyk tai valgyk – čia problemų mes niekada neturėjome :) Liko gal šaukštelis mano lėkštėj, kai pudingo paragauja mama… ir OMG! “Nevalgyk daugiau! Kas čia taip kartu?!?” Stebuklas – vietoj paprastai naudojamo vanilinio cukraus, buvo panaudotas vanilinas, tik vat kiekis nebuvo teisingai pamatuotas :)

Ir galų gale vanilinio pudingo receptas

  • 6 kiaušiniai,
  • 1ltr pieno,
  • 1 stiklinė cukraus,
  • šiek tiek vanilino :) arba vanilinio cukraus

Pieną užvirti. Galima įdėti vanilės ankštį, cinamono lazdelę, apelsino žievelės arba anyžiaus žvaigždutę – gausis vis skirtingas skonis. Pusę stiklinės cukraus supilkite į stiklinį kepimo indą ir užpilkite trupučiu vandens. Maišant ant silpnos ugnies ištirpinti cukrų ir pavirti, kol ims karamelizuotis. Kiaušinius išplakti su likusia puse stiklinės cukraus ir vanilinu. Į gautą plakinį įplakti užvirtą pieną. Jeigu į pieną dėjote kokiu prieskonių, tai prieš tai jį reikėtų nukošti :)

Suplaktą masę pilti ant karamelizuoto cukraus. Orkaitę įkaitinti iki 200 laipsnių. Indą su pudingu įstatyti į kokį nors dubenį arba kita formą su vandeniu. Dėti į orkaitę ir kepti 1 valandą. Prieš ragaujant, būtinai atšaldykite (jei labai skubate, dėkite į šalto vandens vonelę arba ledukus).

Kaip aš dariau mozzarella…

Man tikrai kažkas yra su Italija… Gal aš praeitam gyvenime buvau katinu Italijoj :) Bet čia ne tik dėl to, čia dar ir gerai derantis kaimiškas pienukas.. ir jau kartais nusibostanti saldi ir rūgšti varškė. Ir štai tada kolega lyg tarp kitko pasipasakoja apie tai, kaip youtube’j rodo kaip pasidaryti mozzarella.. Nuodėmė būtų nepabandyt :)

Tai štai prisižiūrėjus kaip tai daro dėdės italai ir ne tokie jau dėdės ir ne tokie jau italai, nusprendžiau, kad ir man gali visai neblogai pavykti… ir pavyko :) Įdomus dalykas, kad ko gero visus tris kartus gavosi šiek tiek skirtingai :) gal dar ne viską iki galo perpratau, bet practice makes it perfect :)

Tiesa, dar vienas niuansėlis – mozzarella’os gamybai turėtų būti naudojamas buivolės pienas… Kas pasakys, kur jo gauti – atiduosiu pusę karalystės :) O kol kas puikiai tinka karvytės pienukas :)

400g mozzarella reikia:

  • 3,5l šviežio (nepasterizuoto) pieno,
  • gero šaukštelio citrinos rūgšties.

Tai štai pieną supilam į puodą ir šildom, kol pradeda “vaikščioti”. Tai reiškia, kad pienas dar neverda, bet jau yra gerokai šiltas ir žiūrint iš viršaus atrodo, kad jis juda :) jeigu darysit, tikrai pamatysit apie ką aš čia..

Kol šildom pieną, pasiruošiam rūgšties tirpaliuką, pienui sutraukti. Tam reikalui imam kaupiną arbatinį šaukštelį citrinos rūgšties ir užpilam šiek tiek vandens. Išmaišom, kad neliktų rūgšties grūdelių.  Pienui sutraukti galima naudoti ir citrinos sultis, išrūgas ar rūgpienį, bet su citrinos rūgštimi man lengviausia reguliuoti reikalingą kiekį.

Kai jau pienas “vaikšto”, išjungiame “šildymą” ir po truputį pilam rūgšties tirpalą ir būtinai maišome mediniu šaukštu. Kai tik pieną sutraukia, jis pradeda taip lyg ir tįsti, tai ženklas, kad rūgšties jau gana. Jei rūgšties bus per daug, gausite saldžią varškę, kurią bus sunku sulipdyti į gabalą vien maišant. Jei jau taip atsitiko reiktų supilti gautą varškę į kiaurąsamtį ir suminkyti į gabalą, kurio jau greičiausiai nepavyks padalinti į tradicinius burbuliukus.

Bet grįžkim į tą vietą kur mums pavyko gauti tąsią masę, kuri maišant šaukštu sukimba į vieną gabalą.  Tada įberiam į puodą šiek tiek druskos. Galima druskos ir nenaudoti, arba po to įberti į sūrymą, kuriame mozzarella bus laikoma. Tą mozarella gabalą visaip minkom šaukštu ir tampom pakabinę ant šaukšto. Kai jau gaunam tenkinančią išvaizdą ir blizgesį, galima daryti burbuliukus :)

Čia yra sunkioji dalis, nes tas skystimukas ir tas mozzarella’os gabalas yra tikrai karštoki :) Dėl to galima nueiti lengvesniu keliu ir jokiu burbuliukų nedaryti – suminkyti į vieną gabalą ir tiek. Bet jei jau norisi burbuliukų, imam gabalą gabalo ir spaudžiam kumštyje, kol tarp nykščio ir rodomojo piršto išlenda burbuliukas, kurį nusukam ir dedame į dubenį su šaltu vandeniu.  Vat taip paprastai viskas darosi :) Ir dar po to būna labai švelnios rankos :)

Padarytą mozzarella galima laikyti tiek tame skystyje, tiek iš jo išgriebtą, sandariai uždarytą kokiame nors inde, šaldytuve. Kaip jau anksčiau minėjau, į skystį galima įdėti druskos. Taip pat nepatartina šio sūrio labai ilgai sandėliuoti :) šviežias yra šviežias, kaip ten bežiūrėsi :) Skanaus!