made in Mildlandija

Kažkada, senokai :) buvo tokie puikūs metai, kai labai gerai užderėjo šparaginės pupelės. Buvo jų visos dvi lysvės :) pilnos pilnutėlės… Puikūs buvo metai :) Taip nuskambėjo, kaip apie kokį vyną būčiau pašnekėjus :)

Tai štai, tais puikiais metais mūsų gyvenime ir virtuvėje atsirado šis apkepas… Dabar tai skamba kažkaip labai iškilmingai, o tada buvo labai didelė neviltis dėl to už durų stovinčio kibiro pilno pupelių :) pupelės baigėsi, puikūs metai taip pat, o apkepas vis dar kvepia mūsų namuose :) Čia vėl vienas iš tų neįtikėtinų atvejų – nežinau kodėl tik dabar atėjo laikas šitam receptui atsirasti Mildlandijoje… bet svarbu, kad atėjo :) O ir apkepas per tą laiką subrendo, užsiėmė garbingą poziciją mūsų valgiaraštyje :)

Beje šis receptas taip pat yra dar ir įrodymas, kad tobulumas slypi paprastume :) Rodos nieko ypatingo, nieko sudėtingo, nieko stebuklingo – bet visi kas ragauja, dar ilgai prisimena, mini geruoju ir prašo pakartot :)

Šparaginių pupelių apkepas

• ~500g šparaginių pupelių (arba tiek kiek turit :)),
• 5 kiaušiniai,
• 200g fermentinio sūrio,
• 1 didelės skiltelės česnako,
• druskos, pipirų,
• šiek tiek sviesto

Pupeles (nuskabius uodegėles :)) reikia išvirti pasūdytame vandenyje. Keptuvėje ištirpinti truputį sviesto, išspausti arba smulkiai sukapojus pakepinti česnaką. Tada sudėti išvirtas pupeles, ir dar truputį pakepti. Apibarstyti druska ir pipirais. Kiaušinius gerai suplakti ir į palkinį įmaišyti smulkiai sutarkuotą sūrį.

Kepimo indą ištepti sviestu. Sudėti apkeptas pupeles ir užpilti kiaušinių ir sūrio plakiniu. Kepti apie 40 min. 200 laipsnių karštyje. Kepimo laikas priklauso nuo apkepo dydžio ir storio. Dėl to man labai patinka mano stiklinis kepimo indas, per kurį puikiai matosi kepimo procesėlis :)

Apkepą galima valgyti šiltą, pašildytą arba šaltą – visada puikus :)

Šį kartą trumpai postelėsiu (kol orkaitėje kepa aguoninis pyragas iš saulėtos virtuvės mano naujutėlaitėje kepimo formoje, kurią šiandien su nuolaidžike pirkau MX ;) visi norintys dar gali spėti) apie labai šiltą žiemai puikiai tinkantį valgymą. O va čia tai sakinys! :)

Turiu pasigirti, kad turiu naują virtuvės įrangą – tokia panaši kaip kombainas, burzgia… tik ne tai, kad mala, bet labiau malasi :) Bet tai nepatrukdė išsikovoti labai jau suskaičiuotą, garbingą vietą ant lentynos :)

Dar pasiguosiu apie Kalėdas, kurios neišvengiamai artėja.. o laiko vis mažėja… o panika didėja… o ir žiemos kaip nėr taip nėr :( manau tam reikia viską ir nurašyti… kokia čia Kalėdų dvasia… net cinamono kvapo žvakės nepadeda…

Belieka išsivirti puoda karštos daržovių sriubos.. ir srėbti ilgesingai žiūrint į dangų, laukiant pirmųjų snaigių… sako jos jau greitai pasirodys…

Visada šią sriubą verdu iš akies, ir iš to ką randu šaldytuve :) gal todėl ji niekada nenusibosta ir visada yra laukiamas patiekalas ant stalo. Taigi bandysiu sugalvoti kažkokią proporciją, kurios galite drąsiai nesilaikyti, vis tiek viskas pavyks puikiai :)

Gali reikėti:

• 3 didesnių bulvių (jei norite sotesnės sriubos galite dėti daugiau bulvių, o jei yra vasara galite jų visai nedėti),
• 3 vidutinių morkų,
• 1 didelio svogūno arba poro,
• kiek turite ir kiek norite cukinijų, patisonų arba molūgų (vasarą jais kompensuoju bulves, sriuba būna lengvesnė),
• ~200g šaldytų arba šviežių špinatų (kuo daugiau špinatų tuo Šrekesnė bus sriuba),
• druskos, ciberžolės.

Jeigu turite naminio sultinio, jis puikiai tiks, o jei neturite užsivirkite maždaug 1,5 litro vandens ir pagardinkite kubeliu ar šaukšteliu mėgstamo sultinio. Visas daržoves smulkiai supjaustykite ir dėkite į verdantį sultinį. Virkite, kol daržovės išvirs, suminkštės. Daržovių galite dėti ir daugau nei parašyta – sriuba bus tirštesnė, o jei bus per tiršta galėsite atskiesti vandeniu – žodžiu laisvai konfigūruojamas reikalas :)

Taigi, kai jau turime puodą išvirusių daržovių, pilame po truputį arba po daug į blenderį (priklausomai nuo blenderio tūrio), ir blend blend – sutriname :) Sutrintą sriubą grąžiname į puodą i gardiname prieskoniais, tokiais kokius mėgstate, o aš pamėgau ciberžolę :) Taip pat reikėtų įvertinti tirštumą ir, jei reikia, praskiesti verdančiu vandeniu. Taip begardinant ir beragaujant sriubos puodą dar užvirti ir jau galima patiekti.

O dabar apie tai, su kuo patiekti :) Sriubą galima pagardinti grietine arba tarkuotu parmezanu. Prie sriubos galima patiekti bandelės paskrudintos su česnakiniu sviestu arba sluoksniuotos tešlos pyragėlių su paštetu arba fetos sūrio ir juodųjų alyvuogių mase… ir dar daugybe kitų skanėstų, kokius tik sugalvosite :)

Tai štai tokia ta Šreko sriuba – žalia, šilta ir labai skani :)

Galima pagalvoti, kad atostogauti, tai reiškia turėti bent jau 30 valandų paroje :) toli gražu… tenka pripažinti, kad veiklos irgi mažiau ir ji žymiai tingesnė :) bet tai irgi veikla, kuri užima laiko. Peršasi išvada – vasaroti irgi darbas :)

O kai dirbi, valgyti irgi reikia :) Smagumas tas, kad maisto gaminimui galima skirti daugiau laiko ir prisigalvoti visokiausių įvairiausių įdomybių. Taip ir atsitiko… šį kartą paprasčiausias senovinis patiekalas virto šiek tiek fancy reikalu, palydėtu gausybės komplimentų :)

Pastraipa ne į temą. Su sąlyga, kad čia ne kokia receptainė, o tiesiog normalus(?) blog’as :) tai aš vis susiduriu su tokia dilema – ar rašyti greitai, tiesiai šviesiai ir aiškiai, bet rašyti ar nerašyti, kai neturi sukoncentruotų minčių ir, ką pasakyti, kad būtų daugiau nei tiesiog receptas. Tai rašyti ar nerašyti? :)

Tai vat šį kartą yra tas kartas, kai minčių nėra, bet yra puikus maistas :) Tebūnie šį kartą tik maistas…

Bulvės su varške ir raugintais agurkėliais naujoviškai :)

• bulvės (geriausia šviežios ir vidutinio dydžio),
• varškė,
• grietinė,
• šviežiai rauginti agurkėliai,
• česnakas,
• druska, prieskoninių žolelių mišinys, truputis aliejaus.

Bulvytes reikia labai švariai nuplauti, naudojant šepetėlį ir perpjauti per pusę išilgai – plonesnė puselė greičiau iškeps. Bulvių puseles dėti perpjauta puse į viršų į aliejumi išteptą skardą. Bulves patepti arba papurkšti aliejumi, pabarstyti druska, pagardinti išspaustu česnaku, pabarstyti žolelėmis. Tada pilną skardą šauti orkaitėn, man prireikė apie 40 min.

Tuo tarpu reikia pasiruošti varškytę, t.y. sumaišyti mėgstamą varškę su trupučiu greitinės iki norimos konsistencijos. Dar pagardinti druskyte. Pasipjaustome agurkėlių ir laukiame kol iškeps bulvės. O kai jau sulaukiame, tai puolame valgyti, kol bulvės dar karštos. Skanaus :)

Kur buvus, kur nebuvus, štai ir aš su nauju post’u :) Atostogos daro savo – galva šviesi, viskas aplink paskendę saulės šilumoje ir pušimis kvepiančiame ore, viskas lengva, viskas įmanona…

Gera dabar viską pasakoti ir prisiminti. Realiu laiku viskas atrodo kitaip ir dažnai žymiai dramatiškiau nei yra iš tikrųjų :) Štai, kad ir šis post’as.. o juk turėjau rašyti apie mėlyninį tortadienį… jau dėliojau galvoje sakinius ir mačiau nuotraukas, kurios bus tokios gražios.. tokios gražios :) Bet deja, viskas buvo tik skanu, o su vaizdeliu kaip ir nelabai pavyko… ir ne dėl fotoaparato ar tai fotografo niuansų… dėl kepėjos kreivų rankų – to be exact :)

Tai štai todėl ir pavadinimas toks – kirvio košė – post’as, kaip ir uogienė, iš nieko :) Bet tikrai skani gavosi, ir fotografuotina :)

Cukinija (kaip ir visi jos giminės – patisonai, moliūgai) yra nuostabi daržovė, kuri panaudojamumu primena tofu – kur dėsi, ten tiks :) Staiga užplūdo filosofiniai pamąstymai apie viską ir nieką, ir kaip viena yra kita. Dažnai esame linkę nuvertinti niekuo neišsiskiriančius žmones ar daiktus – neva jie pilki, neįdomūs… Bet labai dažnai neišskirtinumas lemia universalumą – toks žmogus gali atlikti įvairius darbus, o daiktas būti panaudotas pačiais įvairiausiais būdais. Aišku neribotų galimybių sistemos dažnai turi savų minusų :) bet čia turbūt minčių ribotumo problemos :)

Taigi, cukinija – neriboto panaudojamumo daržovė (kaip koks agurkas :)). Ir kepta, ir virta, ir troškinta, ir su morkom, ir su ryžiais… :) Todėl gausus jų derlius kasmet mane vis labiau džiugina.

Šiek tiek pasibrowse’inus interneto platybėse, nusprendžiau, kad galiu viską sugalvoti pati… o pagalvojus supratau, kad ir to galvojimo ne kažin kiek :) svarbiausia yra proporcija, kuri griežtai priklauso nuo nuotaikos :)

Cukinijų uogienė

• 1,5 kg cukinijų, patisonų (šitų dar nebandžiau, bet manau turėtų pavykti lygiai analogiškai gerai) arba moliūgų (nuluptų, supjaustytų nedideliais kubeliais),

• 1 kg cukraus,
• 2 citrinos,
• 1 pakelis uogienių tirštiklio

Cukinijas dėti į adekvataus dydžio puodą, užpilti nepilna stikline verdančio vandens ir užpilti cukrumi. Virti ant vidutinės ugnies, truputį pamaišant, kad cukrus ištirptų ir neprisviltų. Gerai nuplovus citrinas (nuplikius verdančiu vandeniu), plonai nuskusti žieveles (tik geltonąją dalį, nes nuo baltosios apkarsta), jei reikia susmulkinti. Aš šitam reikalui naudoju specialų prietaisą citrinų žievelėms lupti, bet galima naudoti labai aštrų peilį ir kruopštumą arba smulkią tarką (trintuvę? :/).

Paruoštas žieveles sumesti į puodą ir toliau smagiai virti, kartais pamaišant. Virti reikia tol, kol cukinijų gabalėliai perkaista ir suminkštėja. Tik tada supilti išspaustas citrinų sultis (kitaip nuo rūgšties cukinijos nesuminkštės). Po truputį, vis pamaišant, sudėti uogienių tirštiklį ir dar šiek tiek pavirti , kol ims darytis drebučiai. Konsistencijos pabandymui, galima įdėti šaukštelį uogienės į lėkštelę ir atvėsinti. Galima dėti daugiau citrinos sulčių arba tiesiog citrinos rūgšties, taip pat galima dėti mažiau cukraus, nes mano uogienė gavosi gana saldi. Kita vertus tam ji ir uogienė :)

Tai štai, išvirtą uogienę karštą pilstyti į švarius, iškaitintus stiklainius ir sandariai uždaryti (vienaip ar kitaip :)). Jeigu pavyksta laikyti žiemai, arba ragauti su baltu sūriu, ledais, plakta gietinėle, sufle, blyneliais, pyragais ir kuo tik sugalvosit… iš universalios daržovės – universali ir uogienė :)

Labai netikėtai šiandien vakarienės planas iš lietuviško rūgpienio su šviežiai virtom bulvėm virto nenusakomos virtuvės šedevru :) Šitas post’as irgi labai netikėtas… netikėtumų diena sakyčiau :)

Pasiteisinimui turiu pasakyti, kad gyvenime nieko panašaus nebūčiau sugalvojus, nes nieko tokio nebuvau ragavus. Taigi teko sekti žinovo nurodymais ir gerais prisiminimais apie panašias ragautas salotas vienoje maitinimo įstaigoje :) Dar “būtinai reikia parašyti”, kad šitos salotos puikiai tinka sportininkams prieš varžybas! Maistas-sportas-sveikata!!! :)

Na ką čia dar tokio pasakius.. gana greitai paruošiamas tikrai sveikas ir gražus patiekalas… reikia pripažinti, kad persivalgyti šių salotų tikrai sunku :) Dar turiu tokią nuojautą, kad joms tinka beveik visos daržovės, kurių yra šaldytuve. Šituo požiūriu patiekalas galėtų atstovauti kinų virtuvę (ir dar dėl tų kelių lašų sojos padažo). Kita vertus, feta tai čia jau kažkas apie Graikiją? :) Tai vat ir nežinau, kaip čia iš tikrųjų…

Kadangi jau vėlu, o Jūs juk dar tikrai šiandien norėsit šių salotų ;) tai aš jau ir baigsiu savo pasisakymus ir pateiksiu salotų turinį beigi vizualizaciją :)

Dviems neperdidelėms porcijoms gali prireikti:

• 250 g pievagrybių,
• 1 paprikos (jei reikia grožio, siūlau rinktis raudoną),
• 1 nedidelės cukinijos (manau puikiai tiktų ir baklažanas),
• gera sauja konservuotų sojų daigų,
• 1/2 ilgojo agurko,
• apie 10 cm poro,
• trupučio gero aliejaus pakepimui,
• šlakelio sojos padažo,
• žiupsnelio druskos,
• saujelės sezamo sėklų (turbūt būtų skaniau paskrudintos) ,
• 200 g feta tipo sūrio.

Aišku, visi puikiai supranta, kad visos čia surašytos proporcijos gali būti drastiškai keičiamos atsižvelgiant į norus, galimybes, pomėgius bei planetų išsidėstymą (nes kas šiandien tinka vandeniui, gali būti pražūtinga svarstyklėms :D). Tai va, esmė yra viską susipjaustyti, gerai įkaitinti aliejų… ir po truputį kepinti visas sudedmąsias dalis labai karštai ir labai neilgai, kad daržovės sušiltų, bet neištižtų. Sukeptas daržoves pagardinti soja, druska, sezamo sėklomis ir galų gale sudėti feta sūrį. Dar kelis kartus permaišyti, kad sūris truputį apsilydytų ir greitai patiekti, kol neatšalo. Gero vakaro :)