made in Mildlandija

Štai ir atėjo metas ravioliams atsirasti Mildlandijoje… Čia toks vienas iš nedaugelio sūrumynų ir ko gero vienas iš tų dalykų, dėl kurių iš viso atsirado Mildlandija :) Atrodo nieko čia labai ypatingo, bet ravioliai man visada yra pasididžiavimo objektas ir aš būnu labai patenkinta… na bent jau juos valgydama :) nes gamybos procese kaip žinia visko nutinka… bet turiu pasakyti, kad visi bandymai pasibaigė sėkme… anksčiau ar vėliau :)

O jeigu taip dar nuoširdžiau, tai turbūt tai tiesiog virtiniai… bet man jie ravioliai, nes taip žymiai smagiau :) ir dar vienas prisipažinimas – šį kartą jie ne tokie kaip kad aš visada darau… šį kartą jie tokie truputį biškį ekperimentiniai, bet still labai geri :)

Dar vienas smagumas su ravioliais, kad jie gali būti (o pas mane visada ir būna) spalvoti :) Anksčiau jie visada būdavo ryškiai žaliu įdaru… o šį kartą nebuvo špinatų :( tai teko keisti spalvą :) the next best thing – oranžiniai ravioliai su baltu įdaru :)

Oranžinė tešla (ravioliams arba makaronams – abu totalus gėris)

• ~3 stiklinės kvietinių miltų,
• 3 dideli kiaušiniai,
• 70g pomidorų koncentrato,
• žiupsnelis druskos.

Miltus pilam ant stalo ir padarom viduryje duobutę. Į ją įmušam kiaušinius ir sudedam pomidorų tyrę. Iš pradžių maišom tešlą šakute, o kai pasidaro per sunku imamės minkymo rankomis. Tai tikrai nėra pats lengviausias užsiėmimas, bet rezultatas to vertas – patariu apie jį ir galvoti minkant :)

Tešla turi būti tinkama būti iškočiota labai plonai, todėl gali tekti įdėti daugiau miltų arba įpilti šlakelį vandens, jei atrodo per kieta. Geriausia kočiojimui naudoti makaronų darymo mašiną be makaroninio antgalio :) bet jeigu tokios neturite, teks iš peties pasidarbuoti kočėlu :) bet vis dar verta :)

Įdaras

• 500g saldaus pieno varškės (ricotta),
• 2 kiaušiniai,
• 2 šaukštai tarkuoto Džiugo sūrio,
• druskos, šviežiai maltų pipirų ir tarkuoto muskato.

Viską gerai sumaišyti. Tešlą iškočioti kiek įmanoma ploniau. Dėti po šaukštelį įdaro ir formuoti norimos formos virtinukus, naudojant formeles arba tiesiog iš akies :) Raviolius rikiuoti ant gausiai miltuoto padėklo ar į plastikinę dėžutę, jei ruošiatės šaldyti. Tokiu atveju raviolių sluoksnius reikėtų perdengti folija, o ją pabarstyti miltais. Po to kai ravioliai gerai sušąla šaldiklyje, juos galima perdėti į maišelius – tada jie jau nebesulips.

Patiekti

• tirpinto sviesto,
• tarkuoto Džiugo arba plonai pjaustyto lydyto sūrio,
• šviežio baziliko,
• juodų alyvuogių.

Raviolius dėti į pasūdytą verdantį vandenį ir virti apie 5 minutes. Po to nukošti, apipilti tirpintu sviestu su alyvuogėmis, apibarstyti sūrio drožlėmis ir papuošti šviežiu baziliku… Gausiai skanu su vynu :)

Man tikrai kažkas yra su Italija… Gal aš praeitam gyvenime buvau katinu Italijoj :) Bet čia ne tik dėl to, čia dar ir gerai derantis kaimiškas pienukas.. ir jau kartais nusibostanti saldi ir rūgšti varškė. Ir štai tada kolega lyg tarp kitko pasipasakoja apie tai, kaip youtube’j rodo kaip pasidaryti mozzarella.. Nuodėmė būtų nepabandyt :)

Tai štai prisižiūrėjus kaip tai daro dėdės italai ir ne tokie jau dėdės ir ne tokie jau italai, nusprendžiau, kad ir man gali visai neblogai pavykti… ir pavyko :) Įdomus dalykas, kad ko gero visus tris kartus gavosi šiek tiek skirtingai :) gal dar ne viską iki galo perpratau, bet practice makes it perfect :)

Tiesa, dar vienas niuansėlis – mozzarella’os gamybai turėtų būti naudojamas buivolės pienas… Kas pasakys, kur jo gauti – atiduosiu pusę karalystės :) O kol kas puikiai tinka karvytės pienukas :)

400g mozzarella reikia:

• 3,5l šviežio (nepasterizuoto) pieno,
• gero šaukštelio citrinos rūgšties.

Tai štai pieną supilam į puodą ir šildom, kol pradeda “vaikščioti”. Tai reiškia, kad pienas dar neverda, bet jau yra gerokai šiltas ir žiūrint iš viršaus atrodo, kad jis juda :) jeigu darysit, tikrai pamatysit apie ką aš čia..

Kol šildom pieną, pasiruošiam rūgšties tirpaliuką, pienui sutraukti. Tam reikalui imam kaupiną arbatinį šaukštelį citrinos rūgšties ir užpilam šiek tiek vandens. Išmaišom, kad neliktų rūgšties grūdelių.  Pienui sutraukti galima naudoti ir citrinos sultis, išrūgas ar rūgpienį, bet su citrinos rūgštimi man lengviausia reguliuoti reikalingą kiekį.

Kai jau pienas “vaikšto”, išjungiame “šildymą” ir po truputį pilam rūgšties tirpalą ir būtinai maišome mediniu šaukštu. Kai tik pieną sutraukia, jis pradeda taip lyg ir tįsti, tai ženklas, kad rūgšties jau gana. Jei rūgšties bus per daug, gausite saldžią varškę, kurią bus sunku sulipdyti į gabalą vien maišant. Jei jau taip atsitiko reiktų supilti gautą varškę į kiaurąsamtį ir suminkyti į gabalą, kurio jau greičiausiai nepavyks padalinti į tradicinius burbuliukus.

Bet grįžkim į tą vietą kur mums pavyko gauti tąsią masę, kuri maišant šaukštu sukimba į vieną gabalą.  Tada įberiam į puodą šiek tiek druskos. Galima druskos ir nenaudoti, arba po to įberti į sūrymą, kuriame mozzarella bus laikoma. Tą mozarella gabalą visaip minkom šaukštu ir tampom pakabinę ant šaukšto. Kai jau gaunam tenkinančią išvaizdą ir blizgesį, galima daryti burbuliukus :)

Čia yra sunkioji dalis, nes tas skystimukas ir tas mozzarella’os gabalas yra tikrai karštoki :) Dėl to galima nueiti lengvesniu keliu ir jokiu burbuliukų nedaryti – suminkyti į vieną gabalą ir tiek. Bet jei jau norisi burbuliukų, imam gabalą gabalo ir spaudžiam kumštyje, kol tarp nykščio ir rodomojo piršto išlenda burbuliukas, kurį nusukam ir dedame į dubenį su šaltu vandeniu.  Vat taip paprastai viskas darosi :) Ir dar po to būna labai švelnios rankos :)

Padarytą mozzarella galima laikyti tiek tame skystyje, tiek iš jo išgriebtą, sandariai uždarytą kokiame nors inde, šaldytuve. Kaip jau anksčiau minėjau, į skystį galima įdėti druskos. Taip pat nepatartina šio sūrio labai ilgai sandėliuoti :) šviežias yra šviežias, kaip ten bežiūrėsi :) Skanaus!

Manau, kad nebijoti eksperimentų virtuvėje yra geras ženklas :) Aišku, aš pati jaučiu, kad kartais perlenkiu lazdą… bet man atrodo mano šeimyna jau priprato prie mano sėkmių ir nesėkmių ir beveik tokiais pačiais patenkintais veidais jas sudoroja :)

Nežinau kodėl, bet neturiu baimės pabandyti kokią naujovę vietine proga :) Ir turiu pasakyti, kad visko būna.. tikrai visko :) nesuaušusių torto sluoksnių… nesusikaramelizavusio cukraus… į ledą sušalusios želė, kuri po to tampa želė salotomis, nes yra be šansų iškratyti ją iš formos viename gabale :) ir dar daug įvairių dalykų nutinka su tais “pirmais blynais”… bet aš kažkodėl nepasimokau.. ir vis ką nors pabandau, gal ne visai laiku ir ne visai vietoj :)

Na gerai, mamukų diena gal ir ne pati geriausia proga eksperimentams :) čia net man aišku :) bet manieji šį kartą buvo labai nuoširdžiai natūralūs ir visai ne prisiverstiniai ar dar kokie… Turbūt tai ir buvo didelės sėkmės paslaptis :)

Esu gausiai laiminga turėdama nemažai ką šia proga pasveikinti :) Todėl man prireikė net dviejų eksperimentų :) Tiesą sakant, abu buvo tokie pusiniai, tai du po pusę galima suskaičiuoti į vieną, bet still… :)

Pirmasis, jau kartą bandytas, o antro karto proga ir paekperimentuotas :) netikėtai itališkas Tiramisu :) Vienas mamukas buvo taip sužavėtas pirmuoju bandymu, kad neturėjau jokių kitų minčių šia proga :)

Na gal ne visai tiesa… minčių šiek tiek turėjau… pavadinkim jas patobulinimais :) Pradėti reikia nuo to, kad vienas iš gana pagrindinių šio gėrio komponentų yra mascarpone, kas yra riebu + brangokoka (tokiais kiekiais, kurie reikalingi)… Mascarpone  galima ir pasigaminti, namų sąlygomis.. tik pirmam požymiui tai neturės jokios įtakos, o antram turės tokią nelabai pajuntamą :)

Aš nusprendžiau šitam reikalui panaudoti naminę saldžią varškę :) Rezultatai tokie – gausiai mažiau riebu (čia kam pliusas, kam minusas :)), skoninės savybės praktiškai nenukenčia, bet kad ir kiek stengiausi varškytę pertrinti, galima pajusti tokią labai švelnią, bet vis tiek varškės konsistenciją (mažulyčius grūdelius).  Aš nelinkusi laikyti to minusu :) ir ko gero kitą kartą darysiu lygiai analogiškai :) na nebent rasiu super-duper akciją mascarponei ir riebiai mėgstančią valgytojų kompaniją (čia ta paprastoji reikalo dalis) ;)

Dar vienas nuostabumas, kad pasidaro šis skanumynas nuostabiai greitai (na, kai turi paruoštus visus reikalingus produktus, kuriuos galima pirkti arba pasigaminti! – dar vienas pliusas).

Tiramisu

• 7 kiaušinių tryniai,
• 1/2 stiklinės cukraus,
• 1/2 + 1/2 stiklinės Marsalos (itališko likerinio vyno),
• 600g saldžios varškės,
• 450g  grietinėlės (geriausia 36% riebumo),
• apie 40vnt. biskvitinių sausainių “Lady fingers” (čia priklauso, kokio dydžio indą naudosite),
• didelio puodelio geros stiprios kavos (šiek tiek atvėsintos),
• šiek tiek kakavos.

Viskas prasideda nuo to, kad reikia sudėti kiaušinio trynius ir cukrų į dubenį ir kaitinti virš silpnai verdančio vandens, vis pamaišant plakimo šluotele. Taip pat į masę supilame pusę stiklinės Marsalos. Tai verdame, kol cukrus visai ištirpsta ir masė ima tirštėti. Tada dubenį išimame ir panardiname į šalto vandens vonelę atvėsti. Nepamirštame vis pamaišyti masę, kad greičiau šaltų ir nususidarytų plėvelė. Tuo tarpu sutriname varškę. Aš tryniau kartu su kiaušinių mase, kad mano blenderis nepaspringtų :)

Labai gerai išplakame grietinėlę. Tik nereikia persistengti – žinom, kas tada būna :) Plaktą grietinėlę įmaišome į kiaušinių ir varškės masę ir kremukas jau paruoštas :)

Tada pasiruošiame formą. Turėkime omeny, kad su ja reikės ir patiekti, todėl naudotinas ne pats baisiausias turimas indas :) Į dubenį sumaišome kavą ir likusią Marsalą (galima pilti ir daugiau, tiesiog labiau jausis Tiramisu skonis, nepersistengiam – kaip ne kaip alkogolis :))

Taigi, jamam po vieną pirštelį ir merkiam į kavą, labai trumpam, o tada bandom labai glaudžiai užkloti visą formos dugną, kad liktų kuo mažiau ir kuo mažesnių plyšelių :) Pirštelių sluoksnį užklojame puse kremo ir vėl dėliojam sluoksnį pirštelių. Ant viršaus vėl sluoksnis kremo.

Įdomioji dalis – keletą kartų trinktelim indą su turiniu į stalviršį, kad užsipildytų oro tarpeliai :) Idną uždengiam folija ir dedame į šaldytuvą nakčiai.

Prieš patiekiant, apibarstome kakava. Ir mmm.. ragaujam :)

O antras eksperimentas jau laukia eilėje būti papostint’as :)

Taip jau atsitiko, kad antros Velykų dienos vakarą, pavargę nuo nesibaigiančio valgymo ir visų šventinių patiekalų, nusprendėme, kad yra pats laikas įgyvendinti seniai kirbančią idėją. Italija dvelkiantis, visiškai nesudėtingas ir net kasdienis užkandis, skanėstas.. kaip pavadinsi, taip nepagadinsi :) Vėl turiu paapgailestauti, kad visos mano žinios apie focaccia grynai popierinės.. niekada nebuvau Italijoje, niekada neragavau tikros itališkos focaccia’os… bet! turiu labai ryškų ir stiprų jausmą, kaip ji turėtų atrodyti, kvepėti ir kokio skonio būti :)

Tiesą sakant tas jausmas jau senokai yra suformuotas Pizza Jazz… jų focaccia, tai toks ne per plonas picos paplotis su į vidų įkočiotu sūriu, alyvuogių ar kumpio gabalėliais… aptepta česnakiniu aliejumi… apibarstyta tarkuotu parmezanu… mmm… trašku… kvapnu… nuostabiai skanu…

Ir tada.. beieškant recepto interneto platybėse, ir prieš tai netyčia paragavus tokios bandulės (kuri buvo pavadinta focaccia) ir vietinės reikšmės picerijos, su tikru italu užu prekystalio ir prie krosnies… paaiškėjo baisi tiesa :O kad jazz’o focaccia žymiai toliau nuo tos tikrosios, negu ta italo bandulė… bet… kol aš nebuvau Italijoje ir nežinau kas ten yra kas iš tikrųjų… mano focaccia bus panašesnė į picą be nieko :)

Tiesą sakant, pavyko užtikti tokia nerealią picos tešlą, iš kurios išeina kokio tik nori storumo focaccia ar tai pica.. reikia tik pasikinkyti fantaziją ir pasiraityti rankoves, kad neišsimiltuotum :)

Kita visos šios istorijos pusė – mielinė tešla :) Niekada neturėjau mielinės tešlos baimės.. tiesą sakant, man iš viso retai atrodo, kad kažkas virtuvėje gali būti taip sudėtinga, kad gautųsi kažkas nevalgomo :) tiesiog vieniems patiekalams reikia būti labiau alkaniems, kitiems mažiau :)

Tai štai mielinė tešla… kiek save prisimenu, mūsų namuose būdavo gaminami vienokie ar kitokie mieliniai reikalai – nei vienos Kūčios dar neapsiėjo be naminių kūčiukų ir būtinai Kalėdinio aguoninio pyrago… kartais būdavom palepinami naminėm mielinėm bandelėm.. po to buvo “bandelės kiekvieną žiemos savaitgalį!” periodas :) dar buvo mielinių pyragų su left over’ių įdarų… ir vis tik tai būdavo pakankamai reti įvykiai, todėl mielinė tešla man kažkaip asocijuodavosi su pakankamai ilgu laiko tarpu – užminkyti tešlą, kildinti, kažką suformuoti, vėl kildinti ir galų gale kepti… toks nedžiuginančiai ilgas procesas :) pliusas tik tas, kad man atrodo jau praėjo neiškylančios mielinės tešlos = negyvų mielių laikai :) todėl investavus atitinkamą laiko kiekį, galima gauti visai džiuginantį rezultatą.

Aij bet mes čia gi apie focaccia :) tai štai, anksčiau picai kepti visada naudodavau tam skirtą miltų mišinį, kur tik reikia įpilti vandens ir aliejaus – atseit mažiau terlionės, bet vis tiek reikėdavo laukti kol tešla pakyla.. ir dar tie miltukai nežinia iš ko :)

Taigi, daugiau jokių picų iš miltukų! Skamba kaip iš reklamos :) bet tegul čia bus mano viešas pažadas.. nes nėra nieko lengviau nei sukurpti puikų picos pagrindą :)

Daugiau čia nieko ir nepridursi… Jūsų dėmesiui focaccia:

• 375g miltų,
• 1 pakelis sausų mielių,
• 1 šaukštelis druskos,
• 1 šaukštas cukraus,
• 2 šaukštais aliejaus,
• 235ml šilto vandens,
• Įdarui galima naudoti ką tik sugalvosit, bet aš rekomenduoju turėti aliejaus, česnako, prieskoninių žolelių mišinio (būtinai su baziliku), fermentinio sūrio į vidų ir parmezano tipo sūrio apibarstyti viršui, juodų alyvuogių, saulėje džiovintų pomidorų.

Ir štai kaip paprastai viskas padaroma – supilame visos tešlos produktus į dubenį ir užminkome tešlą :) paprasta anea? :) Toliau viskas priklauso nuo to kokia focaccia norite gauti… bandulė type focaccia’iai siūlyčiau įminkyti pasirinktus priedus (pvz. žoleles ir smulkintus džiovintus pomidorus), o mano stiliaus focaccia’iai reikės išsikočioti porą storesnių ar plonesnių (čia irgi priklauso nuo noro gauti traškią ar ne tokią traškią focaccia) blynukų.

Beje kalbant apie kočiojimą, ši tešla pasižymi itin geru tamprumu, todėl galima pasimokyti ir žongliruoti, jei tik yra noro :) Tai štai jei pasirinkote blynukų variantą – į skardą dedame vieną blyną apibarstome jį tarkuotu sūriu, žolelėmis, smulkintomis alyvuogėmis ir džiovintais pomidorais. dedame ant viršaus antrą blyną ir užtaisome kraštus, pabadome focaccia šakutę, kad būtų kur išeiti orui.

Pasiruošiame česnakinį aliejų: išspaudžiame česnako skilteles ir užpilame šiek tiek aliejaus, viską gerai ištriname ir gauta mase aptepame focaccia. Šauname į 200 laipsnių karščio orkaitę ir kepame,  kol iškepa :) priklausomai nuo focaccia storio :) Bebaigiant kepti, focaccia trumpam ištaukiam iš orkaitės ir apibarstom smulkiai tarkuotu parmezanu. Šauname atgal į orkaitę ir baigiame kepti.

Tai štai kaip viskas paprasta… storąją focaccia galima valgyti kaip duonelę prie salotų ar sriubos, o plonąją gardžiuotis kaip užkandžiu, prie vyno, kavos ar arbatos… skanumėlis :)