made in Mildlandija

Sausra… atrodo pavasaris ir sulig kiekviena diena aplink vis daugiau žalumos ir gyvybės… ir tai džiugina, ir nuteikia prieš darbą :) ir už gamtą :) bet vat sausra… ir ne tik žemė sausa… mintys sausos… turbūt ne veltui žmonės ir gamta taip labai susieti nežinia kokiais nematomais saitais.

Ir visgi mane aplankė toks pradžioj truputį priverstinis įkvėpimas, kuris tapo nuostabiu, žalsvu ir pavasarišku, mėtomis kvepiančiu skanumynu :) Viena iš priemonių įkvėpimui prišaukti – mano nauja receptų knyga :) 500 pyragų ir pyragaičių receptų – just for me :) Taigi nuodėmė turint tokį gėrio šaltinį jo nepradėti semti.. tai nusprendžiau pradėti :) Juolab, kad reikia pasitreniruoti prieš artėjančią mamukų dieną :)

O dar svečiuose buvo Žiogas :) taigi penktadienio vakaras buvo turiningai suplanuotas išvykstamajam pyrago “Žiogas” kepimui. Tiesiai po darbo, susirinkusi visą reikalingą įrangą (kuri kaip vėliau paaiškėjo nebuvo tokia ir reikalinga :) gerai, kad buvo iš ko rinktis, bet ko tik tas mamukas neturi), dar įsigijus reikalingų produkčiukų, išvykau smagiai leisti penktadienio vakarą :)

Tai štai, kaip dažniausiai būna, receptas neapsiėjo be korekcijų :) bet aš jau didelė ir eksperimentų nebebijau, ir dar manau, kad turiu pakankamą kompetenciją įveikti visokius netikėtumus procese :) vat kaip gerai aš apie save galvoju :P

Šis pyragas tikrai patraukia dėmesį savo gaiviu žalumu, kuris neatrodo nenatūralus ar nepatrauklus, kaip tik atvirkščiai… ir aišku nuostabi nuotrauka knygoje works like a charm vaikams :) Nieko nuostabaus, kad šis pyragas įstrigo į atmintį ir buvo tas pirmasis iškilęs prieš akis prireikus pasirinkti penktadienio skanumyną… Ir ką gi, rezultatas nenuvylė, nors buvo visokių minčių, kaip man dažnai nutinka bandant ką nors naujo… gal todėl aš esu linkus bandyti vienumoje :) bet kartais imu ir surizikuoju… ir kartais ima ir pasiseka :) aš tvirtai tikiu, kad labai daug priklauso nuo nuotaikos ir tikėjimo tuo, ką darai… ir dar svarbu viską daryti pagal gerai apgalvotą planą, kad negaišti ir nepaskubėti ten, kur nereikia :) rašau kaip dainuoju :) kaip apie gyvenimą gal :)

Bet mes čia gi apie pyragą! Mano Žiogas užskaitė.. o kaip Jums?.. :)

Pyrago pagrindui:

• 180g sausainių (t.y. 1 pakelis paprastųjų Gaidelių :) galima naudoti šokoladinius, tada nereikės dėti kakavos),
• 70g sviesto,
• 2 šaukštai kakavos,
• 1 šaukštas cukraus.

Sausainius sumaliau mėsmale, sudėjau kakavą, cukrų, pjaustytą sviestą ir minkiau, kol gavosi tokia gana trupanti tešla. Gauta tešla išklojau nedidelės (~23 cm skersmens) formos pagrindą ir suformavau kelių centimetrų aukščio kraštą. Paruoštą pagrindą reikia kepti įkaitintoje orkaitėje apie 20 minučių.

Kremui:

• 350ml grietinėlės,
• 1 1/2 šaukštelio želatinos,
• 55g cukraus,
• 3 šaukštai mėtinio likerio,
• 2 šaukšteliai mėtų tinktūros,
• 4 kiaušinių trynių.

75ml grietinėlės sumaišyti su želatina ir palikti kelioms minutėms, kad išbrinktų. Tada į mišinį sudėti cukrų, mėtinius skystimėlius, kiaušinių trynius ir išplakti mikseriu. Tada mišinį supilti į nedidelį puodą ir virti maišant, kol ištirpsta želatina (apie 5 minutes). Puodą su kremu įstatyti į šaltą vandenį ir šaldyti, vis pamaišant, kad nesusidarytų plutelė, kol kremas pradeda tirštėti. Greitai išplakti likusią grietinėlę. Po truputį dėti grietinėlę į virtą kremą ir atsargiai įmaišyti. Supilti gautą kremą į keptą pagrindą ir dėti į šaldytuvą , kol kremas sustingsta (keletui valandų). Galima papuošti pyragą trupintu ar tarkuotu šokoladu. O tada jau mėgautis nuostabiu mėtiniu desertu :)

Čia toks labiau rudeninis receptukas, bet kažkaip pas mus šiemet obuoliai užderėjo ir pavasarį :) Tai dėl to ir rašau apie šį apkepą tokią gražią pavasinę pavakarę…

O jei rimtai, tai šis apkepas yra my favorite nuo tada, kai jį pirmą kartą iškepė mama :) man jis skanesnis už visus varškinius reikalus, be to gana greit paruošiamas ir galima juo maitintis kelias dienas, kaip mano kolegos jau pastebėjo :) Ir kaip sakant what’s not to like?!.. ryžiai? – good.. obuoliai? – gooood… riešutai? – gooooooood :)

Taigi, prieš keletą dienų užderėjus obuolių.. nuspredžiau, kad laikas apkepui… o šiandien, kaip pareiginga blogerė, nusprendžiau, kad laikas apie tai parašyti :)

Reikia:

• 1 stiklinės apvalių(!) ryžių,
• 3 stiklinių pieno,
• 3 kiaušinių,
• ~5 šaukštų cukraus,
• ~5 šaukštų manų kruopų,
• 4-5 obuolių,
• geros saujos lazdyno (bet aš kartais naudoju graikinius) riešutų.

O tada:

Užverdam pieną, supilam gerai nuplautus ryžius, paskaninam druskyte ir verdam, kol išverda ryžių košė. Obuolius nulupam, išpjaunam sėklas, supjaustom gabalėliais ir sudedam į išvirusią košę. Kiaušinius išplakam su cukrum (galima ir vanilinio šiek tiek įdėti). Kadangi niekada nematuoju, kiek to cukraus dedu, tai būna įvairiai :) Plakinį supilam į košę su obuoliais ir išmaišom, o tada dedam manų kruopas. Čia irgi reikia žiūrėti, kiek jų reikia. O reikia jų tiek, kad nebūtų labai skysta ir kad apkepas po to gerai pjaustytųsi :) Tada dar sumetam riešutukus, išmaišom.

Gautą masę reiktų dėti į sviestuku patepliotą formą ir šauti orkaitėn (~200 laipsnių) maždaug valandai. Kepimo laikas priklauso nuo to, kokio storio bus apkepas. Aš kepu stiklinėj formoj, tai gerai matosi, kada iškepa, o šiaip naudokit intuiciją :)

Oij kaip nesekasi man post’inti reguliariai :) bet aš turiu pasiteisinimą! cha! Velykos – tai mini Kalėdos, o tą istoriją jau visi žino :) Tai ta proga daug ir nerašysiu.. ir dar todėl, kad noriu miego jau :P Tik labai jaučiu pareigą pasigirti velykiniais grožiais of all kinds :)

Margieji…

Tortulis… t.y. pusės tortulio kompozicija ft.hand-made šokoladiniai kiaušiniai :) (o tie mažiuliai tai iš pardės :P)

Jeigu kas klaustų, tai tortulis yra Napoleonas, the real one :)

Ne toks aš ir ligonis, kai pagalvoji :) čia tik šiaip, kad sukelčiau gailesčio ir Jūs pamirštumėt, kad paskutinis kartas, kai post’inau jau buvo taip seniai… taip nedovanotinai seniai… bet negi pyksi ant ligonio :P

Šitas pyragas ligonio ne tik todėl, kad kepėja pasiligojus :) bet dar ir todėl, kad, kai sergi, tenka suktis su tais produktais ir jų kiekiais, kurių yra šaldytuve. Baisu prisipažinti, bet šito post’o galėjo ir nebūti, jei ne bebaigianti galioti varškė mano šaldytuve :) Na ir ką gi, valgyti man jos nesinorėjo, palikti rytojui (supraskit, kad poryt išmesčiau) irgi kažkaip nesmagu… tai pradėjau browsinti recepto, tokio paprasto ligoniško :)

Neįtikėtina kaip ilgai užtrunka tie patys dalykai, kai esi ne geriausios sveikatos… Todėl nusprendžiau, kad turimas receptas reikalaujantis tešlos šaldymo bent porą valandų gali mane pribaigti, arba galiu susigundyti palikti likusį darbą kitai dienai ir tada tą varškę jau tikrai reikės išmesti :) Aišku šaldymas ne pats sunkiausias darbas :) turint omeny, kad nereikia sėdėt ir šaldyt… bet reikia laukti!

Anyway, mane aplankė sėkmė – dviguba! T.y. radau puikiai mano charakterį (nepriklausomai nuo sveikatos) atitinkantį receptą, rezultatas tikrai ne pats blogiausias, gal kiek liguistai liesokas :) bet kai būsiu sveika ir galėsiu nueit nusipirkti pakankamą kiekį varškės jis bus tobulas!

Atsimenat tą varškės pyragą iš Nidos kepyklėlės? Tai va, jis ilsisi!

Dar noriu pasakyti, kad varškė ir šokoladas yra turbūt nuostabiausias ir tobuliausias derinys ever. Žemai lenkiu galvą prieš tą, kuris jį sugalvojo, nes tai nepakartojama… Sako, kur du, tai trečio nereikia? :) bet ką, jei tas trečias tai brendyje mirkytos džiovintos vyšnios?.. Ką čia bepridursi, tobulas trio… ir dar kava su pienu… mmm…

Šokoladinis varškės pyragas

• 450g miltų,
• 2 šaukštai kakavos,
• 1 arbatinis šaukštelis kepimo miltelių,
• 1 kiaušinis,
• 200g cukraus,
• 200g margarino;
• Įdarui: 600g varškės, 200g cukraus, 200g grietinės, 2 šaukštai krakmolo, 4 kiaušiniai, brendyje mirkytų vyšnių.

Margariną ištirpinti ir truputį ataušinti. Tada įmušti kiaušinį, sudėti cukrų ir gerai išmaišyti, kad ištirptų cukrus. Į gautą masę dėti kakavą, kepimo miltelius ir miltus ir vėl gerai išmaišyti. Tada padalinti tešlą į dvi nelygias dalis, sudėti į maišelius arba maistinę plėvelę ir dėti į šaldiklį!

Taip taip šaldiklį, ne šaldytuvą :) Hmm… kas čia man kažką yra sakęs apie tešlą ir šaldiklį… aha Kristina! :) aš niekada nepamiršiu, kaip neleidai man dėti meduolių tešlos į šaldiklį, kad būtų greičiau :) ir aš prisiekiu, aš NIEKADA NEDEDU MEDUOLIŲ TEŠLOS Į ŠALDIKLĮ, kad ir kaip skubėčiau :) dar turiu tą lapelį su tavo rašytu receptu ir pabrauktu žodžiu “į šaldytuvą” ;)

Aha darom įdarą :) Čia ta vieta, kur man iki pilnos laimės pritrūko varškės :) tai va, receptukas yra geras, bet aš turėjau tik šiek tiek daugiau nei pusę reikiamo varškės kiekio, tai ir viso kito truputį pamažinau. Nieko čia daug daryti nereikia – patrinti varškę šakute, atskirai sumaišyti kiaušinius su cukrumi, dėti į varškę grietinę, krakmolą, kiaušinių-cukraus masę ir gerai išmaišyti. Galų gale prižvejoti vyšnių ir dar kartai permaišyti :)

Na gerai, turiu dar šį tą pripažinti, originaliai recepte minimos razinos… bet aš labai nemėgstu kepinių su razinom, any kind kepinių, ir ne tik razinom, bet ir kitais džiovintais vaisiais. Aš neturiu nieko prieš razinas ar kitus džiovintus reikalus, kai jie yra ne kur nors įkepti. Tiesą sakant, man atrodo, kad razinos dedamos tada, kai pataupoma riešutams :) ok, yra viena išimtis – razinos mirkytos rome :) Bet čia mano kukli nuomonė…

Jeigu labai lėtai maišai įdarą, tai tešla šaldiklyje tampa reikiamo kietumo – tokio, kad ją galima būtų tarkuoti burokine tarka. Taigi, jamam didesnį gabalą tešlos ir tarkuojam į kepimo formą. Ant viršaus pilam varškės įdarą ir užtarkuojam likusį gabalą tešlos. Kepam apie 1 valandą apie 180 laipsnių karštyje. Skanesnis šaltas, jei pavyksta išlaukti :)

P.S. aš dar nelabai moku fotografuoti, kad būtų gražu, bet moku kepti, kad būtų skanu, nors čia ir atrodo kaip pastovėjęs bulvių plokštainis su karotinu :P

Šitie keksiukai, kuriuos as bevelyčiau vadinti mufinais, yra the bestest desertas visomis progomis :) Turbūt nedaug atsiras mano pažįstamų, kurie nebūtų jų ragavę… Tie, kurie atsiras, pakelkit rankas :) Kaip ten bebūtų, mufinai yra labai gerai! O kadangi šiandien proga lietuviška, tai ir mufinai tapo lietuviški… bent jau taip turėjo būti :) mano pasiteisinimas – natūralumas reikalauja aukų :P (sekite mintį)

Taigi, vakar iškepusi keksiukus šiandienos šventei, nusprendžiau, kad proga ypatinga, todėl ir keksiukai turėtų būti nekasdieniški… Kaip tariau taip ir padariau :) (vis dar sekam mintį)

Šitų nuostabių keksiukų receptas yra iš nuostabios desertų receptų knygos “Šokoladas”! Gal ne tiek ten to nuostabumo, kiek grožio ir frustracijos, kai kas nors nesigauna, taip kaip ten gražiai nufotografuota puslapyje su auksiniu krašteliu :) bet būna tikrai skanu… Beje, keksiukai ten, dėl man nesuvokiamų priežasčių, pavadinti bandelėmis (yea right)… Bet tai jiems netrukdo būti bestest :)

Keksiukų kepimas yra labai greitas ir džiugus procesas, nes sugadinti kaip ir nėra ką :) Gal tik reikia šiek tiek netradicinio inventoriaus, bet kai jį įsigyji… tai pradedi galvoti, kaip jo įsigyti dar, nes panašu, kad su viena norma – minios nepasotinsi :) o minia negailestingai auga, o orkaitė pasilieka tokio pačio neperdidelio dydžio :)

Apelsininiai mufinai

• 300 g miltų
• 200 g cukraus
• 180 ml pieno
• 125 ml aliejaus
• 1 kiaušinio
• nutarkuotos apelsino žievelės
• žiupsnelio druskos
• kepimo miltelių (aš naudoju prancūziškus kepimo miltelius iš “IKI” parduotuvės, pilu visą mažą maišelį, skirtą turbūt 500 g miltų)
• plytelės šokolado (juodo arba pieniško)

Taip pat reikės papildomo inventoriaus, kaip jau minėjau :) Tai būtų formelės keksiukams – mano yra silikoniai puodeliai, bet būna ir tefloninių, ir ne pavienių, bet sujungtų į padėkliuką, bet tai turbūt neturi didelės įtakos. Dar reikia popierėlių, tokių specialių gofruotų, kurie realiai yra skiti tam, kad nereikėtų po to formelių plauti :) Bet vietoj popierėlių galima naudoti foliją – paimti kokį panašaus dydžio puodelį arba tą pačią formelę ir išformuoti iš folijos reikiamo dydžio įdėklą. Arba galima visai nenaudoti jokių įtiesimų, bet bent jau tas gofruotas silikonines formeles plauti tikrai nuobodus reikalas :)

Aij, tai gaminam tešlą :) Kiaušinį, cukrų, pieną, aliejų bei apelsino žievelę suplakam į vientisą masę (patariu naudoti mikserį ar kažką tokio). Dubenyje sumaišyti miltus su druska ir kepimo milteliais. Supilti plakinį į miltus ir gerai išmaišyti. Tada į masę įdėti susmulkintą mažais gabalėliais šokoladą ir vėl gerai išmaišyti. Tuomet, pradėti kaitinti orkaitę :) apie 180 laipsnių…

Ir ką gi, imam formeles, tiesiam ką turim :) (jei netiesiam nieko gal truputį patepliojam riebaliuku, nors jei formelės geros neturėtų nieko nutikti). Tada dedam po gerą šaukštą tešlos į kiekvieną, taip, kad tešla užpildytų apie 2/3 formelės. Man pavyksta iškepti apie 20 keksiukų. Šaunam orkaitėn ir kepam apie 30-40 min. Pabandom su mediniu pagaliuku arba tiesiog suragaujam vieną mufiną :)

Dabar dar reikėtų pasigirti šventiniu glajum :) Taigi, geltona spalva – tai saulė, imam porą šaukštelių cukraus pudros ir gabalėlį saulės :) jei neturit, tiks ir šlakelis apelsino sulčių :) Masė turi gautis tirštoka, kad labai nenuvarvėtų ir galima būtų pasinaudoti konditeriniu švirkštu be didesnių frustracijų, todėl skysčius naudoti saikingai :)

Žalia – ta pati cukraus pudra, šiek tiek matcha arbatos miltelių ir tų pačių aplesino sulčių (jų tikrai dar liks ir atsigerti).

Raudona! Taip, tai raudona! Nieko nežinau! :) Sulaukiau donoro pasiūlymo, bet nuspredžiau naudoti raudoną vyną :) tai vat todėl čia tokia RAUDONA spalva gavosi :) Kas turi geresnių pasiūlymų, prašau nesusilaikyti ir pasidalinti, tikrai įvertinsiu ir pasidalinsiu rezultatais natūroje :) Lietuviškų progų bandymams tikrai turime daugiau nei pakankamai :)

Su švente!

Mano gyvenime biscotti atsirado gana neseniai, galbūt prieš porą, trejetą metų. Ir nuo tada taip ir sklandė galvoje mintimi “kaip čia taip padarius”… Aišku, kaip ir viskam visada trūko laiko, o gal ir noro ar įkvėpimo…

Kaip ten bebūtų, visada įsivaizdavau, kad šitų džiūvėsėlių gamyba turbūt gerokai ypatinga ar sudėtinga… labiausiai dėl kainos, kuri, nepabijokim to žodžio, “kosminė” :) Bet paaiškėjo, kad susimokėti turbūt reikia už pavadinimą, nes tai turbūt lengviausias kadanors mano gamintas kepinys, o iš palyginti nedidelio produktų kiekio gaunamas sausainukų kiekis privertė mane pasijusti tikrai fancy mergike :)

Kaip jau supratot, biscotti visai ne stebuklas – tai tiesiog biskvitinis džiūvėsėlis su įvairiom priedų variacijom (pagal nuotaiką)… Tai supratus, dar pagalvojau, kad, jei padarytume maža cepeliniuką ir patiektume jį su trim spirgais gerokai per didelėje lėkštėje truputį pamozotoje grietine, tai gal net koks gurmanas prancūzas ar italas mielai jo paragautų…

Biscotti yra italų išmislas (ir labai neblogas, turiu pastebėti), ir itališkai tei reiškia tiesiog sausainį (neįtikėtina!). Dar iš žodžio darybos galima išsiaiškinti, kad tai yra dukart keptas sausainis, o tiksliau tai viena kartą keptas ir po to sudžiovintas. Šitie džiūvėsėliai labai praversdavo kelionėse, dėl ilgo galiojimo laiko :) Biscotti tinka mirkyti vyne, kavytėje ar arbatytėje, ar tiesiog šiaip kramsnoti :)

Prisipažinsiu, niekada neteko ragauti tikrų itališkų biscotti (šitą įsirašau į TO DO list’ą), gal todėl, kad niekada nebuvau Italijoje :) Bet kokia laimė, kad yra internetas :) o jame daugybė nuostabių personų. Taigi, dar vienas mano džiaugsmo objektas – www.manovirtuve.com. Šitam vyrukui (!) greičiausiai yra tekę ne tik ragauti, bet ir gaminti įvairiausių nuostabiausių virtuvinių šedevrų, o tikrasis džiaugsmas yra, kad jis jais dalinasi :)

Po pastarųjų post’ų tik su nuorodom ir be receptų, aš turbūt rizikuoju būti nesuprasta ar išvadinta virtuvine šnipe-plagijuotoja :) bet… kam išradinėti dviratį? Man atrodo, kad kiekvienas gamindamas maistą pagal receptą nesusilaiko nešliūkštelėjęs ten šlakelio mėgstamo padažiuko ar neįbėręs žiupsnelio “savų” prieskoniukų… o tai padaro patiekalą ypatingu ir savotišku…

Taigi fancy džiūvėsėliai pagal mane:

• 280g miltų,
• 3 kiaušiniai,
• 150 g cukraus,
• šaukstelis kepimo miltelių,
• žiupsnelis druskos
• ir priedai – šįkart tai: gera sauja riešutų (aš turėjau migdolų, lazdyno ir graikinių), sauja moliūgų sėklų, sauja apelsino cukatų, šlakelis apelsino kvapo esencijos, nutarkuotos apelsino žievelės.

Kiaušinius išsukti iki baltumo su cukrumi, druska, esencija. Supilti miltus su kepimo milteliais, gerai išmaišyti. Tada sudėti visus priedus ir vėl nuoširdžiai išmaišyti. Jei masė stipriai per kieta, galima įpilti šlakelį pieno. Gautą tešlą iškrėsti i kepimo popieriumi ištiestą skardą, apie 10 cm pločio ruoželiu. Kepti apie valandą iki 150 °C įkaitintoje orkaitėje. Aš mėgstu pasitikrinti įbedus medinį pagaliuką.

Iškepusį kepaliuką padedi truputį atvėsti. Tada duonos peiliu suraikyti 0.5-1 cm storio riekelėmis. Riekeles sudėti į kepimo skardą ir padžiovinti orkaitėje, kol gražiai pagelsta ir sukietėja. Tada apversti ir padžiovinti kitą pusę. Vuolia, prieš Jus pilna lėkštė fancy džiūvėsėlių tiesiai iš Mildlandijos :)