made in Mildlandija

Kuo toliau, tuo dažniau pagalvoju, kad reikia viską užsirašyt… Ypač tai, kas gerai :) Aš čia apie receptus ir apie Mildlandiją. Vat taip ir būna per tuos tinginystės periodus – prisikaupia receptų, tokių jau su šaknim, o ne šiaip, kad kartą pabandžiau, patiko ir pagalvojau, kad reiks kada pakartot… čia apie tokius net kalba neina :) Tai štai tie įsišakniję ir išsimėtę šen bei ten ir neduoda man ramybės. Vis pagalvoju, o kas jeigu ims ir dings, mintinai tai neprisimenu visko. Bėda būtų… labai…

Tiesa, yra buvę ir tokių little preview visos šios situacijos :) vienas labai nesenas, kai sugebėjau išsitrinti visus užbookmarkintus puslapius iš savo telefono – ot šaunuolė! Nei pridėsi, nei atimsi… buvo ir nėra – dabar rankiojuosi iš naujo.

Dar yra knygos ir užrašai… o ten dar ir su paieška problematiška :) ypač žinant mano įprotį užsirašyt tik receptą – kam tas pavadinimas :) Tai štai medaus torto receptas yra ant tokio geltono post it’o, kuris jau seniai prie nieko neprisiklijuoja :)

Ir visais tais momentais, kai atrodo, kad viskas taip trapu ir gali bet kada dingti, man niekada nešauna į galvą, kad kas nors tokio galėtų nutikti čia – Mildlandijoje :) vat jeigu jau čia būsiu ką užrašius, tai amžiams :)

Šia pakilia gaida ir pristatau citrusinį tartą :) Tikrai yra ir labiau nutrintų bookmarkų iš mano sąrašiuko, bet vat taip gavosi, kad šiandien šis skanėstas papuola į Mildlandijos skanukų krepšelį. Šiaip jau pagal originalų receptą, tai turėtų būti naudojamos vien citrinos, ko pasekoje tartas būtų citrininis :) bet… ilgai galvojau, kad reikėtų, ir šį kartą leidau sau paimprovizuoti – naudojau greipfruto sultis ir  apelsino žievelę. Gavosi puikiai, todėl neabejoju, kad puikiai tiktų ir apelsinų sultys, ar bet kuris kitas citrusinis derinys :) Taip citrininis tartas tapo citrusiniu ir ilgai ir laimingai (ir teisingu dažniu) gyveno Mildlandijoje :) The End :)

Citrusinis tartas

Pagrindas visai toks, kaip riešutinio, va čia.

Įdarui

• 5 kiaušiniai,
• 200g cukraus,
• 120ml grietinėlės (manau galima apsieiti ir su riebesniu pienu),
• 1 nedidelio, bet sultingo greipfruto sultys (jei citrinų, tai dviejų),
• 1 apelsino (arba bet kurio kito :)) nutarkuota žievelė.

Tai štai pagrindą pasiruošiam ir iškepam pagal instrukciją, o kol jis kepa sumakaluojam įdarą. Tai reiškia, kad kiaušinius reikia išplakti su cukrumi, tada supilti grietinėlę. Vėl gerai išplakti. Sudėti tarkuotą žievelę ir supilti sultis ir paskutinį kartą perplakti. Supilti gautą skystimuką į iškeptą pagrindą ir kepti 140 laipsnių karštyje apie 25min. Patikrinimui reikėtų krestelėti kepinį – tada įdaras turėtų drebėti kaip želė. Jei taip ir yra – kepti gana. Šaltas šitas tartas tikrai skanesnis, todėl, pilnai atvėsintą, dar gerai būtų palaikyti šaldytuve. O jei nebijot, kad ims graužti rėmuo, galit ragauti ir šiltą.

Toks maloniai rūgštelnas reikalas, labai skanu ir su plakta grietinėle ir su be nieko :)

Galvojot, kad dingau ir jau negrįšiu? :) Galvojot, kad čia čirviniai blynai?.. :)

Nei viena, nei kita :) Šiaip jau man patinka, kai daiktai vadinami tikrais vardais. Pvz.: grietinė yra grietinė, o ne grietinė su aliejumi; pienas irgi yra pienas, o ne tas baltos spalvos vanduo, kuris gaunamas išskalavus pieno bidoną ir pagaminus naują pakuotę su užrašu “1% rieb.”. Ir kodėl žmonėms kartais norisi save (ir kitus) įtikinti priešingai?.. Aš suprantu, gamintojai irgi žmonės, bet jie turi tokią neartą dirvą fantazijai reikšti… :) ir kalbininkai darbo turėtų :)

Yra štai žodis margarinas – puikus produkto pavadinimas. Tai kodėl parduotuvės lentynoj aš turiu žiūrėti į svietą su augaliniais riebalais? Kodėl ne į margariną su gyvuliniais riebalais? :) arba aliejų su sviestu?

Tai aišku, nes sviestas yra gėris savaime… ir visi prie to gėrio šlietis nori.. nes gėrį parduoti lengva, o pirkti brangu… o jeigu gauni pusvelčiu, tai kažkaip nepadoru imti, nes žinai kainą… Taip ir yra su ta gėrio prekyba – baisiai nepelningas reikalas, jeigu turi nedresuotą sąžinę :)

Tai vat man labai nemalonu šituos čirvinius pavadinti vafliais ant viso plataus interneto, bet tokia tiesa :) Mano pasiteisinimui, tai visas turinys ir savybės yra autentiškos, tik vat su išvaizda yra niuansėlių :) Bet jeigu Jūs turit tikrinę vaflinę, tai mano moralinės kančios Jums negresia :) o jeigu jūsiškė tokia pati kaip mano, na ką gi, pakentėsit, nes kam dabar lengva.. arba valgykit užsimerkę :)

Kita vertus, kadangi Mildlandijoj švilpavo vėjai per Užgavėnes, tai galima tai traktuoti kaip duoklę šitai nepažymėtai šventei. Nors kaip prisimenu, tai žymėjom ją tikrai gausiai šiemet – dažnai ir po daug – gal todėl tas pavasaris taip neužtruko.. eh, viskas tik į gerą… taip ir galvosiu :) nes taip reikia…

Paprasti tikriniai vafliai (galėtų būti netgi susukti ir prikišti kokio tais kremo, jeigu tik ta vaflinė būtų vaflinė , o ne blyninė :) ir šiaip viskas būtų gerai, jeigu būtų teisybė pasauly :))

• 5 kiaušiniai,
• 200g sviesto arba margarino,
• 200g cukraus,
• 200g miltų.

Ištirpinam riebalus ir šiek tiek atvėsinam, jei labai užkaito. Sudedam cukrų ir išmaišom. Kiaušinių baltymus atskiriam. Trynius įmaišom į cukraus-riebalų masę. Baltymus išplakti iki standžių putų. Į masę įmaišom miltus, po to, ne taip energingai, įmaišom išplaktus baltymus.

Na ką gi, laikas kaisti vaflinę :) ar ką Jūs ten turit… Atsimatuojam, kuris namų šaukštas optimaliai atitinką “kepyklę” ir darbuojamės, kol baigiasi tešla. Valgom užsimerkę, nes mėgaujamės arba baisu, kad tie čirviniai vaflių skonio :)

P.S. aš pasižadu ateityje atlikti bandymus su tikra vafline ir gal net apie tai parašysiu, po kokio pusmečio gero :)

Keista, bet čia bus jau antras iš eilės toks susistovėjęs ir susigulėjęs receptas :) Nežinau, ar čia kažką reiškia… Galbūt tai, kad mane užvaldė klasika :)

Tai štai, tiksliai nepasakysiu, bet šitas skanumynas mūsuose yra atrastas jau kurį laiką (metus du-tris). Negaliu pasakyti, kad juo yra dažnai piktnaudžiaujama (gal čia ir į gerą :)), bet vienas pilietis akivaizdžiai turi jį savo pageidavimų sąraše užsirašęs pirmu numeriu. O su sąlyga, kad šiandien kai kuriems piliečiams šventė, tai spėkit, koks buvo atsakymas į klausimą “Ką?” :) jeigu kada prireiktų, tai atsakymas skamba maždaug taip: “mmm… nu žinai… tą… tą kur sausainis ir karamelė…”

Vardan teisybės reiktų pasakyti, kad skanėstas skanus ir tikrai saldus ir šiaip toks stambesnio kalibro reikalas :)  Paskaičius receptą viskas bus aišku :)

Ir dar žodis kitas apie tą šventę… Ruduo prasideda… kokia čia šventė, kai pagalvoji :) o kai kuriems dar ir kiti vargai prisideda :) O man… man rugsėjo 1-oji kaip Naujieji Metai :) nežinau kodėl, bet jau kurį laiką kažką sau pasižadu šitos šventės proga… gerai, kad pamirštu iki kitų metų, ką pasižadėjau :) O jeigu rimtai, tai turbūt kažkaip susiję su oro atvėsimu ir tų spalvų atsiradimu žiūrint į horizontą – lengvai įkvepi gaivaus oro ir pamatai kažką naujo, dar nematyto… ir pasižadi susipažinti :)

O kartais horizontą slepia rūkas… bet nieko… jis irgi kada nors išsisklaidys… gal su stipresniu vėjo gūsiu, raudonskruosčio obuolio dunkstelėjimu į rasotą pievą, o gal tik su pirmomis snaigėmis…

Taigi, kai atvėsta ir vis dažniau norisi vakaroti apsikabinus puodelį arbatos, siūlau kompaniją (puodeliui :)) – šildančius ir džiuginančius skanumynus…

Karameliniai skanėstai

Sausainio pagrindui

• 180g tirpinto sviesto,
• 50g cukraus,
• 225g miltų,
• 1 šaukštelis kepimo miltelių,
• žiupsnelis druskos,
• vanilinio cukraus arba vanilino

Karameliniam sluoksniui

• 125g sviesto,
• 100g cukraus,
• 2 šaukštai medaus,
• 1 šaukštas rudo sirupo (nebūtinai, aš naudoju tik dėl spalvos),
• 400g kondensuoto pieno

Šokoladiniam glaistui

• 100-150g juodojo šokolado,
• gabalėlis sviesto, jei norisi minkštesnio glaisto.

Taigi, viskas prasideda nuo sausainio kepimo. Į ištirpintą sviestą įmaišome cukrų, druską. Po to sudedame miltus su ant jų užbarstytais kepimo milteliais. Sumaišome tešlą. Ją tolygiai paskirstome ant ~25cm skersmens formos dugno. Kočioti čia nereikia, tiesiog pirštais išlyginti tešlą.

Taip suformuotą sausainį kepti ~15min, 180 laipsnių karštyje.

Tuo tarpu galima pasiruošti karamelę. Į nedidelį puodą supilame cukrų, įpjaustome sviestą, sudedame medų ir sirupą. Pakaitiname ant vidutinės ugnies, maišant, kol ištirpsta sviestas. Tada supilame kondensuotą pieną ir toliau verdam maišydami. Užvirusią masę dar paverdame 5min. Galima pajusti, kad karamelė ima tirštėti – tai ženklas, kad virti gana :)

Karamelę užpilame ant iškepto sausainio. Tada viską vėsinam – pradžioje kambario temperatūroje, po to ir šaldytuve.

Kai karamelė sustingsta galima užpilti šokoladinį glajų, t.y. tiesiog ištirpintą šokoladą su įmaišytu sviestu, jeigu jį naudojate. Glajaus paslaptis ta, kad jeigu norite skanėstą supjaustyti labai gražiomis plytelėmis, tai reikia daryti, kol šokoladas visiškai nesustingo. Arba, jei įdėsime sviesto, jis net sustingęs nebus toks kietas ir neskilinės pjaunant. Taigi viskas priklauso nuo strategijos pasirinkimo :)

Skanėstas laikomas šaldytuve supjaustytas plytelėmis, o ragaujamas su kava… mmm :)

…ir tai visada yra atsakymas į skanumyno klausimą :) Ir negali pykti…

Žinau, kad niekur nepabėgsiu nuo pasiaiškinimo, kur dingau… Gal tai tik man pačiai rūpi, mane tas nepasakytas pasiaiškinimas ir persekios…  O baisiausia, kad aš net nežinau, kas čia atsitiko.. vasara.. karštis.. minčių sausra, nesuskaičiuojami reikaliukai ir rimti reikalai… viskas!

Bet ateina ruduo… ateina kažkokia ramybė ir atrodo, kad viskas grįžta į savo vietas, o mano vieta čia… Mildlandija mano namai, gal kartais truputį paliekami be priežiūros, su sluoksneliu dulkių ant knygų lentynos, su kūrybine netvarka mažoje virtuvėje, su murkiančiu katinu ant palangės, su už lango krentančiais spalvotais lapais ir artėjančiu Kalėdų kvapu (nes užvakar kepiau meduolius – treniravausi)… su iš orkaitės žiūrinčiu “riešutiniu” :)

O dabar dar vienas prisipažinimas (kam užteko prieš tai buvusio, šitą pastraipą galite praleisti :))… Riešutinis jau senokai gyvena Mildlandijoje, tik pasirodo jis labai trumpam ir iš karto dingsta :) sunku jį pagauti… bet kartą jis buvo nutvertas ir įamžintas.. o dabar štai, nepraėjo nei pora metų, ir jis bus paviešintas :)

Prasidėjo viskas nuo kavos ir skanumyno prie kavos Vero Cafe :) Tas riešutinis ten toks nuostabiai nuostabus… ir tapo taip mėgiamas, kad neliko nieko kito, kaip išsiaiškinti riešutinio paslaptį :) Trumpai tariant, sekė keli bandymai, kurių kiekvienas buvo vis arčiau ir arčiau tiesos… ir ta-dam! Dabar aš moku kepti riešutinį ir progą atšviežinti  įgūdžius bent porą sykių per metus :) Reverse engineering rulez :)

Riešutinis tartas

Tartui

• 200g miltų,
• 125g sviesto,
• 50g cukraus pudros,
• 1 kiaušinis,
• 1 šaukštelis kepimo miltelių,
• 1 šaukštelis druskos.

Sviestą supjaustom gabaliukais (aš nepasididžiuoju naudoti ir margariną kepiniams, tik tada nededu druskos) ir supilam miltus su kepimo milteliais. Tada pirštukais sugniaužom sviestą su miltais, kol gaunasi trupiniai.

Padarom duobutę ir ten supilam išplaktą kiaušinį, cukrų (aš kartais dedu ir ne pudrą), druską. Greitai greitutėliai suminkom, bet nepersistiangiam – tešla gali pasidaryti kietoka. Surenkam tešlą į rutulį, dedam į maišelį arba maistinę plėvelę ir į šaldytuvą bent jau pusvalandžiui.

Atšaldytą tešlą iškočiojam arba tiesiog išlipdom tarto formą su krašteliais. Ant viršaus patiesiam kepimo popieriaus ir užpilam pupų (nevirtų aišku :)), kad krašteliai nenuslinktų ir išlaikytų formą.

Kepam iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kol krašteliai gražiai pagelsta. Tada nuimame pupas ir popierių ir dar apkepame.

Riešutų – karamelės įdaras

• 1 1/4 stiklinės cukraus,
• 2/3 stiklinės plakamosios grietinėlės,
• 2 šaukštai sviesto,
• 1 šaukštas medaus,
• 1 stiklinė graikinių riešutų,
• 1/2 stiklinės lazdyno riešutų,
• 1/2 stiklinės migdolų.

Cukrų supilam į puodą ir užpilam maždaug 100ml vandens. Vandens gali reikėti šiek tiek daugiau, bet reikia žiūrėti pagal situaciją. Svarbus momentėlis – teisingo dydžio puodas! Vandenyje ištirpusio cukraus sluoksnis turėtų būti apie 1cm.

Tai štai, ant nedidelės ugnies ištirpinam cukrų vandenyje, kol gaunam skaidrų sirupėlį. Tada padidinam karštį ir nemaišant (!) verdam. Reikia prižiūrėti, kad nepradėtų per daug burbuliuoti, nes kylantys purslai pradeda kristalizuotis, o po to nebe ištirpsta… jei taip atsitinka, gali tekti viską pradėti iš naujo…

Taigi, verdam sirupą nemaišant, tik kartais pateliuškuojant visą puodą. Ant kraštų prilipusį sirupą kartais galima nuplauti vandenyje pamirkytu konditeriniu teptuku. Taip verdam, kol sirupas pasidaro tamsaus gintaro spalvos. Svarbu nepersistengti, nes pridegęs sirupas būna kartus. Žodžiu, nepatartina pasitraukti nuo puodo, kai sirupas ima geltonuoti.

Į tinkamos spalvos sirupą po truputį, maišant, pilam grietinėlę. Masė burbuliuos ir kils karšti garai – atsargiai.. Sudedame gabalėliais supjaustytą sviestą, medų, gerai išmaišome.

Į gautą masę sudedame riešutus. Dalį riešutų galima pasmulkinti, bet aš mėgstu whole :) Taip pat migdolus ir lazdynus (arba kuriuos nors) galima nulupti (prieš tai užpilti verdančiu vandeniu). Bet čia optional ir priklauso nuo poreikio bei laiko resursų :)

Riešutų – karamelės masę pilam į iškepusią tarto formą ir dar pakepame, kol karamelė pradeda burbuliuoti visame paviršiuje. Ištrauktas tartas atvėsinamas ant grotelių.

Nujaučiu, kad šis pyragas turi savybę ilgai galioti, tik mūsuose jam tai niekada nepavyksta :) Tiesa, vieną kartą jam yra tekę keliauti į Norvegiją ir atgal (picos dežėje :)), ir nieko – vis tiek buvo nenuginčijamai skanu :)

Tai štai koks tas da bestest :)

Šį kartą įžanga bus kur kas trumpesnė :) Pasakysiu tik tiek, kad ir taip gausiai skanus šokoladinis pyragas buvo upgrade’intas iki puikaus torto! Upgrade’as tikrai vykęs ir labai paprastas – plaktos grietinėlės pertepimas :) kaip ten sakoma apie tobulumą ir paprastumą…

Tai štai, gavosi kažkas panašaus į “Juodąjį mišką”… geras skonis – dar geresnis vaizdas :) ko daugiau reikia puikiam tortuliui? :)

Nukrypstant nuo temos… turiu išbandyti dar vieną tortulio receptuką ir jeigu viskas pavyks tai bus official – šiuos metus skelbsiu tortulių metais :) Neįtikėtina, turint omeny, kad visada galvojau, kad tortuliai yra kažkas tokio, ką aš neitin gerai sugebu :) nu išskyrus “Pensininką” :) bet čia beveik nesiskaito… anyway, noriu tik pasakyti, kad šiemet man visai sekasi su tortuliais… tfu tfu tfu, kad neprisisnekėčiau :)

Šokoladinis tortulis

• 200g miltų,
• 200g cukraus,
• 2 šaukštai kakavos,
• 2 šaukšteliai kepimo miltelių,
• šiek tiek vanilino arba vanilinio cukraus,
• 75g tirpinto margarino,
• 240ml šilto vandens,
• 1 šaukštas citrinos sulčių;
• Kremui – 450g grietinėlės (geriausia 36% riebumo), šaukšto cukraus pudros;
• Sulaistymui – 100ml vyšnių sirupo arba uogienės skystimo, šiek tiek vandens ir 3 šaukštų vyšnių trauktinės;
• Šokoladiniam glajui – 150g šokolado, ~100g sviesto.

Kepam biskvitą, t.y. pyragą :) Sumaišom miltus, cukrų, kakavą, kepimo miltelius ir vanilę. Tada į sausą masę pilam tirpintą margariną, vandenį ir citrinos sultis ir viską gerai išmaišome šakute. Įkaitiname orkaitę iki 180 laipsnių. Aš darau taip, išsikerpu apvalios kepimo formos dugno dydžio kepimo popieriaus apskritimą, įkloju jį į formą ir supilu tešlą – kepant kraštai atlimpa patys, o dugnas neprilimpa ir lengvai išsiima. Tai štai, šaunam į karštą orkaitę maždaug 35 minutėms, galima pasitikrinti su mediniu pagaliuku.

Iškepusį pyragą gerai atvėsinam (jeigu išeina ir per naktį) ant grotelių. O tada perpjaunam pusiau į du blynus.

Pirmiausia reikėtų pasiruošti šokoladinį glajų, kad jis spėtų pravėsti, kol bus tepamas. Tam ištirpiname šokoladą ir sviestą ant silpnos ugnies. Aš dar įpyliau šlakelį (apie 50g) grietinėlės – nuvogiau nuo kremo dalies :) Viską gerai išmaišome iki vientisos masės ir paliekame atvėsti.

Tada išplakame likusią grietinėlę su cukraus pudra. Aš tortulį iš karto dariau į lėkštę, kurioje jis buvo patiektas, nes jo purumas man nedavė ramybės ir nusprendžiau nerizikuoti su perkėlinėjimu :)

Tai štai dedame į lėkštę apatinį blynuką, sulaistome puse sumakaluoto skystimėlio ir aptepame 2/3 plaktos grietinėlės. Tada uždedame antrą blynuką, šiek tiek spustelim. Sulaistome likusiu skysčiu, aptepame likusia plakta grietinėle, jei reikia dar apkamšome ja šonus.

Galiausiai pasigalandame kantrybę ir aptepame visą tortulį atšalusiu šokoladiniu glajum. Sudėtingiausia dalis yra šonai – aš tam reikalui naudojau mažą šaukštelį ir šiek tiek laiko :) Nebijome, kad glajus skystokas – šaldytuve jis puikiai suaušta, o pjaustant visai nelūžinėja.

Puošyba priklauso nuo fantazijos ir nuotaikos. Man šį kartą gavosi gana prabangaus vaizdo tortulis :) Tam panaudojau medinį pagaliuką suraižymui ir šiek tiek “girtų” vyšnių :)

Skanus, riebus, sotus ir gražiai gražus :)

Taip jau atsitiko, kad antros Velykų dienos vakarą, pavargę nuo nesibaigiančio valgymo ir visų šventinių patiekalų, nusprendėme, kad yra pats laikas įgyvendinti seniai kirbančią idėją. Italija dvelkiantis, visiškai nesudėtingas ir net kasdienis užkandis, skanėstas.. kaip pavadinsi, taip nepagadinsi :) Vėl turiu paapgailestauti, kad visos mano žinios apie focaccia grynai popierinės.. niekada nebuvau Italijoje, niekada neragavau tikros itališkos focaccia’os… bet! turiu labai ryškų ir stiprų jausmą, kaip ji turėtų atrodyti, kvepėti ir kokio skonio būti :)

Tiesą sakant tas jausmas jau senokai yra suformuotas Pizza Jazz… jų focaccia, tai toks ne per plonas picos paplotis su į vidų įkočiotu sūriu, alyvuogių ar kumpio gabalėliais… aptepta česnakiniu aliejumi… apibarstyta tarkuotu parmezanu… mmm… trašku… kvapnu… nuostabiai skanu…

Ir tada.. beieškant recepto interneto platybėse, ir prieš tai netyčia paragavus tokios bandulės (kuri buvo pavadinta focaccia) ir vietinės reikšmės picerijos, su tikru italu užu prekystalio ir prie krosnies… paaiškėjo baisi tiesa :O kad jazz’o focaccia žymiai toliau nuo tos tikrosios, negu ta italo bandulė… bet… kol aš nebuvau Italijoje ir nežinau kas ten yra kas iš tikrųjų… mano focaccia bus panašesnė į picą be nieko :)

Tiesą sakant, pavyko užtikti tokia nerealią picos tešlą, iš kurios išeina kokio tik nori storumo focaccia ar tai pica.. reikia tik pasikinkyti fantaziją ir pasiraityti rankoves, kad neišsimiltuotum :)

Kita visos šios istorijos pusė – mielinė tešla :) Niekada neturėjau mielinės tešlos baimės.. tiesą sakant, man iš viso retai atrodo, kad kažkas virtuvėje gali būti taip sudėtinga, kad gautųsi kažkas nevalgomo :) tiesiog vieniems patiekalams reikia būti labiau alkaniems, kitiems mažiau :)

Tai štai mielinė tešla… kiek save prisimenu, mūsų namuose būdavo gaminami vienokie ar kitokie mieliniai reikalai – nei vienos Kūčios dar neapsiėjo be naminių kūčiukų ir būtinai Kalėdinio aguoninio pyrago… kartais būdavom palepinami naminėm mielinėm bandelėm.. po to buvo “bandelės kiekvieną žiemos savaitgalį!” periodas :) dar buvo mielinių pyragų su left over’ių įdarų… ir vis tik tai būdavo pakankamai reti įvykiai, todėl mielinė tešla man kažkaip asocijuodavosi su pakankamai ilgu laiko tarpu – užminkyti tešlą, kildinti, kažką suformuoti, vėl kildinti ir galų gale kepti… toks nedžiuginančiai ilgas procesas :) pliusas tik tas, kad man atrodo jau praėjo neiškylančios mielinės tešlos = negyvų mielių laikai :) todėl investavus atitinkamą laiko kiekį, galima gauti visai džiuginantį rezultatą.

Aij bet mes čia gi apie focaccia :) tai štai, anksčiau picai kepti visada naudodavau tam skirtą miltų mišinį, kur tik reikia įpilti vandens ir aliejaus – atseit mažiau terlionės, bet vis tiek reikėdavo laukti kol tešla pakyla.. ir dar tie miltukai nežinia iš ko :)

Taigi, daugiau jokių picų iš miltukų! Skamba kaip iš reklamos :) bet tegul čia bus mano viešas pažadas.. nes nėra nieko lengviau nei sukurpti puikų picos pagrindą :)

Daugiau čia nieko ir nepridursi… Jūsų dėmesiui focaccia:

• 375g miltų,
• 1 pakelis sausų mielių,
• 1 šaukštelis druskos,
• 1 šaukštas cukraus,
• 2 šaukštais aliejaus,
• 235ml šilto vandens,
• Įdarui galima naudoti ką tik sugalvosit, bet aš rekomenduoju turėti aliejaus, česnako, prieskoninių žolelių mišinio (būtinai su baziliku), fermentinio sūrio į vidų ir parmezano tipo sūrio apibarstyti viršui, juodų alyvuogių, saulėje džiovintų pomidorų.

Ir štai kaip paprastai viskas padaroma – supilame visos tešlos produktus į dubenį ir užminkome tešlą :) paprasta anea? :) Toliau viskas priklauso nuo to kokia focaccia norite gauti… bandulė type focaccia’iai siūlyčiau įminkyti pasirinktus priedus (pvz. žoleles ir smulkintus džiovintus pomidorus), o mano stiliaus focaccia’iai reikės išsikočioti porą storesnių ar plonesnių (čia irgi priklauso nuo noro gauti traškią ar ne tokią traškią focaccia) blynukų.

Beje kalbant apie kočiojimą, ši tešla pasižymi itin geru tamprumu, todėl galima pasimokyti ir žongliruoti, jei tik yra noro :) Tai štai jei pasirinkote blynukų variantą – į skardą dedame vieną blyną apibarstome jį tarkuotu sūriu, žolelėmis, smulkintomis alyvuogėmis ir džiovintais pomidorais. dedame ant viršaus antrą blyną ir užtaisome kraštus, pabadome focaccia šakutę, kad būtų kur išeiti orui.

Pasiruošiame česnakinį aliejų: išspaudžiame česnako skilteles ir užpilame šiek tiek aliejaus, viską gerai ištriname ir gauta mase aptepame focaccia. Šauname į 200 laipsnių karščio orkaitę ir kepame,  kol iškepa :) priklausomai nuo focaccia storio :) Bebaigiant kepti, focaccia trumpam ištaukiam iš orkaitės ir apibarstom smulkiai tarkuotu parmezanu. Šauname atgal į orkaitę ir baigiame kepti.

Tai štai kaip viskas paprasta… storąją focaccia galima valgyti kaip duonelę prie salotų ar sriubos, o plonąją gardžiuotis kaip užkandžiu, prie vyno, kavos ar arbatos… skanumėlis :)

Taip… tiesiog brownie, nes lietuviškai vadinti nesiverčia liežuvis :)

Kitas dalykas, kad brownie nelabai įsipaišo į lietuvišką deserto ar tai pyrago suvokimą. O jeigu taip realiai, tai mes net tinkamo apibūdinimo ar tai deserto tipo brownie’iui neturim. Labiausiai artimas pavadinimas yra “plytelė”, bet tai kažkaip nenuoširdžiai skamba, neįtikina ir tiek. Gal čia tik man taip atrodo, bet manau, kad tūlas lietuvis nesuabejojęs pavadintų jį “zakalcu” :) Ir aš pati negalėčiau paneigti, kad brownie turi to, mano jau nupasakoto, šokoladinių muffin’ų keistumo, bet… kad ir kaip ten būtų brownie yra labai skanu, labai šokoladas, labai sodrus skonis ir šiaip labai gerai :)

Mano pažintis su brownie įvyko už jūrų marių :) ir nežinau ar tos jūros ir marios mane taip veikė ar dar kažkas, bet šis desertas padarė man labai gerą ir ilgalaikį įspūdį. Visą laiką pagalvojus apie Amerikę, pirmiausia prisimenu brownie.. kuris buvo toks žiauriai skanus, toks tikras ir rimtas reikalas… galbūt tiesiog brownie buvo tai, ko man tada labai reikėjo… atsimenu, kaip užtaupiau pusę brownie’io kitai dienai… ir kaip jis buvo nepakartojamai skanus, išimtas iš šaldytuvo…

Nu ir ką… nepraėjo nei kokie 5 metai :) ir aš jau moku tai padaryti savo namuose :) ir vis tiek… kai valgau brownie man žemė slysta iš po kojų… nors aplink yra viskas, ko reikia – mylimi žmonės, mažas rainas ir plytelė tikro šokolado “skladuke”… teisingas desertas, ką čia  ir pasakysi :)

Chocolate brownie

• 140g juodojo šokolado,
• 100g margarino,
• 200g cukraus,
• 3 kiaušiniai,
• 2 šaukštai nesaldintos kakavos miltelių,
• 100g miltų,
• ~100g brendyje mirkytų džiovintų vyšnių arba baltojo,pieniško ar to paties juodojo šokolado,
• vanilės.

Margariną ir šokoladą ištirpiname dubenyje ant verdančio vandens. Nukeliame nuo vandens ir išmaišome. Dar įmaišome kakavą ir cukrų. Kai cukrus išsimaišo ir masė truputį atvėsta, po vieną įmaišome kiaušinius. Galiausiai įmaišome miltus ir vanilę. Dar pagardiname masę pasirinktais priedais.

Tešlą pilame į skardą (aš naudoju tart’o formą) ir šauname į 175 laipsnių orkaitę maždaug pusvalandžiui. Svarbus momentas – brownie neturi perkepti ir būti sausas kaip koks pyragas :) Brownie turi būti fudgy :) o tai reiškia, kad reikia vis pasitikrinti, įsmeigiant medinį pagaliuką į kepantį brownie. Pagaliukas neturi būti švarus ir sausas, ištrauktas iš kepinio vidurio. Jis turi būti šiek tiek apsivėlęs tešla ir prapjovus atrodyti kaip susmegęs pyragas :)

Brownie yra puiku patiekti šiltą (arba pašildytą :)) su plakta grietinėle arba vaniliniais ledais… mmm… skanumėlis :)

Jūs manęs nepažįstat, bet aš žinau, kad šiandien Jūsų gimtadienis :) Sveikinimai iš Mildlandijos!

O dabar apie tuos muffinus ir jų keistumą.. Kaip šokolado ir panašaus gėrio gerbėjai, man turbūt negalėtų būti nieko geriau už šokoladinius muffinus, bet.. nu kažkaip jie man nelimpa :) Ta proga aš kartais darau eksperimentus su žmonėmis – kepu šokoladinius muffinus ir atiduodu daugiau ar mažiau pažįstamų žmonių teismui :) Kiek pamenu, muffinai visada būna išteisinami :)

Bet kažkas su jais vis tiek yra… tokio keisto :) Ir negaliu pasakyti, kad jie neskanūs ar kažką… gali būti, kad jie iškepę nesuteikia man tiek džiaugsmo, kiek vilčių aš į juos sudedu…

Tarkim šokoladinių muffinų tešla yra turbūt tobuliausios konsistencijos ir taip žiauriai skaniai kvepia… mmm.. vaikyste… šokoladiniu plombyru… yami :) o po to jie iškepa ir pradeda kitaip skaniai kvepėti.. skaniai, bet kitaip :/ tai nu ir va… gal tame ir paslaptis :)

Dar vienas dalykas – šokoladiniai muffinai yra labai fotogeniški :) tie paviršiaus sukeldėjimai tokie… gražūs ir daug žadantys :) atrodo, imsi, perlauši ir pasipils šokolado upė… :) ir dar tas tamsumas, ant kurio puikiai matosi visi priedai ir spalvos… gražu :)

Tai štai, jeigu neatmušiau entuziazmo, galite pabandyti :)

Šokoladiniai muffinai

• 225g miltų,
• 2 geri šaukštai kakavos su šokoladu (arba šiek tiek daugiau paprastos kakavos),
• 2 šaukšteliai kepimo miltelių,
• 125g ištirpinto margarino kepiniams,
• 100g cukraus,
• 2 kiaušiniai,
• 180ml pieno,
• brendyje mirkytų vyšnių.

Viename inde sumaišome miltus, kakavą ir kepimo miltelius. Kitame inde suplakame ištirpintą ir atvėsintą margariną, kiaušinius ir cukrų. Į šią masę dalimis įplakame miltų mišinį ir pieną.

Pasiruošiame muffinų formeles ir popierėlius, paskirstome tešlą į juos. Prismaigstome “girtų” vyšnių ir šauname į 190 laipsnių karščio orkaitę. Kepame apie 20 min., kol pradeda skeldėti, o įsmeigtas ir ištrauktas medinis pagaliukas būna sausas.

Tokios ilgos tos šventės buvo, kad net netilpo į vieną post’ą :) Kadangi visą esmę išdėsčiau aname post’e, tai čia lieka tik žiedeliai :)

O žiedeliai tokie, kad Nepriklausomybė nugalėjo Užgavėnes, blynų niekas nebenorėjo, nes buvo sotūs nuo pyrago :) nežinau dabar kiek čia ta žiema tam kieme dar trinsis… :) Bet aš stengiausi, negali sakyti… po prievarta iškepiau bulvinių blynų ir teko visiems juos valgyti :)

Tai štai nepriklausomas pyragiukas – varškės tart’as. Tiesą sakant, džiaugiuosi nepapost’inusi šio receptuko anksčiau, nes atrodo, kad kepu jį jau visą amžinybę :) Priežastis labai paprasta – visai neseniai atradau būdą, kaip šį nuostabų pyragiuką dar labiau priartinti prie nuostabiojo kreminio cheesecake’o, kuriam paprastai naudojamas kreminis sūris. O čia juk paprastų paprasčiausia varškė.. turbūt ir dėl to jis pas mus dar vadinamas Chesapeake’u :) O šį kartą kažkas pajuokavo, kad čia atrodo kaip Lietuvos vėliava mėnulyje :)

Varškės tartas

Pagrindui:

• 100g sviesto arba margarino,
• 1/2 stiklinės cukraus,
• 1 kiaušinis,
• 1 – 1 1/2 stiklinės miltų,
• 2 šaukštai nesaldintos kakavos miltelių;

Įdarui:

• 250g varškės (arba smulkiai tarkuoto varškės sūrio),
• 1/3 stiklinės grietinės (jei naudojame sūrį, grietinės reikėtų šiek tiek daugiau),
• 3 kiaušiniai,
• 4 šaukštai citrinos sulčių,
• 1/2 stiklinės cukraus,
• 1 1/2 šaukšto krakmolo,
• mažas indelis konservuotų ananasų gabalėlių, arba kriaušių, arba šiek tiek “girtų” vyšnių, arba dar ko nors įdomaus, arba visai nieko :)

Šio pyrago pagrindas yra visai toks pats, kaip marmurinio varškės tart’o. Trumpai tariant, margariną išsukame su cukrumi, įmušame kiaušinį, sudedame miltus ir kakavą ir užminkome tešlą. Tešla išklojame 26cm skersmens kepimo formą (aš naudoju formą žemu krašteliu, specialiai tart’ams). Nepamirštam visų reikalų su pupom! :) Pagrindą kepame 200 laipsnių karščio orkaitėje, kol apkepa.

Kol pagrindas kepa, pasiruošiame įdarą. Ir čia yra ta paslaptis – įdarui skirtus produktus (išskyrus konservuotus vaisius ar kitus priedus) reikia suplakti! Aš šiam reikalui naudoju blenderį ir gaunasi puikus kreminis įdaras. Kitaip tariant, esmė yra gerai sutrinti varškę, kad ten nebūtų gumuliukų. Aišku tą patį galima padaryti tiesiog mediniu šaukštu, gal tik užtruks kiek ilgiau :)

Tai štai, į iškepusį pagrindą dedame konservuotus vaisius, tolygiai paskirstome ir užpilame varškės įdaru. Kepame 175 laipsnių karštyje 30-40 min.

Turbūt niekas nenorės ginčytis, kad šį savaitgalį turėjom mažai progų švęsti :) o jei dar pridėsime keletą asmeninio gyvenimo momentėlių, kažkada aplink įvykusį Mildlandijos užgimimą ant interneto platybių… jaučiu švenčių būtų daugiau nei laisvų dienų :) o dar jei paskaičiuotume, kad kiekvienai šventei po tortą ar tai mažų mažiausiai pyragą – Užgavėnių persivalgymas daugiau nei garantuotas :)

Bet taip nebuvo… :) graži tradicija, reiškianti, kad kiekvienąmet panašų savaitgalį manęs nėra namie, šiemet buvo sulaužyta :( tikiuosi, kad tai nereiškia tradicijos išnykimo, nes būtų tikrai liūdna nudaigoti tokią gerą, o tuo labiau pačių sukurtą tradiciją. Šita tradicija dar man patinka tuo, kad jos laikas nėra griežtai apibrėžtas, kas yra geras link’as į daugumą rimtų mano gyvenimo įvykių :) Paimkime, kad ir Mildlandiją ir jos gimtadienį, kuris, kaip ir galite suprasti, yra kažkada :) t.y. kažkada žiemą… na gerai, tikriausiai tai buvo kažkada vasarį, bet as tikrai neatsimenu kada :) gal nereikėtų čia taip atvirauti, nemylėsite manęs po to… :) bet aij, ką čia slėpti :)

Tikriausiai labiausiai noriu pasakyti, kad švenčių buvo žymiai per daug, todėl reikėjo kažką rinktis, o apie kažką užsimerkti :) ir laukti kitų metų :) būtent taip atsitiko su Mildlandijos tortadieniu – torto nebuvo :) dabar kaip tik sugalvojau pasiteisinimą: kai leliui būna 1 metas tai būna baisus balius (aišku tėvų, nes ką tas pyplius ten atsimena), tada mamytės pasisiuva naglas sukneles, tėveliai prisiperka foto beigi video technikos ;) nes kaip čia neįamžinsi tokios svarbios progos… žodžiu visi viską suprato :) tai štai…

Tai vat jau reikia pradėti girtis, apie tas šventes, kurios šiemet nebuvo pamirštos… Valentino diena tikrai nėra kažkokia itin svarbi šventė mano gyvenime – nors gal kaip tik yra.. labai daug dalykų yra susijusių su šia data, netyčia :) Kaip ten bebūtų tai yra minėtina diena, aišku be tų visų barbinių spalvų pūkuotų nesąmonių :) nueini i MX, o ten raudona – net bloga, ir tie pūkai gerklę kutena :) gerai, kad retai einu…

Tai štai, Valentino skanumynas buvo visas kompleksas, visas pagal užsakymą :) ir labai jau netradicinis turiu pasakyti, jokių ten šokoladukų, braškiukų, blah blah blah :) Jūsų dėmesiui meduolis su kisieliumi! :)

Meduoliui reikia:

• 300g dirbtinio medaus (dėl kvapo galima įdėti ir šaukštą kitą tikro),
• 1 stiklinės cukraus,
• 200g margarino kepiniams,
• 6 šaukštų pieno,
• 2 šaukštų grietinės,
• 2 šaukštų aliejaus,
• 2 kiaušinių,
• meduolio prieskonių,
• mažo pakučio kepimo miltelių,
• miltų.

Margariną, medų ir dalį cukraus ištirpinti dubenyje virš karšto vandens. Įmaišyti prieskonius – gvazdikėlius, kvepiančius pipirus, cinamoną, muskatą, imbierą ir pan. Aš šį kartą naudojau karšto vyno prieskonius :) Kol ištirpintas mišinys, nukeltas nuo vandens, šąla, ištriname kiaušinius su likusiu cukrumi. Į medaus mišinį įmaišome grietinę, pieną, aliejų ir kiaušinius (svarbu, kad medaus mišinys nebūtų toks karštas, kad sutrauktų kiaušinius). Viską gerai sumaišome ir dedame šiek tiek miltų. Ant miltų užbarstome kepimo miltelius ir išmaišome. Miltų reikia dėti tiek, kad masė būtų grietinės tirštumo. Aš dar kartais įdedu smulkintų cukatų, bet ši kartą nedėjau. Įkaitiname orkaitę iki 175 laipsnių, tešlą supilame į formą ir kepame apie 40-50 min., kol įbestas ir ištrauktas medinis pagaliukas bus sausas ir švarus. Galima iškepusį meduolį aplieti šokoladiniu arba cukriniu glaistu, arba kitaip pagražinti, arba tiesiog atvėsinti ir mėgautis :)

Kisieliui išvirti didelio mokslo nereikia :) svarbu nepamiršti, kad litrui skystimo reikia dėti 2 šaukštus krakmolo :)

Pradalzhenyja sledujet…