made in Mildlandija

Kuo toliau, tuo dažniau pagalvoju, kad reikia viską užsirašyt… Ypač tai, kas gerai :) Aš čia apie receptus ir apie Mildlandiją. Vat taip ir būna per tuos tinginystės periodus – prisikaupia receptų, tokių jau su šaknim, o ne šiaip, kad kartą pabandžiau, patiko ir pagalvojau, kad reiks kada pakartot… čia apie tokius net kalba neina :) Tai štai tie įsišakniję ir išsimėtę šen bei ten ir neduoda man ramybės. Vis pagalvoju, o kas jeigu ims ir dings, mintinai tai neprisimenu visko. Bėda būtų… labai…

Tiesa, yra buvę ir tokių little preview visos šios situacijos :) vienas labai nesenas, kai sugebėjau išsitrinti visus užbookmarkintus puslapius iš savo telefono – ot šaunuolė! Nei pridėsi, nei atimsi… buvo ir nėra – dabar rankiojuosi iš naujo.

Dar yra knygos ir užrašai… o ten dar ir su paieška problematiška :) ypač žinant mano įprotį užsirašyt tik receptą – kam tas pavadinimas :) Tai štai medaus torto receptas yra ant tokio geltono post it’o, kuris jau seniai prie nieko neprisiklijuoja :)

Ir visais tais momentais, kai atrodo, kad viskas taip trapu ir gali bet kada dingti, man niekada nešauna į galvą, kad kas nors tokio galėtų nutikti čia – Mildlandijoje :) vat jeigu jau čia būsiu ką užrašius, tai amžiams :)

Šia pakilia gaida ir pristatau citrusinį tartą :) Tikrai yra ir labiau nutrintų bookmarkų iš mano sąrašiuko, bet vat taip gavosi, kad šiandien šis skanėstas papuola į Mildlandijos skanukų krepšelį. Šiaip jau pagal originalų receptą, tai turėtų būti naudojamos vien citrinos, ko pasekoje tartas būtų citrininis :) bet… ilgai galvojau, kad reikėtų, ir šį kartą leidau sau paimprovizuoti – naudojau greipfruto sultis ir  apelsino žievelę. Gavosi puikiai, todėl neabejoju, kad puikiai tiktų ir apelsinų sultys, ar bet kuris kitas citrusinis derinys :) Taip citrininis tartas tapo citrusiniu ir ilgai ir laimingai (ir teisingu dažniu) gyveno Mildlandijoje :) The End :)

Citrusinis tartas

Pagrindas visai toks, kaip riešutinio, va čia.

Įdarui

• 5 kiaušiniai,
• 200g cukraus,
• 120ml grietinėlės (manau galima apsieiti ir su riebesniu pienu),
• 1 nedidelio, bet sultingo greipfruto sultys (jei citrinų, tai dviejų),
• 1 apelsino (arba bet kurio kito :)) nutarkuota žievelė.

Tai štai pagrindą pasiruošiam ir iškepam pagal instrukciją, o kol jis kepa sumakaluojam įdarą. Tai reiškia, kad kiaušinius reikia išplakti su cukrumi, tada supilti grietinėlę. Vėl gerai išplakti. Sudėti tarkuotą žievelę ir supilti sultis ir paskutinį kartą perplakti. Supilti gautą skystimuką į iškeptą pagrindą ir kepti 140 laipsnių karštyje apie 25min. Patikrinimui reikėtų krestelėti kepinį – tada įdaras turėtų drebėti kaip želė. Jei taip ir yra – kepti gana. Šaltas šitas tartas tikrai skanesnis, todėl, pilnai atvėsintą, dar gerai būtų palaikyti šaldytuve. O jei nebijot, kad ims graužti rėmuo, galit ragauti ir šiltą.

Toks maloniai rūgštelnas reikalas, labai skanu ir su plakta grietinėle ir su be nieko :)

Galvojot, kad dingau ir jau negrįšiu? :) Galvojot, kad čia čirviniai blynai?.. :)

Nei viena, nei kita :) Šiaip jau man patinka, kai daiktai vadinami tikrais vardais. Pvz.: grietinė yra grietinė, o ne grietinė su aliejumi; pienas irgi yra pienas, o ne tas baltos spalvos vanduo, kuris gaunamas išskalavus pieno bidoną ir pagaminus naują pakuotę su užrašu “1% rieb.”. Ir kodėl žmonėms kartais norisi save (ir kitus) įtikinti priešingai?.. Aš suprantu, gamintojai irgi žmonės, bet jie turi tokią neartą dirvą fantazijai reikšti… :) ir kalbininkai darbo turėtų :)

Yra štai žodis margarinas – puikus produkto pavadinimas. Tai kodėl parduotuvės lentynoj aš turiu žiūrėti į svietą su augaliniais riebalais? Kodėl ne į margariną su gyvuliniais riebalais? :) arba aliejų su sviestu?

Tai aišku, nes sviestas yra gėris savaime… ir visi prie to gėrio šlietis nori.. nes gėrį parduoti lengva, o pirkti brangu… o jeigu gauni pusvelčiu, tai kažkaip nepadoru imti, nes žinai kainą… Taip ir yra su ta gėrio prekyba – baisiai nepelningas reikalas, jeigu turi nedresuotą sąžinę :)

Tai vat man labai nemalonu šituos čirvinius pavadinti vafliais ant viso plataus interneto, bet tokia tiesa :) Mano pasiteisinimui, tai visas turinys ir savybės yra autentiškos, tik vat su išvaizda yra niuansėlių :) Bet jeigu Jūs turit tikrinę vaflinę, tai mano moralinės kančios Jums negresia :) o jeigu jūsiškė tokia pati kaip mano, na ką gi, pakentėsit, nes kam dabar lengva.. arba valgykit užsimerkę :)

Kita vertus, kadangi Mildlandijoj švilpavo vėjai per Užgavėnes, tai galima tai traktuoti kaip duoklę šitai nepažymėtai šventei. Nors kaip prisimenu, tai žymėjom ją tikrai gausiai šiemet – dažnai ir po daug – gal todėl tas pavasaris taip neužtruko.. eh, viskas tik į gerą… taip ir galvosiu :) nes taip reikia…

Paprasti tikriniai vafliai (galėtų būti netgi susukti ir prikišti kokio tais kremo, jeigu tik ta vaflinė būtų vaflinė , o ne blyninė :) ir šiaip viskas būtų gerai, jeigu būtų teisybė pasauly :))

• 5 kiaušiniai,
• 200g sviesto arba margarino,
• 200g cukraus,
• 200g miltų.

Ištirpinam riebalus ir šiek tiek atvėsinam, jei labai užkaito. Sudedam cukrų ir išmaišom. Kiaušinių baltymus atskiriam. Trynius įmaišom į cukraus-riebalų masę. Baltymus išplakti iki standžių putų. Į masę įmaišom miltus, po to, ne taip energingai, įmaišom išplaktus baltymus.

Na ką gi, laikas kaisti vaflinę :) ar ką Jūs ten turit… Atsimatuojam, kuris namų šaukštas optimaliai atitinką “kepyklę” ir darbuojamės, kol baigiasi tešla. Valgom užsimerkę, nes mėgaujamės arba baisu, kad tie čirviniai vaflių skonio :)

P.S. aš pasižadu ateityje atlikti bandymus su tikra vafline ir gal net apie tai parašysiu, po kokio pusmečio gero :)

Kažkada, senokai :) buvo tokie puikūs metai, kai labai gerai užderėjo šparaginės pupelės. Buvo jų visos dvi lysvės :) pilnos pilnutėlės… Puikūs buvo metai :) Taip nuskambėjo, kaip apie kokį vyną būčiau pašnekėjus :)

Tai štai, tais puikiais metais mūsų gyvenime ir virtuvėje atsirado šis apkepas… Dabar tai skamba kažkaip labai iškilmingai, o tada buvo labai didelė neviltis dėl to už durų stovinčio kibiro pilno pupelių :) pupelės baigėsi, puikūs metai taip pat, o apkepas vis dar kvepia mūsų namuose :) Čia vėl vienas iš tų neįtikėtinų atvejų – nežinau kodėl tik dabar atėjo laikas šitam receptui atsirasti Mildlandijoje… bet svarbu, kad atėjo :) O ir apkepas per tą laiką subrendo, užsiėmė garbingą poziciją mūsų valgiaraštyje :)

Beje šis receptas taip pat yra dar ir įrodymas, kad tobulumas slypi paprastume :) Rodos nieko ypatingo, nieko sudėtingo, nieko stebuklingo – bet visi kas ragauja, dar ilgai prisimena, mini geruoju ir prašo pakartot :)

Šparaginių pupelių apkepas

• ~500g šparaginių pupelių (arba tiek kiek turit :)),
• 5 kiaušiniai,
• 200g fermentinio sūrio,
• 1 didelės skiltelės česnako,
• druskos, pipirų,
• šiek tiek sviesto

Pupeles (nuskabius uodegėles :)) reikia išvirti pasūdytame vandenyje. Keptuvėje ištirpinti truputį sviesto, išspausti arba smulkiai sukapojus pakepinti česnaką. Tada sudėti išvirtas pupeles, ir dar truputį pakepti. Apibarstyti druska ir pipirais. Kiaušinius gerai suplakti ir į palkinį įmaišyti smulkiai sutarkuotą sūrį.

Kepimo indą ištepti sviestu. Sudėti apkeptas pupeles ir užpilti kiaušinių ir sūrio plakiniu. Kepti apie 40 min. 200 laipsnių karštyje. Kepimo laikas priklauso nuo apkepo dydžio ir storio. Dėl to man labai patinka mano stiklinis kepimo indas, per kurį puikiai matosi kepimo procesėlis :)

Apkepą galima valgyti šiltą, pašildytą arba šaltą – visada puikus :)

Galėsite mesti į mane kokį nors daiktą (tik kokį ne itin sunkų, ačiū :)), jeigu kada pasakysiu, kad neturiu ką veikti :) Aišku, turėjimas ir norėjimas, ar tai netingėjimas, yra iš esmės skirtingi dalykai… Bet visiškai susipainiojusi prioritetuose, pagalvojau “o kodėl gi nepapostinus?” :)

Kita įdomybė, aš kažkodėl vis dar esu ir visada buvau įsitikinus, kad man negali pritrūkti medžiagos postams… Ir aš čia visai nenoriu pasigirti, o labiau noriu pasakyti, kad viskas priklauso nuo pateikimo – paprasčiausia rytinė kiaušinienė irgi gali būti įdomi!

Ir tada išryškėja toks keistas dalykas – dėl ko viskas daroma, ar labiau reikėtų sakyti, rašoma?.. Kartais imu ir apsidairau po savo artimesnių ir tolimesnių kaimynų kiemus (supraskit blog’us), ir kažin kaip užsinori dar labiau užsimaukšlinti kapišoną ir susigūžti :/ Ne dėl to, kad ten kažkas negero vyktų, o dėl to, kad pasijuntu balta varna :)

…čia buvo šiokia tokia pauzė, kol galvojau, ar verta čia rašyti TAI, ką iš tikro galvoju, ir TAIP, kaip iš tikro galvoju…

Aš piktas žmogus, todėl nusprendžiau, kad kur daugiau, jei ne čia :) ir vat tai yra tas skirtumas – aš nejaučiu reikalo kažkur dalyvauti, nes visi ten dalyvauja ir renkasi tarpusavyje geriausius, nuostabiausius ir šmaikštašikniausius :) Rašo laiku ir į temą :) O aš rašau, kada noriu ir tai kas šauna į galvą… todėl, kad, kaip jau kažkada sakiau gerbiamiems emigrantams, čia viskas asmeniška ir viskas mano! Čia ne visai tas atvejis, kur “viskas, ką rasite miške – MANO!”, bet į tą pusę :)

Nesakau, kad daryti tai, ką reikia ir kada reikia, yra blogai… tiesiog tam aš turiu darbą :) o Mildlandija yra man, mano mintims, eksperimentams, džiaugsmams ir nusivylimams… ir Jums, jei tik norite ir kada norite :)

Pikta pradžia tokiam lengvam ir puriam skanumynui :) soriūkas :) bet taip jau gavosi…

Kad nebūtų taip sausa ir pikta – pora istorijų apie pudingą :)

Apie šiuolaikinį pieną…

Skambina man kartą mama, ir labai susirūpinusi aiškina, kad šiais laikais į pieną turbūt ko nors prideda (arba ką nors išima :)), nes bo pudingas nebesigauna… totalus liūdesys, nes kepė du kartus ir sugadino 12 kiaušinių, o pudingas nepavyko – skystas ir tiek… Ir tada paaiškėja paslaptis – į receptą reikia laikas nuo laiko pasižiūrėti, kad ir koks senas ir įprastas jis būtų :) Mat labai nesunku sumaišyti su kokiu kitu, kur produktai tokie patys, tik kad naudojami tik kiaušinių tryniai :)

Apie išsigalvojimus…

Jūsų vaikai tikrai ne visada išsigalvoja… iš patirties sakau :) Valgom su mamuku, o desertui laukia pudingas :) Mamukas užtruko, tai man teko pudingą ragauti pirmai… Pirmas kąsnis – keistuma, kartu kažkaip… nu gerai, bandau dar kartą – vis tiek kartu… sakau mamai, kad kažkas ne taip, kartu… Mamas: “valgyk ir neišsigalvok!” Nu ok, valgyk tai valgyk – čia problemų mes niekada neturėjome :) Liko gal šaukštelis mano lėkštėj, kai pudingo paragauja mama… ir OMG! “Nevalgyk daugiau! Kas čia taip kartu?!?” Stebuklas – vietoj paprastai naudojamo vanilinio cukraus, buvo panaudotas vanilinas, tik vat kiekis nebuvo teisingai pamatuotas :)

Ir galų gale vanilinio pudingo receptas

• 6 kiaušiniai,
• 1ltr pieno,
• 1 stiklinė cukraus,
• šiek tiek vanilino :) arba vanilinio cukraus

Pieną užvirti. Galima įdėti vanilės ankštį, cinamono lazdelę, apelsino žievelės arba anyžiaus žvaigždutę – gausis vis skirtingas skonis. Pusę stiklinės cukraus supilkite į stiklinį kepimo indą ir užpilkite trupučiu vandens. Maišant ant silpnos ugnies ištirpinti cukrų ir pavirti, kol ims karamelizuotis. Kiaušinius išplakti su likusia puse stiklinės cukraus ir vanilinu. Į gautą plakinį įplakti užvirtą pieną. Jeigu į pieną dėjote kokiu prieskonių, tai prieš tai jį reikėtų nukošti :)

Suplaktą masę pilti ant karamelizuoto cukraus. Orkaitę įkaitinti iki 200 laipsnių. Indą su pudingu įstatyti į kokį nors dubenį arba kita formą su vandeniu. Dėti į orkaitę ir kepti 1 valandą. Prieš ragaujant, būtinai atšaldykite (jei labai skubate, dėkite į šalto vandens vonelę arba ledukus).

Originaliai šis patiekalas yra vadinamas pikantiška mišraine, bet patobulinus konsistenciją mūsuose jis įgijo ir naują “užtepėlio” pavadinimą. Kaip nesunku susiprasti, toks pavadinimas buvo duotas todėl, kad šią mišrainę pasidarė patogiau ant ko nors tepti, negu valgyti šaukštais :) juolab, kad nekažkiek jos taip ir suvalgysi – truputį biski sotu būtų :)

Nuostabioji pusė čia yra ta, kad užtepėlis yra nuostabus greitų pusryčių ar tai bet kokio snack’o, o taip pat tikėtų ar netikėtų svečių užkišimo priemonė :) be to užtepėlis gali puikiai papuošti stalą, sudėtas į sluokniuotos tešlos krepšelius. Paruošimas taip pat neužtrunka itin ilgai ir yra daugiau nei paprastas, o paruoštą užtepėlį dar kurį laiką galima sandėliuoti, šaldytuve aišku :) Žodžiu visokeriopai apsimokantis reikalas :)

Kol kas geriausia užfiksuota proporcija tokia:

250g fermentinio sūrio,

5 kietai virti kiaušiniai,

3-5 skiltelės česnako (priklausomai nuo norimo gauti aštrumo, bet persistengti nereikėtų),

~3 šaukštus majonezo.

Sūrį ir kiaušinius sutarkuoti smulkia tarka (tokia kur būna skirta virtoms bulvėms). Sutrinti česnakus ir sudėti į masę. Pridėti majonezo ir gerai išmaišyti, kad gautųsi tepama masė. Galima dar įdėti šiek tiek kmynų.

O vat dabar reiktų papasakoti apie galimus patiekimo būdus. Užtepėlį skanu tepti ant skruditos duonos, duoniukų ir panašių reikalų, ir valgyti su džiovintomis slyvomis arba datulėmis. Taip pat užtepėlį galima tepti ant batono, uždėti riekelę pomidoro ir truputį pakepti orkaitėje, kol išsilydys sūris ir batonas apskrus.

Tai nu ir va :) Toks paprastas reikalas… Turbūt jau laikas galvoti apie skiltį “Vyras virtuvėje” :)