made in Mildlandija

Pastaruoju metu tai šen tai ten pasirodantis pelėdos personažas anksčiau ar vėliau turėjo atsirasti ir mūsų namuose. Šią idėją sugeneravau jau prieš kurį laiką ir, kai tik tinkama proga atsirado, ėmiausi įgyvendinimo.

Turiu pastebėti, kad visos aplinkybės itin palankiai sukrito, nors beveik iki paskutinės minutės nežinojau, ar spėsiu iki dovanojimo akimirkos viską užbaigti… Todėl darbo metu fone vis sukosi mintys, kaip čia fail’o atveju reikės nors pusvaladukui išsiųst šeimą į virtuvę ir nepastebėtai pabaigt darbus. Dažniausiai, tiesa, viskas vyksta kita kryptimi – iš virtuvės :) bet būna ir išimčių :)

Bet… kaip jau minėjau viskas buvo puikiai – praktiškai įvyko planas A :) Per metus baigiu priprast, kad reikia turėti ne tik planą B, C, bet dažnai ir Č :) šitas man labiausiai nepatinka, nes dažnai būna taip toli nuo idėjos, kad net gėda – nu, bet o ką.. :)

Pora žodžių apie procesą ir medžiagas:

Naudojau lino atraižėles, kurių turiu begalybę ir tuo džiaugiuosi kiekvieną kartą, kai susigalvoju kokį panašų projektėlį (kas tikrai retai nutinka) :) Taip pat užpildui sunaudojau beveik visą flizeliną, kurio buvau nusipirkus visai kitam (taip ir neįvykusiam) projektui. Dar naudojau siuvimo mašiną :) ir siuvimo siūlus – gėda pelėda, bet keičiau tik viršutinį siūlą, pagal reikiamą spalvą, nes kas gi ten ardys tą pagalvę, kad tie balti apatiniai siūlai pasimatytų :P ten laisvai galėjo būt ir kokie raudoni, bet balti buvo likę nuo ano karto :) ir dar viena sėkmė – tie baltieji per visą projektą nesibaigė! Tai čia kaip kokioj loterijoj laimėt :)

O buvo taip… iš pradžių nusipiešiau šią porelę ant popieriaus, tada išsikirpau detales iš medžiagos. Visos detalės prisiūtos kaip aplikacijos ant pagrindo. Visas dvi minutes rinkausi kokią čia gudresnę siūlę panaudot, kad mandriau būtų, bet nusprendžiau, kad paprastinis zigzagas yra good enough :)

Apie klaidas, kurių netaisiau… :) Rasa, neskaityk šitos pastraipos :) Didžioji pelėda turi tokią nežymią širdies ydą – sunku ten tą siuvamąją suvaldyt ant smulkių detalių ir laiko prispautam… :) O mažajai panašiai su snapu nepasisekė. Dar galima įžvelgti, kad kai kur trūksta sparnų suvedimo :) Ne tai, kad aš būčiau ką nors taisius, net jei būčiau turėjus galimybę – gamtoje irgi ne visos pelėdos tobulos :) Tai sumoje gal čia koks planas Ą gavosi :)

Tai va, pelėdos dar vardų neturi, bet jaučiasi gerai ir buvo šiltai priimtos :) Jeigu pamatysiu mažąją labai dulkant kur kampe, atardysiu ir įsiūsiu tictac’o dėžutę su keliais žirniais – galės barškėt tada :)

Toks tad plunksnuotas mūsų Valentinas šiemet :)

…tokį klausimą dar visai neseniai išgirdau kitame “laido” gale… ir supratau, kad įdirbis buvo ne veltui :) Šiemet, jei teisinga mano matematika, jau penktas (čia kaip jubiliejinis:)) kalendorius!

Tiems, kas neskaito Mildlandijos naujienų (!), paaiškinimas, kas tas kalendorius do daiktas :) Advento kalendorius skirtas vaikų džiaugsmui ir dienų iki Kalėdų skaičiavimui nuo gruodžio 1-osios iki pat Kūčių. Kiekvieną dieną reikia “atrasti, išraizgyti, atrišti ir pasidžiaugti” – taigi, kalendorius ne kažką skiriasi nuo realybės :)

Jau antri metai kalendorius daugiau mažiau susivalgomas ir, kad ir kaip būtų keista, kuo toliau tuo mažiau edukacinis reikalas :) Bet svarbiausia, kad jis teikia džiaugsmą :)

Taigi vakar namai pakvipo meduoliais, o tuo pačiu ir Kalėdom… kaip visada darbas užsitęsė iki išnaktų, bet rezultatas man visai mielas :) Tikiuosi patiks ir Jums… jeigu sukils idėjos, dar visa naktis iki tos gruodžio 1-osios :)

Kadangi rašau plačiai primerktomis akimis (o tai tikrai nėra lengva!), tai tiesiog trumpai post’telsiu arba, kitaip tariant, pasigirsiu savo naujais darbais :)

Kiekvienais metais kažin kaip per vėlai susizgrimbu, kad vienam piliečiui reikia gi Advento kalendoriaus!!11 Ir tada gimsta daugybė pačių nerealiausių idėjų,kurių įgyvendinimui tikrai neužtektų tos savaitės, likusios iki gruodžio 1. Ir dar tikrai neužtektų tik mano rankų prikišimo ir tik mano galvos pasukimo :) Ir taip kiekvienais metais tie grand planai yra nukeliami “kitiems” metams.. bet aš tikiu, kad kadanors tai tikrai bus įgyvendinta ir tada aš savimi didžiuosiuos :) ir leisiu Jums mano sėkme (?) grožėtis :)

Viskas prasidėjo nuo to, kad tie Advento kalendoriai su paveikslėliais ir langeliais, ir šokoladukais tapo baisiai jau nuvalkioti.. Stačiai slykštu žiūrėti į Advento kalendorių su kokia ten Barbe ar tai Spiderman’u, sakykit ką norit, bet nesąmonė… Ne tai, kad Adventas man būtų labai svarbus, bet kažkam tai turi prasmę, ir turi ją pakankamai seniai, kad būtų nekorektiška iš to tyčiotis. Negana to, tie pseudo Advento kalendoriai dar ir kainuoja brangiau už tuos tradicinius su “old good Santa” paveiksliukais. Kai man jie dar buvo reikalingi, tas malonumas kainuodavo 20Lt! O tai reiškė, kad turėjai jį, džiaugeisi, kad turi pakankamai vyresnę sesę su kuria nebereikia juo dalintis :) ir laukei, kaip didžiausio prieškalėdinio stebuklo.. Koks stebuklas atsiprašau už 3Lt?!? Kai tėveliams negaila tau juos xot 5 nupirkt… liūdesys…

Tai štai… tada aš supratau, kad noriu, kad Advento kalendorius būtų šiltas ir kažką reikštų, kad jis būtų mažas, bet tikras, naminis stebuklas. Pirmieji mano gaminti kalendoriai buvo pasiūti, su mažais maišeliais saldainiams ir papildomomis užduotimis ugdymui :) Kadangi augame ir paveikslėliai nebe taip svarbu, tai šiemet kalendorius tiesiog suvalgomas, dar prieš tai gali pabūti Kalėdine žvakide, jei spėja :)

Jūs dar irgi galite spėti… :)

Statyboms reikia visai nedaug… Statybinė medžiaga – mėgstami sausainiai, šokoladas ir cukraus ir citrinos sulčių glajus.. na ir dar visokie saldainiukai, etc., etc. ir svarbiausia daug fantazijos :)

Ironiška, bet atostogavo Mildlandija, ilsėjosi nuo manęs :) o Jūs turėjote progą gerai išanalizuoti visus iki šiol parašytus post’us, m? :) O aš tuo tarpu gyvenau realybėje, o atostogos dabar tik prasideda.. pseudo atostogos… geriau negu nieko. Čia aš esu dėkinga mūsų nustabiai šaliai, visai ne karalystei, bet… nebūtų Mindaugo – nebūtų atostogų :)
Taigi, turim vakarų kryptį, vakarėjantį dangų ir prasidedančio ilgo ilgai laukto savaitgalio džiugesį, dar truputį kirbantį realybės alsavimą į nugarą… bet jos vis tolsta ir darosi ramu ir giedra… kiek nedaug žmogui reikia, kai pagalvoji…
Jaučiu pareigą pasiteisinti… gal reikėtų sakyti jaučiu atsakomybę.. net ir interneto platybėse :) O jeigu rimtai, tai kaip ir sakiau, mane įtraukė real life… Ir turiu pasakyti, kad aš daugiau tuo džiaugiuosi nei gailiuosi. Realybė būna sudėtinga, būna sunki, būna ir nepakeliama, bet klaida yra net nebandyti jos pakelti, atsiriboti ir neišdrįsti pažiūrėti jai į akis…
Džiaugiuosi, kad man nereikia slėptis už iliuzijų, kurias žmonės susikuria tik tam, kad galėtų save pateisinti, “nurašyti” savo rūpesčius ir problemas. Man nereikia religijos, stebuklingai netikro virtualaus pasaulio, komunų ir dvasinių mokytojų ar lyderių… man per akis gana gyvenimo :)
Tai vat toks tas mano sugrįžimas… kurio gal būtų reikėję gerokai ilgiau palaukti… jei ne kolegos, Mildlandijos skaitytojai ir žiūrėtojai :) Ačiū Jums, mielieji, už švelnius spirtelėjimus į minkštą vietą… Kaip ten bebūtų, didžiausią motyvaciją sukėlė kolega iš užsienio, užklausdamas, ar ką nors iškepiau.. taip gėda pasidarė ir kažkaip nesmagu nuvilti.. užsienį :) aš praktiškai Lietuvos įvaizdžiu rūpinuosi :)
Tai štai… kad manęs čia nebuvo, tai dar nereiškia, kad aš nieko nenuveikiau :) Buvo daug ypatingų progų pasireikšti ir aš tikrai stengiausi nepraleisti progų… tik vieną praleidau :( shame on me, bet fiziškai nebesutilpau laike… žadu pasitaisyti…
O dabar smagiausia dalis – aš supratau, kad Mildlandija turi kelių kategorijų svečių. Tuo aš ir žadu pasinaudoti ši kartą…
Pirmoji kategorija – pavadinsime ją atradėjos vardu – Rasiniai :) Tie, kurie skaito viską iki recepto ir žiūri paveiksliukus :)
Antroji kategorija – -”- – Sauliniai :) Tie, kurie skaito viską ir žiūri viską, bet dažniausiai rezultatus pamato gyvai ir anksčiau negu jie atkeliauja iki Mildlandijos… o kai pamato, tai išsyk ir recepto pasiklausia :)
Trečioji kategorija – užsieniečiai :) Jie žiuri tik paveiksliukus, nes Mildlandija yra grynai lietuviškas reikalas (nedrįstu sakyti “kol kas”).
Ketvirtoji kategorija – aš :) o aš čia kaip ir superuser’is :) tai darau viską, ne tik skaitau, bet ir karpau, resize’inu, rašau ir t.t. ir pan. Tai štai, man smagu turėti čia visus receptukus, nes tai patogu ir smagu :) bet šiandien aš transliuoju iš mobilios darbo vietos :) ir nepasiėmiau savo talmudų ir nieko nežinau – man atostogos :)
Atsiprašau visų (jeigu aišku tokių yra), kurie nepateko į nei vieną iš kategorijų. Prašau Jus atsiliepti, ir aš sugalvosiu dar kategorijų :) kurios niekam nerūpi, tik man :) bet čia mano blog’as muhaha :) Dar atsiprašau, tų, kurie norėtų kažką tokio pasigaminti, bet šį kartą neras aprašymo kaip… Čia bus šantažas – parašykit komentarą, parašysiu receptą :)
Tai grožėkitės…

Gimtadieniškas keksas – citrininis su baltuoju šokoladu…

Tečio dienos skanumynas – pistacijų pyragas su citrininiu kremu ir kiviais…

Joninės-Nejoninės – pyragas su vaniliniu pudingu ir vaisiais…

Negaliu pasigirti, kad pažįstu daugybę žmonių. Bet tų, kuriuos pažįstu, įvairovė kartais stebina ir mane pačią :) Negali pasirinkti, kokius žmones sutikti, gali pasirinkti bendravimą arba nebendravimą… O mane šitoks pasirinkimo momentas ištinka itin retai :) ir nežinia, kas dėl to kaltas – tolerancija, simpatija, ar kaip tik apatija?..

Šiandien kaip tik buvo viena tų džiugių-liūdnų dienų, kai kažkas baigiasi – džiugu, kad pasiektas dar vienas tikslas, įkoptas kalnas, liūdnoka, kad reikia atsisveikinti su žmogumi, buvusiu vedliu toje kelionėje. Kažkaip per daug liūdnai čia nuskambėjo… bet iš tikrųjų labiau linksma nei liūdna :) O dar man dabar linksma, kad šitas post’as bus vienas tų savalaikių, kuris turi nuotaiką ir dar šiltą emociją.

Taigi, aš mėgstu sakyti “ačiū ir iki pasimatymo” gražiai.. ir skaniai :) o kas čia yra the bestest visomis progomis?!?

Tai tiek apie “ačiū”, o dabar apie piarą :) Šis itin slaptas interneto kampelis buvo paviešintas mano mieloms kelionės bendražygėms! :) Bet reklama dar niekam nepakenkė, ar kaip ten yra sakoma. Tikiuosi neištrypsit dar labai gležnų Mildlandijos daigelių ir pasijausite čia jaukiai ir maloniai bei rasite kur akeles paganyti :) Ganykitės į sveikatą! :)

Netikėtai, nelauktai atėjo metas antrai ačiū dovaliai :) I mean it! Ta prasme, kad jau kurį laiką galvojau, kad šita dovalia bus skirta kitam žmogui.. bet atsitiko, kaip atsitiko.

Net nežinau ar smagu jaustis skolinga. Vienareikšmiškai čia kalba ne apie pinigus ir kitus materialius reikalus. Paaiškinimas: kepiniai ir skanumynai nėra materialūs reikalai, nes Midlandijoje jie pagaminti iš meilės :) Čia kaip kokia reklama :P taip man ir reikia. Tai štai ir nežinau, kaip čia geriau būti ar nebūti skolinga?!

Turbūt reiktų atsakyti, kad geriau būti, be išimčių – būti skolinga, būti reikalinga, būti darbinga, būti laiminga, būti teisinga, būti išmintinga, būti… nes kai būni, tai ir kitiem kažkaip lengviau būnasi :) Ir dar tai skatina galvoti ir norėti, įgyvendinti visokias kulinarines fantazijas arba šiaip lengvai praleisti laiką jaukiausioje namų vietoje – virtuvėje, tobulinant senus gerus receptukus…

Vat taip ir atsitiko šį kartą, nes ilgai vartant visokias receptų knygas bei šiaip kontempliuojant, nieko gero nesusikontempliavo :) o dar laiko, kaip visada nepasirodė per daug – taigi reikėjo kažko paprasto, patikrinto ir kaip tik to, ko reikia :)

Jeigu rimtai, tai neįtikėtina, kad šito receptuko dar nėra Mildlandijoje. Turbūt buvau taip užsiėmusi naujovių paieškomis ir bandymais, kad retai sugrįždavau prie senų gerų receptų. Ir visai be reikalo!

Taigi, keksas paprastasis – nuostabusis :) Šitas kepinys yra puiki ačiū dovalia, kurią galima dovanoti ir dovanoti, net tam pačiam žmogui, nes yra tiek daug įvairių priedų ir jų derinių, kad niekada nenusibosta jais žaisti :)

Keksas Vulgaris :)

• 4 kiaušiniai,
• 1 stiklinė cukraus,
• 100g margarino kepiniams,
• 2 šaukštai grietinės,
• 6 šaukštai pieno,
• 11 šaukštų miltų,
• pakelis kepimo miltelių (prancūziškų iš IKI :))
• vienam iš žaidimo variantų: šį kartą žaidžiau su kokoso riešutais, kakava (ale marmurinis keksas, kurio Jūs deja nepamatysit dėl suprantamų priežaščių) ir brendyje mirkytomis vyšniomis. Užuominos kitiems kartams: riešutai, šokoladas, džiovinti vaisiai (man asmeniškai jak, bet čia Jūsų teisė rinktis :)), aguonos, švieži obuoliai ir/ar slyvos ir turbūt viskas, ką galima sugalvoti. Esmė yra nepersistengti ir nepridėti visko tiek, kad keksas neiškiltų :)

Greitasis maišymas: kol kas bus užstatome tirpintis margariną ir pažiūrime, kad jis neužvirtų, o kai tik išsilydo, nukeliame ant šalto paviršiaus. Tuo tarpu gerai išsukame kiaušinius su cukrumi. Į kiaušinių masę pilame pravėsusį margariną, pamaišome, įdedame grietinę, išmaišome, pilame pieną, išmaišome. Tada atskaičiuojame reikiamą kiekį miltų, ant jų užbarstome kepimo miltelius ir viską gerai sumaišome. O tada jau laikas priedams, viską sudedame ir išmaišome. Šiek tiek gudrumo yra su kakava, kadangi pirmiausia reiktų įpilti pusę tešlos į kepimo formą, tada į likusią tešlą įdėti kakavos (porą šaukštų), gerai išmaišyti ir pilti ant baltos tešlos arba dėti po šaukštą. Jei kakavimė tešla labai sunkiai maišosi, galima įpilti dar šiek tiek pieno. Ši tešla yra sunkesnė, todėl ji nuskęsta prieš tai įpiltoje tešloje ir gaunasi gražus margumas :) Tai vat tiek – kepam apie 1val., pyragą dedam į tik pradėjusią šilti orkaitę. Patikrinam mediniu pagaliuku. Paprasta, anea? :)

Taip jau atsitiko, kad mūsų namuose atsirado naujas gyventojas.. negali sakyt, kad be priežasties ar tai progos.. toli gražu.. čia vėl tas kolegas kaltas :) Gaila bet tas gyventojas daug gyvybės neturi, nors čia kaip pažiūrėsi… :) Tiesiog noriu nuraminti-nuliūdinti visus pagalvojusius apie kokį tais gyvūnėlį.

Kai pagalvoju, tai labai seniai jau tas buvo – lygiai prieš pat Velykas… vat jos čia ir sumaišė visus reikalus ir dėl laiko stokos dovana nebuvo visiškai complete.. bet aš pasitaisiau! Nors tai ir užtruko :) Bet mane džiugina, kad galiu įrašyti dar vieną reikalą į baigtų darbų sąrašą.

Trumpai tariant, naujajam draugui reikėjo namelio :) “o ką aš darau geriausiai?” pagalvojau ir nusprendžiau, kad megztas namas – tai ne lygis :) o vat tada nusprendžiau pabandyti šį tą naujo ir jau labai seniai ir labai mane viliojančio. Dar nėra Mildlandijos žemėj Veltinio rajono, tai čia bus prie mezgimo, o po to pagalvosim, kaip karjera seksis :)

Labai jau skambiai čia pristačiau, o iš tikro, pačio vėlimo tai čia ne prūdai.. nu bet vis tiek :) Veltinis mane sužavėjo nuo pat tada, kai apie jį sužinojau. Vis buvo baisu pradėti, todėl nedrąsiai įsigijau pagrindinių įrankių ir medžiagų, godžiai išklausiusi labai jau šykščius pardavėjos patarimus. No wonder, kai pagalvoji, tai aš abejoju ar jinai kadanors tai darė.. tai nėr ko norėt :) Anyway, niekada nieko nepadariau pagal taisykles iki galo.. shame on me :| užtat išmokau pamatyti suvelto karolio kainą, ir dabar ji manęs jau nestebina. Brangios ne medžiagos, o laikas, kurį reikia praleisti baksnojant vilnos gabalėlį, kol jis tampa tobulai apskritu, kietu rutuliuku.. o kur dar visai muilavimai, plovimai, kuriais aš neužsiėmiau :)

Tiesą sakant, neturiu nei vieno velto daikto, kuriuo galėčiau pasigirti ar pasipuošti.. na neturėjau.. dabar jau pusiau turiu :P Prie didelių gumulų vilnos tebėra keli suvelti karoliai, kurie gal kada taps auskarais ar dar kuo nors.. ir viskas.. visa kita bandymai, bandymai… Bet aš pasiryžau, ir gerai apgalvojus reikalą nusprendžiau šį kartą nepersistengti.. Štai kaip viskas buvo…

… tokiems tinginiams kaip aš, šiais laikais yra parduodama veltinio medžiaga. Tai toks jau suveltas gabalas kokios nori spalvos už ne per mažą kainą, iš kurio lieka tik kirpti gėleles, skiauteles ir jas visaip dizaininti :) bet jis man pasirodė toks netikras, nešiltas ir tiesą sakant overpriced, turint omeny, kad ne kieno nors rankos juos suvėlė, o greičiausiai geros galvos (negali ginčytis) sugalvota technika. Tada prisiminiau žymiai tikresnį reikalą, t.y. tokį senovinį tikrinį pilką veltinį, naudojamą visokiems ten pašiltinimams ir pan. Patenkinta kaip slyva ir sumokėjusi 2.50 Lt už pusę metro, jau šuoliavau generuodama tobulo namo projektą :)

Tai ilgai nepasakosiu.. nors užtruko projektas beveik tiek, kad buvo verta dėti į “Nu čia dar nebaigta” skiltį… bet neįdėjau, nes labiau norėjau greičiau pabaigti nei užsiimti pašaliniais reikalais… no offence :) Tai vat vėliau vėliau, baksnojau baksnojau, po to greit iškirpau, greit susiuvau ir tadam! :)

Nusprendžiau, kad atradau labai nuostabią mildlandišką rankdarbiavimo atmainą :) kuria planuoju dar ne kartą pasinaudoti, kai tik turėsiu kruopelę laisvo laiko.. yea right :) Priimu užsakymus… motyvacijai :)

O plano kaip ir nebuvo… :) tiksliau turbūt planų buvo tiek daug, kad nežinojau, ko čia griebtis. Ta proga prisipirkau įvairių produktų iš sąrašo “gali prireikti”. Tai va užtat šiandien viriau makaronus su grietinele :) nes taip ir neprireikė… Čia aišku jokia bėda, nes paprastai tai teisingi, plačiai panaudojami produktai :)

Taigi, šaldytuvas pilnas, o geniali mintis neateina… perverčiau visas turimas receptų knygas… po tris kartus… ir nieko… Turbūt tokia ypatinga proga labai įpareigoja.. norisi kažko tobulo ir nuostabaus, kažko, kas būtų verta nors mažojo Mamuko pirštelio :) Ir niekas nėra pakankamai nuostabu ir dėl to ima panika…

Kaip ir reikėjo tikėtis viską išsprendė laikas :) tai reiškia – turim penktadienio vakarą ir žiaurų poreikį jau rytoj turėti kokį nors skanumyną. Pasirinkau gražuolius pyragaičius, kurie niekada nenuvilia, labai gražiai atrodo ir yra tikrai skanūs. Dar galiu pasididžiuoti, kad čia toks truputį mano išradimas, kuris apvainikavo desperatiškus bandymus pagaminti klasika tapusius sviestinius “Tulpės” pyragaičius (šiais laikais juos gamina “Alkava”, jie vadinasi “Miško pasaka” ir yra žiauriai overpriced).

Aišku, nėra ko ir tikėtis, kad pavyks aplieti pyragaitį su svietiniu bokšteliu plonu šokolado sluoksniu… nes tas šokoladas tai išvirtas… ant ugnies :) supraskit, karštas, o sviestas tai lydosi… Laimė aš visas šitas frustracijas apturėjau pirmojo bandymo metu (kas buvo seniai seniai, kai Mildlandijos dar nebuvo ant interneto :)), tai šį kartą buvo aišku, ką daryti galima ir ko ne :) Tai gal ir pradėkim…

Gražuoliai pyragaičiai

Sausainiams:

• 125g margarino,
• 75g cukraus,
• 2 kiaušinių,
• šaukštelis kepimo miltelių,
• žiupsnelis druskos,
• 250g miltų (gali prireikti ir truputį daugiau, reikia žiūrėti, kaip minkosi).

Margariną, cukrų ir kiaušinius ištrinti iki purios masės. Įberti druskos, išmaišyti. Tada užberti miltus ir kepimo miltelius ir suminkyti tešlą. Jei tešla labai limpa prie rankų, dar įdėti šiek tiek miltų. Patartina tešlą minkyti kuo trumpiau, tik tiek, kiek reikia. Iš suminkytos tešlos suformuoti rutulį, įvynioti į maistinę plėvelę ir padėti į šaldytuvą pusvalandžiui.

Atšalusią tešlą iškočioti į 3-4mm storio lakštą, gėlytės formele išspausti sausainius ir kepti skardoje, išklotoje kepimo popieriumi, kol gražiai pagelsta.

Kremui:

• 75g cukraus,
• 2 kiaušinių trynių,
• 125g sviesto,
• 50g juodojo šokolado.

Į puodą įpilti 60ml vandens, suberti cukrų ir kaitinti ant vidutinės ugnies. Šiltą sirupą įpilti į gerai išplaktus kiaušinių trynius. Šią masę reikia kaitinti dubenyje ant puodo su silpnai verdančiu vandeniu. Virti reikia ilgokai… į tą tarpą aš bent porą kartų spėjau pagalvoti, kad čia nesąmonė ir nieko nesigaus, ir niekas ten netirštėja ir iš viso… :) bet kremas tikrai pradeda tirštėti, po kurio laiko :) Kai jau jis sutirštėja ir gražiai bėga nuo šaukšto, dubenį reikia įstatyti į šaltą vandenį arba ledą, kad atšaltų. Tuo tarpu sviestą išplakti iki purumo ir sudėti į atvėsusį kremą. Šokoladą ištirpinti taip pat ant verdančio vandens – tirpinti tik tiek, kad šokoladas suminkštėtų, bet neįkaistų, ir sudėti į kremą .Viską gerai sumaišyti, kad neliktų sviesto gabaliukų.

O tada jau prasideda kūryba… Jamam konditerinį švirkštą ir liejam fantaziją ant sausainukų kremo pavidalu :) Aij dar reiktų papasakot apie tą šokoladą… galima išsitirpinti šokolado arba išsivirti glajaus, bet naudoti jį pataru tik gerokai pravėsusį. Greičiausiai nepavyks jo tolygiai užtepti ar užlieti, todėl vėl patariu naudoti konditerinį švirkštą ir fantaziją. Mane šį kartą su glaistu truputį ištiko nesėkmė, todėl aš dariau šokolado kąsnelius ir naudojau juos puošybai. Dar naudojau vieną kitą riešutą bei perlinį cukrų…

O po to visi džiaugėsi, grožėjosi ir ragavo :) Buvo graži ir saulėta Mamukų diena!

Čia aš be klaidų parašiau, jeigu ką :) Vienas Zuikis taip sakydavo, kai visai mažiukas buvo… Matyt, kad nepamirštų padėkot gavęs dovaną, kaip buvo mokomas :) Aš gi šitam posakiui noriu suteikti truputį kitą prasmę… žinot, kai reikia kam nors padėkoti… už gerus darbus…

Velykos nuostabios tuo, kad jos ne Kalėdos :) ir skolas galima grąžinti po jų, per daug nesigraužiant, kad pavėlavai. Taigi, oficialiai skelbiu skolų grąžinimo metą!

…I’m on fire!.. ar ką.. jau antras post’as šiandien :)

Taigi, pirmoji ačiū dovalia geram draugui, kolegai, anonimui jis pats žino už ką, nėr čia ko plačiajam pasauliui skelbti :) Ką čia slėpsi, šita dovalia truputį įtakota įvairių velykinių skanumynų, kai lieka truputis kremo ir daugybė fantazijos… o iki kitų Velykų dar toli :)

Kaip jau kažkada esu minėjusi, saldainiai man atrodo puiki dovana. O dar puikesnė ji būna tada, kai saldainiai yra hand made :) Nėr čia ką slėpt, pastangų aišku reikia, bet jos malonios, galvojant, kaip galima nudžiuginti žmogų rankų šiluma suformuoto šokolado gabalėliu.

Vienas dalykas yra skolos jausmas, kai jauti, kad reiktų kažkaip atsilyginti, bet niekaip negimsta ta geniali mintis. Tada dažniausiai viskas baigiasi tuo, kad nueini į parduotuvę ir nuperki plytelę šokolado… bet būna taip, kad mintis kirba galvoje dar net nežinant, kad jai teks būti įgyvendintai. Ir tokie darbai būna patys lengviausi, geriausiai pasisekę ir suteikiantys pasididžiavimo savimi. Šitais saldainiais aš didžiuojuosi ir aš visai ne persistengiau :P

Hand made saldainiams reikia:

• juodojo šokolado,
• šiek tiek įvairių riešutukų,
• karamelinio kremo (maniškis buvo ir velykinių kiaušinių įdaras :) jis virtas iš kondensuoto pieno, cukraus, sviesto ir dirbtinio medaus),
• kelių brendyje mirkytų vyšnių,
• dar būtų gerai turėti tam skirtų formelių, bet jei yra pakankamai noro ir ryžto, tai užtenka ir stikliukų bei folijos :)
• nemažas kiekis rankų darbo :)

Viskas vyko maždaug taip: apdengi stikliuką folija, aptepi šaukšteliu tirpintą šokoladą, statai į šaldymo kamerą. Kai šokoladas suaušta, atsargiai nuimi gautus puodelius (kurie btw galėtų būti puikūs valgomi stikliukai kokiam skaniam gėrimėliui) ir šaldai kitą partiją :) Po kurio laiko, kai jauti, kad jau turi pakankamai šokoladinių formelių, prasideda kūryba. Vienas formeles pripildžiau kremu ir pagražinau riešutais, į kitas pridėjau smulkintų riešutų ir vyšnių bei apliejau tuo pačiu tirpintu šokoladu. Tikrai manau, kad čia yra plačios lankos fantazijai ir aš tikrai po tas lankas dar pagrybausiu :)

Kam patiko – sugalvokit, kaip priversti mane įsiskolinti ir gal Jums pavyks :)

Oij kaip nesekasi man post’inti reguliariai :) bet aš turiu pasiteisinimą! cha! Velykos – tai mini Kalėdos, o tą istoriją jau visi žino :) Tai ta proga daug ir nerašysiu.. ir dar todėl, kad noriu miego jau :P Tik labai jaučiu pareigą pasigirti velykiniais grožiais of all kinds :)

Margieji…

Tortulis… t.y. pusės tortulio kompozicija ft.hand-made šokoladiniai kiaušiniai :) (o tie mažiuliai tai iš pardės :P)

Jeigu kas klaustų, tai tortulis yra Napoleonas, the real one :)