made in Mildlandija

Keista, bet čia bus jau antras iš eilės toks susistovėjęs ir susigulėjęs receptas :) Nežinau, ar čia kažką reiškia… Galbūt tai, kad mane užvaldė klasika :)

Tai štai, tiksliai nepasakysiu, bet šitas skanumynas mūsuose yra atrastas jau kurį laiką (metus du-tris). Negaliu pasakyti, kad juo yra dažnai piktnaudžiaujama (gal čia ir į gerą :)), bet vienas pilietis akivaizdžiai turi jį savo pageidavimų sąraše užsirašęs pirmu numeriu. O su sąlyga, kad šiandien kai kuriems piliečiams šventė, tai spėkit, koks buvo atsakymas į klausimą “Ką?” :) jeigu kada prireiktų, tai atsakymas skamba maždaug taip: “mmm… nu žinai… tą… tą kur sausainis ir karamelė…”

Vardan teisybės reiktų pasakyti, kad skanėstas skanus ir tikrai saldus ir šiaip toks stambesnio kalibro reikalas :)  Paskaičius receptą viskas bus aišku :)

Ir dar žodis kitas apie tą šventę… Ruduo prasideda… kokia čia šventė, kai pagalvoji :) o kai kuriems dar ir kiti vargai prisideda :) O man… man rugsėjo 1-oji kaip Naujieji Metai :) nežinau kodėl, bet jau kurį laiką kažką sau pasižadu šitos šventės proga… gerai, kad pamirštu iki kitų metų, ką pasižadėjau :) O jeigu rimtai, tai turbūt kažkaip susiję su oro atvėsimu ir tų spalvų atsiradimu žiūrint į horizontą – lengvai įkvepi gaivaus oro ir pamatai kažką naujo, dar nematyto… ir pasižadi susipažinti :)

O kartais horizontą slepia rūkas… bet nieko… jis irgi kada nors išsisklaidys… gal su stipresniu vėjo gūsiu, raudonskruosčio obuolio dunkstelėjimu į rasotą pievą, o gal tik su pirmomis snaigėmis…

Taigi, kai atvėsta ir vis dažniau norisi vakaroti apsikabinus puodelį arbatos, siūlau kompaniją (puodeliui :)) – šildančius ir džiuginančius skanumynus…

Karameliniai skanėstai

Sausainio pagrindui

• 180g tirpinto sviesto,
• 50g cukraus,
• 225g miltų,
• 1 šaukštelis kepimo miltelių,
• žiupsnelis druskos,
• vanilinio cukraus arba vanilino

Karameliniam sluoksniui

• 125g sviesto,
• 100g cukraus,
• 2 šaukštai medaus,
• 1 šaukštas rudo sirupo (nebūtinai, aš naudoju tik dėl spalvos),
• 400g kondensuoto pieno

Šokoladiniam glaistui

• 100-150g juodojo šokolado,
• gabalėlis sviesto, jei norisi minkštesnio glaisto.

Taigi, viskas prasideda nuo sausainio kepimo. Į ištirpintą sviestą įmaišome cukrų, druską. Po to sudedame miltus su ant jų užbarstytais kepimo milteliais. Sumaišome tešlą. Ją tolygiai paskirstome ant ~25cm skersmens formos dugno. Kočioti čia nereikia, tiesiog pirštais išlyginti tešlą.

Taip suformuotą sausainį kepti ~15min, 180 laipsnių karštyje.

Tuo tarpu galima pasiruošti karamelę. Į nedidelį puodą supilame cukrų, įpjaustome sviestą, sudedame medų ir sirupą. Pakaitiname ant vidutinės ugnies, maišant, kol ištirpsta sviestas. Tada supilame kondensuotą pieną ir toliau verdam maišydami. Užvirusią masę dar paverdame 5min. Galima pajusti, kad karamelė ima tirštėti – tai ženklas, kad virti gana :)

Karamelę užpilame ant iškepto sausainio. Tada viską vėsinam – pradžioje kambario temperatūroje, po to ir šaldytuve.

Kai karamelė sustingsta galima užpilti šokoladinį glajų, t.y. tiesiog ištirpintą šokoladą su įmaišytu sviestu, jeigu jį naudojate. Glajaus paslaptis ta, kad jeigu norite skanėstą supjaustyti labai gražiomis plytelėmis, tai reikia daryti, kol šokoladas visiškai nesustingo. Arba, jei įdėsime sviesto, jis net sustingęs nebus toks kietas ir neskilinės pjaunant. Taigi viskas priklauso nuo strategijos pasirinkimo :)

Skanėstas laikomas šaldytuve supjaustytas plytelėmis, o ragaujamas su kava… mmm :)

…ir tai visada yra atsakymas į skanumyno klausimą :) Ir negali pykti…

Žinau, kad niekur nepabėgsiu nuo pasiaiškinimo, kur dingau… Gal tai tik man pačiai rūpi, mane tas nepasakytas pasiaiškinimas ir persekios…  O baisiausia, kad aš net nežinau, kas čia atsitiko.. vasara.. karštis.. minčių sausra, nesuskaičiuojami reikaliukai ir rimti reikalai… viskas!

Bet ateina ruduo… ateina kažkokia ramybė ir atrodo, kad viskas grįžta į savo vietas, o mano vieta čia… Mildlandija mano namai, gal kartais truputį paliekami be priežiūros, su sluoksneliu dulkių ant knygų lentynos, su kūrybine netvarka mažoje virtuvėje, su murkiančiu katinu ant palangės, su už lango krentančiais spalvotais lapais ir artėjančiu Kalėdų kvapu (nes užvakar kepiau meduolius – treniravausi)… su iš orkaitės žiūrinčiu “riešutiniu” :)

O dabar dar vienas prisipažinimas (kam užteko prieš tai buvusio, šitą pastraipą galite praleisti :))… Riešutinis jau senokai gyvena Mildlandijoje, tik pasirodo jis labai trumpam ir iš karto dingsta :) sunku jį pagauti… bet kartą jis buvo nutvertas ir įamžintas.. o dabar štai, nepraėjo nei pora metų, ir jis bus paviešintas :)

Prasidėjo viskas nuo kavos ir skanumyno prie kavos Vero Cafe :) Tas riešutinis ten toks nuostabiai nuostabus… ir tapo taip mėgiamas, kad neliko nieko kito, kaip išsiaiškinti riešutinio paslaptį :) Trumpai tariant, sekė keli bandymai, kurių kiekvienas buvo vis arčiau ir arčiau tiesos… ir ta-dam! Dabar aš moku kepti riešutinį ir progą atšviežinti  įgūdžius bent porą sykių per metus :) Reverse engineering rulez :)

Riešutinis tartas

Tartui

• 200g miltų,
• 125g sviesto,
• 50g cukraus pudros,
• 1 kiaušinis,
• 1 šaukštelis kepimo miltelių,
• 1 šaukštelis druskos.

Sviestą supjaustom gabaliukais (aš nepasididžiuoju naudoti ir margariną kepiniams, tik tada nededu druskos) ir supilam miltus su kepimo milteliais. Tada pirštukais sugniaužom sviestą su miltais, kol gaunasi trupiniai.

Padarom duobutę ir ten supilam išplaktą kiaušinį, cukrų (aš kartais dedu ir ne pudrą), druską. Greitai greitutėliai suminkom, bet nepersistiangiam – tešla gali pasidaryti kietoka. Surenkam tešlą į rutulį, dedam į maišelį arba maistinę plėvelę ir į šaldytuvą bent jau pusvalandžiui.

Atšaldytą tešlą iškočiojam arba tiesiog išlipdom tarto formą su krašteliais. Ant viršaus patiesiam kepimo popieriaus ir užpilam pupų (nevirtų aišku :)), kad krašteliai nenuslinktų ir išlaikytų formą.

Kepam iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kol krašteliai gražiai pagelsta. Tada nuimame pupas ir popierių ir dar apkepame.

Riešutų – karamelės įdaras

• 1 1/4 stiklinės cukraus,
• 2/3 stiklinės plakamosios grietinėlės,
• 2 šaukštai sviesto,
• 1 šaukštas medaus,
• 1 stiklinė graikinių riešutų,
• 1/2 stiklinės lazdyno riešutų,
• 1/2 stiklinės migdolų.

Cukrų supilam į puodą ir užpilam maždaug 100ml vandens. Vandens gali reikėti šiek tiek daugiau, bet reikia žiūrėti pagal situaciją. Svarbus momentėlis – teisingo dydžio puodas! Vandenyje ištirpusio cukraus sluoksnis turėtų būti apie 1cm.

Tai štai, ant nedidelės ugnies ištirpinam cukrų vandenyje, kol gaunam skaidrų sirupėlį. Tada padidinam karštį ir nemaišant (!) verdam. Reikia prižiūrėti, kad nepradėtų per daug burbuliuoti, nes kylantys purslai pradeda kristalizuotis, o po to nebe ištirpsta… jei taip atsitinka, gali tekti viską pradėti iš naujo…

Taigi, verdam sirupą nemaišant, tik kartais pateliuškuojant visą puodą. Ant kraštų prilipusį sirupą kartais galima nuplauti vandenyje pamirkytu konditeriniu teptuku. Taip verdam, kol sirupas pasidaro tamsaus gintaro spalvos. Svarbu nepersistengti, nes pridegęs sirupas būna kartus. Žodžiu, nepatartina pasitraukti nuo puodo, kai sirupas ima geltonuoti.

Į tinkamos spalvos sirupą po truputį, maišant, pilam grietinėlę. Masė burbuliuos ir kils karšti garai – atsargiai.. Sudedame gabalėliais supjaustytą sviestą, medų, gerai išmaišome.

Į gautą masę sudedame riešutus. Dalį riešutų galima pasmulkinti, bet aš mėgstu whole :) Taip pat migdolus ir lazdynus (arba kuriuos nors) galima nulupti (prieš tai užpilti verdančiu vandeniu). Bet čia optional ir priklauso nuo poreikio bei laiko resursų :)

Riešutų – karamelės masę pilam į iškepusią tarto formą ir dar pakepame, kol karamelė pradeda burbuliuoti visame paviršiuje. Ištrauktas tartas atvėsinamas ant grotelių.

Nujaučiu, kad šis pyragas turi savybę ilgai galioti, tik mūsuose jam tai niekada nepavyksta :) Tiesa, vieną kartą jam yra tekę keliauti į Norvegiją ir atgal (picos dežėje :)), ir nieko – vis tiek buvo nenuginčijamai skanu :)

Tai štai koks tas da bestest :)

Šį kartą įžanga bus kur kas trumpesnė :) Pasakysiu tik tiek, kad ir taip gausiai skanus šokoladinis pyragas buvo upgrade’intas iki puikaus torto! Upgrade’as tikrai vykęs ir labai paprastas – plaktos grietinėlės pertepimas :) kaip ten sakoma apie tobulumą ir paprastumą…

Tai štai, gavosi kažkas panašaus į “Juodąjį mišką”… geras skonis – dar geresnis vaizdas :) ko daugiau reikia puikiam tortuliui? :)

Nukrypstant nuo temos… turiu išbandyti dar vieną tortulio receptuką ir jeigu viskas pavyks tai bus official – šiuos metus skelbsiu tortulių metais :) Neįtikėtina, turint omeny, kad visada galvojau, kad tortuliai yra kažkas tokio, ką aš neitin gerai sugebu :) nu išskyrus “Pensininką” :) bet čia beveik nesiskaito… anyway, noriu tik pasakyti, kad šiemet man visai sekasi su tortuliais… tfu tfu tfu, kad neprisisnekėčiau :)

Šokoladinis tortulis

• 200g miltų,
• 200g cukraus,
• 2 šaukštai kakavos,
• 2 šaukšteliai kepimo miltelių,
• šiek tiek vanilino arba vanilinio cukraus,
• 75g tirpinto margarino,
• 240ml šilto vandens,
• 1 šaukštas citrinos sulčių;
• Kremui – 450g grietinėlės (geriausia 36% riebumo), šaukšto cukraus pudros;
• Sulaistymui – 100ml vyšnių sirupo arba uogienės skystimo, šiek tiek vandens ir 3 šaukštų vyšnių trauktinės;
• Šokoladiniam glajui – 150g šokolado, ~100g sviesto.

Kepam biskvitą, t.y. pyragą :) Sumaišom miltus, cukrų, kakavą, kepimo miltelius ir vanilę. Tada į sausą masę pilam tirpintą margariną, vandenį ir citrinos sultis ir viską gerai išmaišome šakute. Įkaitiname orkaitę iki 180 laipsnių. Aš darau taip, išsikerpu apvalios kepimo formos dugno dydžio kepimo popieriaus apskritimą, įkloju jį į formą ir supilu tešlą – kepant kraštai atlimpa patys, o dugnas neprilimpa ir lengvai išsiima. Tai štai, šaunam į karštą orkaitę maždaug 35 minutėms, galima pasitikrinti su mediniu pagaliuku.

Iškepusį pyragą gerai atvėsinam (jeigu išeina ir per naktį) ant grotelių. O tada perpjaunam pusiau į du blynus.

Pirmiausia reikėtų pasiruošti šokoladinį glajų, kad jis spėtų pravėsti, kol bus tepamas. Tam ištirpiname šokoladą ir sviestą ant silpnos ugnies. Aš dar įpyliau šlakelį (apie 50g) grietinėlės – nuvogiau nuo kremo dalies :) Viską gerai išmaišome iki vientisos masės ir paliekame atvėsti.

Tada išplakame likusią grietinėlę su cukraus pudra. Aš tortulį iš karto dariau į lėkštę, kurioje jis buvo patiektas, nes jo purumas man nedavė ramybės ir nusprendžiau nerizikuoti su perkėlinėjimu :)

Tai štai dedame į lėkštę apatinį blynuką, sulaistome puse sumakaluoto skystimėlio ir aptepame 2/3 plaktos grietinėlės. Tada uždedame antrą blynuką, šiek tiek spustelim. Sulaistome likusiu skysčiu, aptepame likusia plakta grietinėle, jei reikia dar apkamšome ja šonus.

Galiausiai pasigalandame kantrybę ir aptepame visą tortulį atšalusiu šokoladiniu glajum. Sudėtingiausia dalis yra šonai – aš tam reikalui naudojau mažą šaukštelį ir šiek tiek laiko :) Nebijome, kad glajus skystokas – šaldytuve jis puikiai suaušta, o pjaustant visai nelūžinėja.

Puošyba priklauso nuo fantazijos ir nuotaikos. Man šį kartą gavosi gana prabangaus vaizdo tortulis :) Tam panaudojau medinį pagaliuką suraižymui ir šiek tiek “girtų” vyšnių :)

Skanus, riebus, sotus ir gražiai gražus :)

Taip jau atsitiko, kad antros Velykų dienos vakarą, pavargę nuo nesibaigiančio valgymo ir visų šventinių patiekalų, nusprendėme, kad yra pats laikas įgyvendinti seniai kirbančią idėją. Italija dvelkiantis, visiškai nesudėtingas ir net kasdienis užkandis, skanėstas.. kaip pavadinsi, taip nepagadinsi :) Vėl turiu paapgailestauti, kad visos mano žinios apie focaccia grynai popierinės.. niekada nebuvau Italijoje, niekada neragavau tikros itališkos focaccia’os… bet! turiu labai ryškų ir stiprų jausmą, kaip ji turėtų atrodyti, kvepėti ir kokio skonio būti :)

Tiesą sakant tas jausmas jau senokai yra suformuotas Pizza Jazz… jų focaccia, tai toks ne per plonas picos paplotis su į vidų įkočiotu sūriu, alyvuogių ar kumpio gabalėliais… aptepta česnakiniu aliejumi… apibarstyta tarkuotu parmezanu… mmm… trašku… kvapnu… nuostabiai skanu…

Ir tada.. beieškant recepto interneto platybėse, ir prieš tai netyčia paragavus tokios bandulės (kuri buvo pavadinta focaccia) ir vietinės reikšmės picerijos, su tikru italu užu prekystalio ir prie krosnies… paaiškėjo baisi tiesa :O kad jazz’o focaccia žymiai toliau nuo tos tikrosios, negu ta italo bandulė… bet… kol aš nebuvau Italijoje ir nežinau kas ten yra kas iš tikrųjų… mano focaccia bus panašesnė į picą be nieko :)

Tiesą sakant, pavyko užtikti tokia nerealią picos tešlą, iš kurios išeina kokio tik nori storumo focaccia ar tai pica.. reikia tik pasikinkyti fantaziją ir pasiraityti rankoves, kad neišsimiltuotum :)

Kita visos šios istorijos pusė – mielinė tešla :) Niekada neturėjau mielinės tešlos baimės.. tiesą sakant, man iš viso retai atrodo, kad kažkas virtuvėje gali būti taip sudėtinga, kad gautųsi kažkas nevalgomo :) tiesiog vieniems patiekalams reikia būti labiau alkaniems, kitiems mažiau :)

Tai štai mielinė tešla… kiek save prisimenu, mūsų namuose būdavo gaminami vienokie ar kitokie mieliniai reikalai – nei vienos Kūčios dar neapsiėjo be naminių kūčiukų ir būtinai Kalėdinio aguoninio pyrago… kartais būdavom palepinami naminėm mielinėm bandelėm.. po to buvo “bandelės kiekvieną žiemos savaitgalį!” periodas :) dar buvo mielinių pyragų su left over’ių įdarų… ir vis tik tai būdavo pakankamai reti įvykiai, todėl mielinė tešla man kažkaip asocijuodavosi su pakankamai ilgu laiko tarpu – užminkyti tešlą, kildinti, kažką suformuoti, vėl kildinti ir galų gale kepti… toks nedžiuginančiai ilgas procesas :) pliusas tik tas, kad man atrodo jau praėjo neiškylančios mielinės tešlos = negyvų mielių laikai :) todėl investavus atitinkamą laiko kiekį, galima gauti visai džiuginantį rezultatą.

Aij bet mes čia gi apie focaccia :) tai štai, anksčiau picai kepti visada naudodavau tam skirtą miltų mišinį, kur tik reikia įpilti vandens ir aliejaus – atseit mažiau terlionės, bet vis tiek reikėdavo laukti kol tešla pakyla.. ir dar tie miltukai nežinia iš ko :)

Taigi, daugiau jokių picų iš miltukų! Skamba kaip iš reklamos :) bet tegul čia bus mano viešas pažadas.. nes nėra nieko lengviau nei sukurpti puikų picos pagrindą :)

Daugiau čia nieko ir nepridursi… Jūsų dėmesiui focaccia:

• 375g miltų,
• 1 pakelis sausų mielių,
• 1 šaukštelis druskos,
• 1 šaukštas cukraus,
• 2 šaukštais aliejaus,
• 235ml šilto vandens,
• Įdarui galima naudoti ką tik sugalvosit, bet aš rekomenduoju turėti aliejaus, česnako, prieskoninių žolelių mišinio (būtinai su baziliku), fermentinio sūrio į vidų ir parmezano tipo sūrio apibarstyti viršui, juodų alyvuogių, saulėje džiovintų pomidorų.

Ir štai kaip paprastai viskas padaroma – supilame visos tešlos produktus į dubenį ir užminkome tešlą :) paprasta anea? :) Toliau viskas priklauso nuo to kokia focaccia norite gauti… bandulė type focaccia’iai siūlyčiau įminkyti pasirinktus priedus (pvz. žoleles ir smulkintus džiovintus pomidorus), o mano stiliaus focaccia’iai reikės išsikočioti porą storesnių ar plonesnių (čia irgi priklauso nuo noro gauti traškią ar ne tokią traškią focaccia) blynukų.

Beje kalbant apie kočiojimą, ši tešla pasižymi itin geru tamprumu, todėl galima pasimokyti ir žongliruoti, jei tik yra noro :) Tai štai jei pasirinkote blynukų variantą – į skardą dedame vieną blyną apibarstome jį tarkuotu sūriu, žolelėmis, smulkintomis alyvuogėmis ir džiovintais pomidorais. dedame ant viršaus antrą blyną ir užtaisome kraštus, pabadome focaccia šakutę, kad būtų kur išeiti orui.

Pasiruošiame česnakinį aliejų: išspaudžiame česnako skilteles ir užpilame šiek tiek aliejaus, viską gerai ištriname ir gauta mase aptepame focaccia. Šauname į 200 laipsnių karščio orkaitę ir kepame,  kol iškepa :) priklausomai nuo focaccia storio :) Bebaigiant kepti, focaccia trumpam ištaukiam iš orkaitės ir apibarstom smulkiai tarkuotu parmezanu. Šauname atgal į orkaitę ir baigiame kepti.

Tai štai kaip viskas paprasta… storąją focaccia galima valgyti kaip duonelę prie salotų ar sriubos, o plonąją gardžiuotis kaip užkandžiu, prie vyno, kavos ar arbatos… skanumėlis :)

Taip… tiesiog brownie, nes lietuviškai vadinti nesiverčia liežuvis :)

Kitas dalykas, kad brownie nelabai įsipaišo į lietuvišką deserto ar tai pyrago suvokimą. O jeigu taip realiai, tai mes net tinkamo apibūdinimo ar tai deserto tipo brownie’iui neturim. Labiausiai artimas pavadinimas yra “plytelė”, bet tai kažkaip nenuoširdžiai skamba, neįtikina ir tiek. Gal čia tik man taip atrodo, bet manau, kad tūlas lietuvis nesuabejojęs pavadintų jį “zakalcu” :) Ir aš pati negalėčiau paneigti, kad brownie turi to, mano jau nupasakoto, šokoladinių muffin’ų keistumo, bet… kad ir kaip ten būtų brownie yra labai skanu, labai šokoladas, labai sodrus skonis ir šiaip labai gerai :)

Mano pažintis su brownie įvyko už jūrų marių :) ir nežinau ar tos jūros ir marios mane taip veikė ar dar kažkas, bet šis desertas padarė man labai gerą ir ilgalaikį įspūdį. Visą laiką pagalvojus apie Amerikę, pirmiausia prisimenu brownie.. kuris buvo toks žiauriai skanus, toks tikras ir rimtas reikalas… galbūt tiesiog brownie buvo tai, ko man tada labai reikėjo… atsimenu, kaip užtaupiau pusę brownie’io kitai dienai… ir kaip jis buvo nepakartojamai skanus, išimtas iš šaldytuvo…

Nu ir ką… nepraėjo nei kokie 5 metai :) ir aš jau moku tai padaryti savo namuose :) ir vis tiek… kai valgau brownie man žemė slysta iš po kojų… nors aplink yra viskas, ko reikia – mylimi žmonės, mažas rainas ir plytelė tikro šokolado “skladuke”… teisingas desertas, ką čia  ir pasakysi :)

Chocolate brownie

• 140g juodojo šokolado,
• 100g margarino,
• 200g cukraus,
• 3 kiaušiniai,
• 2 šaukštai nesaldintos kakavos miltelių,
• 100g miltų,
• ~100g brendyje mirkytų džiovintų vyšnių arba baltojo,pieniško ar to paties juodojo šokolado,
• vanilės.

Margariną ir šokoladą ištirpiname dubenyje ant verdančio vandens. Nukeliame nuo vandens ir išmaišome. Dar įmaišome kakavą ir cukrų. Kai cukrus išsimaišo ir masė truputį atvėsta, po vieną įmaišome kiaušinius. Galiausiai įmaišome miltus ir vanilę. Dar pagardiname masę pasirinktais priedais.

Tešlą pilame į skardą (aš naudoju tart’o formą) ir šauname į 175 laipsnių orkaitę maždaug pusvalandžiui. Svarbus momentas – brownie neturi perkepti ir būti sausas kaip koks pyragas :) Brownie turi būti fudgy :) o tai reiškia, kad reikia vis pasitikrinti, įsmeigiant medinį pagaliuką į kepantį brownie. Pagaliukas neturi būti švarus ir sausas, ištrauktas iš kepinio vidurio. Jis turi būti šiek tiek apsivėlęs tešla ir prapjovus atrodyti kaip susmegęs pyragas :)

Brownie yra puiku patiekti šiltą (arba pašildytą :)) su plakta grietinėle arba vaniliniais ledais… mmm… skanumėlis :)

Jūs manęs nepažįstat, bet aš žinau, kad šiandien Jūsų gimtadienis :) Sveikinimai iš Mildlandijos!

O dabar apie tuos muffinus ir jų keistumą.. Kaip šokolado ir panašaus gėrio gerbėjai, man turbūt negalėtų būti nieko geriau už šokoladinius muffinus, bet.. nu kažkaip jie man nelimpa :) Ta proga aš kartais darau eksperimentus su žmonėmis – kepu šokoladinius muffinus ir atiduodu daugiau ar mažiau pažįstamų žmonių teismui :) Kiek pamenu, muffinai visada būna išteisinami :)

Bet kažkas su jais vis tiek yra… tokio keisto :) Ir negaliu pasakyti, kad jie neskanūs ar kažką… gali būti, kad jie iškepę nesuteikia man tiek džiaugsmo, kiek vilčių aš į juos sudedu…

Tarkim šokoladinių muffinų tešla yra turbūt tobuliausios konsistencijos ir taip žiauriai skaniai kvepia… mmm.. vaikyste… šokoladiniu plombyru… yami :) o po to jie iškepa ir pradeda kitaip skaniai kvepėti.. skaniai, bet kitaip :/ tai nu ir va… gal tame ir paslaptis :)

Dar vienas dalykas – šokoladiniai muffinai yra labai fotogeniški :) tie paviršiaus sukeldėjimai tokie… gražūs ir daug žadantys :) atrodo, imsi, perlauši ir pasipils šokolado upė… :) ir dar tas tamsumas, ant kurio puikiai matosi visi priedai ir spalvos… gražu :)

Tai štai, jeigu neatmušiau entuziazmo, galite pabandyti :)

Šokoladiniai muffinai

• 225g miltų,
• 2 geri šaukštai kakavos su šokoladu (arba šiek tiek daugiau paprastos kakavos),
• 2 šaukšteliai kepimo miltelių,
• 125g ištirpinto margarino kepiniams,
• 100g cukraus,
• 2 kiaušiniai,
• 180ml pieno,
• brendyje mirkytų vyšnių.

Viename inde sumaišome miltus, kakavą ir kepimo miltelius. Kitame inde suplakame ištirpintą ir atvėsintą margariną, kiaušinius ir cukrų. Į šią masę dalimis įplakame miltų mišinį ir pieną.

Pasiruošiame muffinų formeles ir popierėlius, paskirstome tešlą į juos. Prismaigstome “girtų” vyšnių ir šauname į 190 laipsnių karščio orkaitę. Kepame apie 20 min., kol pradeda skeldėti, o įsmeigtas ir ištrauktas medinis pagaliukas būna sausas.

Tokios ilgos tos šventės buvo, kad net netilpo į vieną post’ą :) Kadangi visą esmę išdėsčiau aname post’e, tai čia lieka tik žiedeliai :)

O žiedeliai tokie, kad Nepriklausomybė nugalėjo Užgavėnes, blynų niekas nebenorėjo, nes buvo sotūs nuo pyrago :) nežinau dabar kiek čia ta žiema tam kieme dar trinsis… :) Bet aš stengiausi, negali sakyti… po prievarta iškepiau bulvinių blynų ir teko visiems juos valgyti :)

Tai štai nepriklausomas pyragiukas – varškės tart’as. Tiesą sakant, džiaugiuosi nepapost’inusi šio receptuko anksčiau, nes atrodo, kad kepu jį jau visą amžinybę :) Priežastis labai paprasta – visai neseniai atradau būdą, kaip šį nuostabų pyragiuką dar labiau priartinti prie nuostabiojo kreminio cheesecake’o, kuriam paprastai naudojamas kreminis sūris. O čia juk paprastų paprasčiausia varškė.. turbūt ir dėl to jis pas mus dar vadinamas Chesapeake’u :) O šį kartą kažkas pajuokavo, kad čia atrodo kaip Lietuvos vėliava mėnulyje :)

Varškės tartas

Pagrindui:

• 100g sviesto arba margarino,
• 1/2 stiklinės cukraus,
• 1 kiaušinis,
• 1 – 1 1/2 stiklinės miltų,
• 2 šaukštai nesaldintos kakavos miltelių;

Įdarui:

• 250g varškės (arba smulkiai tarkuoto varškės sūrio),
• 1/3 stiklinės grietinės (jei naudojame sūrį, grietinės reikėtų šiek tiek daugiau),
• 3 kiaušiniai,
• 4 šaukštai citrinos sulčių,
• 1/2 stiklinės cukraus,
• 1 1/2 šaukšto krakmolo,
• mažas indelis konservuotų ananasų gabalėlių, arba kriaušių, arba šiek tiek “girtų” vyšnių, arba dar ko nors įdomaus, arba visai nieko :)

Šio pyrago pagrindas yra visai toks pats, kaip marmurinio varškės tart’o. Trumpai tariant, margariną išsukame su cukrumi, įmušame kiaušinį, sudedame miltus ir kakavą ir užminkome tešlą. Tešla išklojame 26cm skersmens kepimo formą (aš naudoju formą žemu krašteliu, specialiai tart’ams). Nepamirštam visų reikalų su pupom! :) Pagrindą kepame 200 laipsnių karščio orkaitėje, kol apkepa.

Kol pagrindas kepa, pasiruošiame įdarą. Ir čia yra ta paslaptis – įdarui skirtus produktus (išskyrus konservuotus vaisius ar kitus priedus) reikia suplakti! Aš šiam reikalui naudoju blenderį ir gaunasi puikus kreminis įdaras. Kitaip tariant, esmė yra gerai sutrinti varškę, kad ten nebūtų gumuliukų. Aišku tą patį galima padaryti tiesiog mediniu šaukštu, gal tik užtruks kiek ilgiau :)

Tai štai, į iškepusį pagrindą dedame konservuotus vaisius, tolygiai paskirstome ir užpilame varškės įdaru. Kepame 175 laipsnių karštyje 30-40 min.

Turbūt niekas nenorės ginčytis, kad šį savaitgalį turėjom mažai progų švęsti :) o jei dar pridėsime keletą asmeninio gyvenimo momentėlių, kažkada aplink įvykusį Mildlandijos užgimimą ant interneto platybių… jaučiu švenčių būtų daugiau nei laisvų dienų :) o dar jei paskaičiuotume, kad kiekvienai šventei po tortą ar tai mažų mažiausiai pyragą – Užgavėnių persivalgymas daugiau nei garantuotas :)

Bet taip nebuvo… :) graži tradicija, reiškianti, kad kiekvienąmet panašų savaitgalį manęs nėra namie, šiemet buvo sulaužyta :( tikiuosi, kad tai nereiškia tradicijos išnykimo, nes būtų tikrai liūdna nudaigoti tokią gerą, o tuo labiau pačių sukurtą tradiciją. Šita tradicija dar man patinka tuo, kad jos laikas nėra griežtai apibrėžtas, kas yra geras link’as į daugumą rimtų mano gyvenimo įvykių :) Paimkime, kad ir Mildlandiją ir jos gimtadienį, kuris, kaip ir galite suprasti, yra kažkada :) t.y. kažkada žiemą… na gerai, tikriausiai tai buvo kažkada vasarį, bet as tikrai neatsimenu kada :) gal nereikėtų čia taip atvirauti, nemylėsite manęs po to… :) bet aij, ką čia slėpti :)

Tikriausiai labiausiai noriu pasakyti, kad švenčių buvo žymiai per daug, todėl reikėjo kažką rinktis, o apie kažką užsimerkti :) ir laukti kitų metų :) būtent taip atsitiko su Mildlandijos tortadieniu – torto nebuvo :) dabar kaip tik sugalvojau pasiteisinimą: kai leliui būna 1 metas tai būna baisus balius (aišku tėvų, nes ką tas pyplius ten atsimena), tada mamytės pasisiuva naglas sukneles, tėveliai prisiperka foto beigi video technikos ;) nes kaip čia neįamžinsi tokios svarbios progos… žodžiu visi viską suprato :) tai štai…

Tai vat jau reikia pradėti girtis, apie tas šventes, kurios šiemet nebuvo pamirštos… Valentino diena tikrai nėra kažkokia itin svarbi šventė mano gyvenime – nors gal kaip tik yra.. labai daug dalykų yra susijusių su šia data, netyčia :) Kaip ten bebūtų tai yra minėtina diena, aišku be tų visų barbinių spalvų pūkuotų nesąmonių :) nueini i MX, o ten raudona – net bloga, ir tie pūkai gerklę kutena :) gerai, kad retai einu…

Tai štai, Valentino skanumynas buvo visas kompleksas, visas pagal užsakymą :) ir labai jau netradicinis turiu pasakyti, jokių ten šokoladukų, braškiukų, blah blah blah :) Jūsų dėmesiui meduolis su kisieliumi! :)

Meduoliui reikia:

• 300g dirbtinio medaus (dėl kvapo galima įdėti ir šaukštą kitą tikro),
• 1 stiklinės cukraus,
• 200g margarino kepiniams,
• 6 šaukštų pieno,
• 2 šaukštų grietinės,
• 2 šaukštų aliejaus,
• 2 kiaušinių,
• meduolio prieskonių,
• mažo pakučio kepimo miltelių,
• miltų.

Margariną, medų ir dalį cukraus ištirpinti dubenyje virš karšto vandens. Įmaišyti prieskonius – gvazdikėlius, kvepiančius pipirus, cinamoną, muskatą, imbierą ir pan. Aš šį kartą naudojau karšto vyno prieskonius :) Kol ištirpintas mišinys, nukeltas nuo vandens, šąla, ištriname kiaušinius su likusiu cukrumi. Į medaus mišinį įmaišome grietinę, pieną, aliejų ir kiaušinius (svarbu, kad medaus mišinys nebūtų toks karštas, kad sutrauktų kiaušinius). Viską gerai sumaišome ir dedame šiek tiek miltų. Ant miltų užbarstome kepimo miltelius ir išmaišome. Miltų reikia dėti tiek, kad masė būtų grietinės tirštumo. Aš dar kartais įdedu smulkintų cukatų, bet ši kartą nedėjau. Įkaitiname orkaitę iki 175 laipsnių, tešlą supilame į formą ir kepame apie 40-50 min., kol įbestas ir ištrauktas medinis pagaliukas bus sausas ir švarus. Galima iškepusį meduolį aplieti šokoladiniu arba cukriniu glaistu, arba kitaip pagražinti, arba tiesiog atvėsinti ir mėgautis :)

Kisieliui išvirti didelio mokslo nereikia :) svarbu nepamiršti, kad litrui skystimo reikia dėti 2 šaukštus krakmolo :)

Pradalzhenyja sledujet…

Aš laukiau laukiau, laukiau laukiau… laukiau laukiau… laukiau laukiau.. ir nifiga nieko neatsitiko :) Ir kai jau visai nieko nebelaukiau, ir kai supratau, kad jau tikrai nėra prasmės girtis apie Kalėdas su keturiais trijų rūšių tortais, ir apie tingų rekreacinį Naująmetį su Tinginiu ir Kibinais… Ir netgi mano registracija feizbūche (!) jau nieko naujo… Kaip tik tada, nosį švelniai pakuteno cinamono ir skrundančių riešutėlių kvapas… ir omg omg :) mano Mūza grįžo! nuostabiausių avižinių sausainių pavidalu… neįtikėtina :) daugiau nieko negaliu pridurti…

Su sąlyga, kad man grįžo noras girtis plačiajame internete apie tai, ką darau savo siaurojoje virtuvėje :) imsiu ir nesusiturėsiu :) Dabar aš jau galėčiau būti geriausia mama pasaulyje! Anksčiau būčiau negalėjusi to pasakyti, dėl labai žemiškos ir paprastos priežasties – aš nemokėjau kepti tobulų avižinių sausainių… O dabar jau moku :) nežinau kodėl, bet man tai tikrai labai svarbu ir aš savimi didžiuojuosi :) Nekuklu… bet ką gi :)

Šitas mano trūkumas jau seniai nedavė man ramybės.. ir aš vis laikas nuo laiko, progai pasitaikius, bandydavau taisyti padėtį.. bet vis veltui… Buvo tikrai nemažai avižinių sausainių mano gyvenime.. bet tobulų nebuvo… nors tu ką.. Nors negali sakyti, kad nebuvo – jie buvo, bet ne mano kepti, o receptas gilioje paslaptyje :( ir ką.. perki, kremti ir kremtiesi, kad pati taip nemoki… gilus liūdesys, trumpai tariant…

Tai nu ir va… vieną dieną bebrausindama “ką čia išsikepus skanaus”, prisiminiau, kad kažkur šūsnyje lapelių lapeliūkščių su įvairaus plauko receptais lentynos kamputyje, turėtų tūnoti ir kažkada vasarą atistiktinai užnaršytas avižinių sausainių receptas su virtualiu tageliu “reiktų pabandyti”. Ir ką Jūs sau manot – taigi ir bus jie, tie tikrieji, nuostabiausieji, tobulieji… traškūs, kvapnūs, didumo sulig delnu, su riešutėliais ir cukatėliais… mmm…

Šiandien jau trečią kartą namai pakvimpa tobulais avižiniais sausainiais, o pilna jų lėkštė jau aušta ant stalo, laukia fotografo :) Ir tai tikrai ne paskutinis kartas… dar tik pradžių pradžia :) mmjo.. o kita daina bus apie upę… kažkaip tokia gaida gavosi :)

Anyway, šitie sausainiai žymi mano sugrįžimą į Mildlandiją… kažkaip netikėtai pradėjo stumtis antrieji mūsų metai.. apie datų nesureikšminimą, ignoravimą ir panašius reikalus parašysiu kitame post’e… o dabar tegu tobulybė ateina ir Jūsų namus :)

Tobuli avižiniai sausainiai

• 250g margarino,
• 250g avižinių dribsnių,
• 400g all kinds of good (tai būtų saulėgražos, moliūgo sėklos, sezamo sėklos, smulkinti riešutai),
• sauja razinų,
• sauja cukatų,
• 2 kiaušininiai,
• 1 stiklinė cukraus,
• 1 šaukštas miltų,
• 1 šaukštas cinamono

Margariną ištirpinti dubenyje ir įmaišyti visus sausuolius (išskyrus razinas ir cukatus). Dar truputį pakaitinti, vis pamaišant, kad nepritrauktų prie dubens dugno. Padėtį į šalį, kad atvėstų. Tuo tarpu išsukti kiaušinius su cukrumi ir masę įmaišyti į atvėsusį sausuolių mišinį. Įberti cinamoną, razinas ir cukatus, miltus ir viską gerai išmaišyti. Masė gausis truputį byranti, bet taip ir turi būti. Vėliau, margarinui šąlant, ji vis labiau byrės, bet tai irgi nieko tokio :)

Taigi, gautą masę semiame su šaukštu, dedame į kepimo popieriumi išklotą skardą ir patapšnojam :) kad būtų blynukas. Galima dėti tiesiog kauburėlius, bet tada reikės šiek tiek ilgiau kepti. Sausainių dydį pasirinkite pagal norą, bet mano avižiniai sausainiai, kaip jau minėjau, turi būti delno dydžio – kitaip jie bus pusiau tobuli :)

Pilną skardą sausainių šaunam į 200 laipsnių karščio orkaitę ir kepam, kol gražiai parunda, o nosį ima kutenti svajonių kvapas, dar visą vakarą pleviansiąs po namus..

P.S. ar pasiilgot manęs?.. :)

Tai štai ir atėjo tortadienis į mano namus.. ir jau išėjo :) dabar ateis geri prisiminimai į Mildlandiją :) Turiu pasigirti, kad gavau daugybę gėrybių ir… komentarą Mildlandijoje :) Labai ačiū visiems dalyvavusiems :)

Neišvengiamai, kai ateina tortadienis, ateina ir svečiai :) o svečius, kaip žinia, reikia kuo nors pavaišinti. Taip jau atsitiko, kad šį kartą man teko būti atsakingai tik už “saldųjį stalą”. Nežinau kodėl, bet neturiu įkvėpimo siekti kažkokių konditerinių aukštumų, kai šventė mano – šedevrus maloniau dovanoti :) o be to mano tortinė patirtis daug gero nežada :)

Taigi, nuėjau paprastuoju keliu.. o jis visai neblogas – jei pabandysit, galėsit man paantrinti :) Dar jeigu pažiūrėsim į originalųjį skanėsto pavadinimą – “varškės apkepas”… na gerai “skaniausias varškės apkepas”, bet vis tiek apkepas :) Man apkepas asocijuojasi su varške ir makaronais, o va gimtadienis su makaronais nesiasocijuoja :) Laimei, šis apkepas labiau panašus į varškės pyragą, ar net tortą. Todėl manau, kad sprendimas pasirinkti jį tortadienio skanėstu, teisingas ir labai vykęs… svečiai irgi gali parašyt komentarų :)

Dar reikia pasakyti, kad gimtadienis vienos dienos (šventės) reikalu buvo jau labai seniai.. tik vaikystėje :) Šiais metais mano gimtadienis, kaip geros kaimiškos vestuvės, yra trijų dienų reikalas :) Todėl tik ką iš orkaitės ištraukiau trečiąjį skanumyną – pudingą, apie kurį papasakosiu kitą dieną :) o vakar valgiau pachlavą… receptą turiu jau senokai, o dabar turiu ir motyvacijos pabandyti :) coming soon, tskant :)

Varškės apkepas-pyragas-tortas arba tiesiog skanumynas :)

100g sviesto,

160g smulkintų riešutų, saulėgrąžų, moliūgų, sezamo sėklų, maltų džiūvėsėlių mišinio (manau tiktų ir kokie sausainukai sutrupinti),

1kg varškės arba šiek tiek mažiau varškės sūrio (sūrį reikia smulkiai sutarkuoti ir įpilti truputį pieno arba įdėti grietinės, kad gautųsi masė panaši į varškę :)),

200g cukraus,

4 kiaušinių,

1/2 citrinos,

saujelė aguonų,

vanilinio cukraus,

250g grietinės sumaišytos su pora šaukštų cukraus.

Galima patiekti su trintomis uogomis arba kokia uogiene, bet aš šį kartą patiekiau plain :)

Taigi, iš smulkintų reikalų ir ištirpinto sviesto išlipdome pagrindą, be jokių ten kraštelių – patašnojam ir tiek :) Aš naudoju (ir man atrodo labiausiai šiam reikalui tinka) susegamą tortinę formą – tokią, kur galima atsegti ir nuimti kraštą. Dar turiu paminėti, kad mano forma turi tokį apsauginį griovelį, kad koks skystimėlis netyčia neišsilietų į orkaitę, bet deja jis nėra pakankamas šiuo atveju :) Man vis tiek privarvėjo abu kartus :) Kitą kartą dėsiu po apačia skardą, tegu sau varva :) Taigi, paruoštą pagrindą šaunam į karštą (180) orkaitę ir kepam apie 10 minučių.

Tada ruošiame varškės kremą… Varškę arba sūrio masę gerai ištrinam. Sudedame cukrų, aguonas, vanilinį cukrų, turputį citrinos žievelės, citrinos sultis ir kiaušinių trynius (!). Baltymus išplakame atskirai iki standžių putų. Išmaišome varškės masę ir tada atsargiai įmaišome plaktus baltymus. Varškės masę supilame ant iškepto pagrindo ir kepame tame pačiame karštyje dar apie 50 minučių.

Iškeptą pyragą ištraukiame iš orkaitės ir viršų aptepame grietinės ir cukraus mišiniu. Tada dar 10 minučių pakepame. Štai ir viskas, lieka atšaldyti, sveikintis ir vaišintis :)

Ar neatrodo, kad jis į Tave žiūri? :)