made in Mildlandija

Kažkada, senokai :) buvo tokie puikūs metai, kai labai gerai užderėjo šparaginės pupelės. Buvo jų visos dvi lysvės :) pilnos pilnutėlės… Puikūs buvo metai :) Taip nuskambėjo, kaip apie kokį vyną būčiau pašnekėjus :)

Tai štai, tais puikiais metais mūsų gyvenime ir virtuvėje atsirado šis apkepas… Dabar tai skamba kažkaip labai iškilmingai, o tada buvo labai didelė neviltis dėl to už durų stovinčio kibiro pilno pupelių :) pupelės baigėsi, puikūs metai taip pat, o apkepas vis dar kvepia mūsų namuose :) Čia vėl vienas iš tų neįtikėtinų atvejų – nežinau kodėl tik dabar atėjo laikas šitam receptui atsirasti Mildlandijoje… bet svarbu, kad atėjo :) O ir apkepas per tą laiką subrendo, užsiėmė garbingą poziciją mūsų valgiaraštyje :)

Beje šis receptas taip pat yra dar ir įrodymas, kad tobulumas slypi paprastume :) Rodos nieko ypatingo, nieko sudėtingo, nieko stebuklingo – bet visi kas ragauja, dar ilgai prisimena, mini geruoju ir prašo pakartot :)

Šparaginių pupelių apkepas

• ~500g šparaginių pupelių (arba tiek kiek turit :)),
• 5 kiaušiniai,
• 200g fermentinio sūrio,
• 1 didelės skiltelės česnako,
• druskos, pipirų,
• šiek tiek sviesto

Pupeles (nuskabius uodegėles :)) reikia išvirti pasūdytame vandenyje. Keptuvėje ištirpinti truputį sviesto, išspausti arba smulkiai sukapojus pakepinti česnaką. Tada sudėti išvirtas pupeles, ir dar truputį pakepti. Apibarstyti druska ir pipirais. Kiaušinius gerai suplakti ir į palkinį įmaišyti smulkiai sutarkuotą sūrį.

Kepimo indą ištepti sviestu. Sudėti apkeptas pupeles ir užpilti kiaušinių ir sūrio plakiniu. Kepti apie 40 min. 200 laipsnių karštyje. Kepimo laikas priklauso nuo apkepo dydžio ir storio. Dėl to man labai patinka mano stiklinis kepimo indas, per kurį puikiai matosi kepimo procesėlis :)

Apkepą galima valgyti šiltą, pašildytą arba šaltą – visada puikus :)

Štai ir atėjo metas ravioliams atsirasti Mildlandijoje… Čia toks vienas iš nedaugelio sūrumynų ir ko gero vienas iš tų dalykų, dėl kurių iš viso atsirado Mildlandija :) Atrodo nieko čia labai ypatingo, bet ravioliai man visada yra pasididžiavimo objektas ir aš būnu labai patenkinta… na bent jau juos valgydama :) nes gamybos procese kaip žinia visko nutinka… bet turiu pasakyti, kad visi bandymai pasibaigė sėkme… anksčiau ar vėliau :)

O jeigu taip dar nuoširdžiau, tai turbūt tai tiesiog virtiniai… bet man jie ravioliai, nes taip žymiai smagiau :) ir dar vienas prisipažinimas – šį kartą jie ne tokie kaip kad aš visada darau… šį kartą jie tokie truputį biškį ekperimentiniai, bet still labai geri :)

Dar vienas smagumas su ravioliais, kad jie gali būti (o pas mane visada ir būna) spalvoti :) Anksčiau jie visada būdavo ryškiai žaliu įdaru… o šį kartą nebuvo špinatų :( tai teko keisti spalvą :) the next best thing – oranžiniai ravioliai su baltu įdaru :)

Oranžinė tešla (ravioliams arba makaronams – abu totalus gėris)

• ~3 stiklinės kvietinių miltų,
• 3 dideli kiaušiniai,
• 70g pomidorų koncentrato,
• žiupsnelis druskos.

Miltus pilam ant stalo ir padarom viduryje duobutę. Į ją įmušam kiaušinius ir sudedam pomidorų tyrę. Iš pradžių maišom tešlą šakute, o kai pasidaro per sunku imamės minkymo rankomis. Tai tikrai nėra pats lengviausias užsiėmimas, bet rezultatas to vertas – patariu apie jį ir galvoti minkant :)

Tešla turi būti tinkama būti iškočiota labai plonai, todėl gali tekti įdėti daugiau miltų arba įpilti šlakelį vandens, jei atrodo per kieta. Geriausia kočiojimui naudoti makaronų darymo mašiną be makaroninio antgalio :) bet jeigu tokios neturite, teks iš peties pasidarbuoti kočėlu :) bet vis dar verta :)

Įdaras

• 500g saldaus pieno varškės (ricotta),
• 2 kiaušiniai,
• 2 šaukštai tarkuoto Džiugo sūrio,
• druskos, šviežiai maltų pipirų ir tarkuoto muskato.

Viską gerai sumaišyti. Tešlą iškočioti kiek įmanoma ploniau. Dėti po šaukštelį įdaro ir formuoti norimos formos virtinukus, naudojant formeles arba tiesiog iš akies :) Raviolius rikiuoti ant gausiai miltuoto padėklo ar į plastikinę dėžutę, jei ruošiatės šaldyti. Tokiu atveju raviolių sluoksnius reikėtų perdengti folija, o ją pabarstyti miltais. Po to kai ravioliai gerai sušąla šaldiklyje, juos galima perdėti į maišelius – tada jie jau nebesulips.

Patiekti

• tirpinto sviesto,
• tarkuoto Džiugo arba plonai pjaustyto lydyto sūrio,
• šviežio baziliko,
• juodų alyvuogių.

Raviolius dėti į pasūdytą verdantį vandenį ir virti apie 5 minutes. Po to nukošti, apipilti tirpintu sviestu su alyvuogėmis, apibarstyti sūrio drožlėmis ir papuošti šviežiu baziliku… Gausiai skanu su vynu :)

Šiandien Mildlandijoje švenčiama Ourilijos šventė :) Čia antra pagal mėgstamumą Mildlandijos gyventojų šalis, šalis – partnerė, ar kaip čia reikėtų sakyti :) Ekspertas bei Ourilijos kraštotyrininkas teigia, kad šios šalies vėliava yra iš trijų alyvinių juostų… ta proga – teminis pyragas :)

O jeigu jau taip surimtėjus… tai realiai mes nieko nešvenčiam… mes tiesiog gaminam (nu nes kepimu čia proceso nepavadinsi) pyragus, o po to jais mėgaujamės ir kartais dalinamės su itin gerais Mildlandijos ir Ourilijos draugais :)

Ourilija ir Mildlandija panašios tuo, kad abi yra fiction… o skiriasi gyventojų skaičiumi :) Priešingai nei Mildlandijoje, Ourilijoje gyvena labai daug žmonių, kurių dauguma apie tai nieko nežino :)

Gerai, o dabar apie spalvas… Aš supratau, o gal prisiminiau, ar tai dar kartą įsitikinau, kad vienas iš tų virtuvės stebuklų yra nuostabios spalvos, kurias galima išgauti pačiomis natūraliausiomis priemonėmis… ir toks rezultatas dar labiau džiugina… nes nu sorry, bet daugelio svajonių šalis (a.k.a. USA) man visada liks mėlynų tortų šalimi :) yak… tuos, kurie vis dar galvoja, kad mėlynės nudažo mėlynai, turiu nuvilti – taip gali atsitikti nebent Ourilijoje :)

Jau praktiškai galėčiau parašyt knyga… “Mildos virtuvės spalvos”… prisigrimuočiau, pasisiūčiau prijuostę pas dezainerį, pasidaryčiau išeiginę šukuoseną, pasiimčiau į rankas nei karto indų kempinėlės nemačiusį (supraskit, nesubraižytą) shiny and brand new bliūdą prikrautą dirbtinių špinatų lapų… ir prisifotografuočiau… už eglutės, prie krūmelio, už spintelės… aij tiesa pas mane spintelių nėra :) … bet kadangi nesu kokia tais įžymybė ar nacionalinė vertybė, tai tiesiog papostinsiu :)

Spalvas aš mėgstu ir, kaip turbūt pastebėjot, dažnai naudoju savo džiaugsmams ir nuotaikoms išreikšti – pavyzdžių toli ieškoti nereikia, užtenka pažiūrėti į prieš tai buvusį post’ą :) Kartais pavyksta geriau, kartais ne taip gerai kaip norėtųsi – vis tik daug kas priklauso nuo metų laiko ir šaldytuvo ar “atsargų spintelės” turinio :) Bet spalvos veža… ir tikiu, kad rasiu dar ne vieną tokią, kuri mane nudžiugins ir įkvėps :)

Tai vat štai, labai netikėtai Ourilijos garbei gavosi va toks pyragas tik fivoletinis (nuo pernykščių šaldytų trintų juodųjų serbentų) – kaip saulėlydis, tik žalias :)

Nu ką aš galiu pasakyt – pergalės motyvuoja atsikelti 6 ryto! :)

Žalia – balta! Žalia – balta! Žalia – balta! Go go go!!!

Kolegos, virkit kava, here I come :)

Net neįtikėtina, kad iki šiol šio pyrago dar nebuvo Mildlandijoje… Galiu tik bandyti pasiteisinti, kad šis pyragas, kaip koks savaime suprantamas dalykas, kuris tiesiog neminimas… Pavyzdžiui, kad dangus mėlynas, arba kad saulė šildo :) daaa-a :)

Bet gyveni ir mokaisi… ir labai dažnai paaiškėja, kad kai kurie dalykai nėra taip plačiai paplitę ir žinomi, kaip tau galėjo atrodyti… Čia toks pasaulio pažinimo kartais džiaugsmas, kartais liūdesys :) Džiaugsmas – kai supranti, kad viskas yra gana paprasta, tik mes dažnai viską matome arba norime pateikti labai jau sudėtingai ir paslaptingai, kad visi galvas nusisuktų begalvodami kas ir kaip… o va čia jau liūdesys…

Kad būtų daugiau džiaugsmo, siūlau pavasario rezoliuciją – žiūrėti drąsiai ir tiesiai… į priekį, į akis… kalbėti garsiai ir aiškiai… kad visi girdėtų ir nereikėtų kartoti… nerašyti ir neskaityti tarp eilučių… kad galų gale viskas būtų juodu ant balto – juk viskas taip paprasta, jeigu tik pats to nori!

Tai štai tokiame paprastame gyvenime, paprastoje virtuvėje ir dar paprastesnėje orkaitėje (be ventiliatoriaus, lemputės, garų ir kitų “monų”) kepa paprastas kaip trys kapeikos pyragas :) O rytoj jis labai paprastai keliaus, nešamas paprastų rankų, į paprastą, bet labai mielą, ofisą pas įvairaus paprastumo kolegas :) Kurie, tikiuosi, kaip paprastai apsidžiaugs :)

Paprasto pyrago – paprasti ir ingredientai :)

• 8-10 obuolių,
• 2 stiklinės cukraus,
• 2 stiklinės miltų,
• 6 kiaušiniai,
• cinamono.

Kaip ir reikėtų tikėtis, pyrago kepybos procesas taip pat labai paprastas :) Sudėtingiausias darbas čia nulupti obuolius, išimti sėklas ir supjaustyti gabalėliais. Čia dar reikia paminėti, kad geriausiai pyragui tinka rūgštesni obuoliai (antaniniai, bogatyr).

Obuolių gabalėlius gausiai apibarstyti cinamonu, nes jis daro stebuklus – pyragą tada valgo net pyragų nevalgantys kolegos :) Sumaišyti obuolius, kad cinamonas pasiskirstytų tolygiai ir dėti į kepimo formą. Obuoliai turi padengti visą formos dugną. Mano vaikystėje, kai dar viskas nebuvo taip paprasta :) šis pyragas buvo kepamas žvaigždutės arba širdelės formoje, bet aš užaugau ir dabar kepu pyragą paprastoje stačiakampėje formoje :)

Toliau ruošiame labai jau paprastą tešlą :) Tam reikalui kiaušinius išplakame su cukrumi. Čia puikiai tinka naudoti paprastą mikserį, bet galima apsieiti ir su žymiai paprastesniu mediniu šaukštu. Plakti reikia, kol ištirpsta cukrus ir masės padaugėja :) Tada įplakame miltus ir that’s it!

Tešlą daugiau mažiau tolygiai užpilame ant obuolių ir šauname į įkaitintą 200 laipsnių karštumo orkaitę. Kepame apie 40 min. Iškepimo lygį paprastai galima patikrinti mediniu pagaliuku :)

CAUTION! Atšalęs pyragas turi labai skanią ir traškią plutelę – istorijoje yra buvę atvejų, kai be priežiūros palikto pyrago beveik visa plutelė dingo katulio nasruose :)

P.S. Kas rytoj iš ryto pacituos šitą post’ą – gaus dvigubą dozę pyrago :)

Ar eisi pakelt vėliavą?.. Ne? Šalta?.. Na taip… žiema juk…

Ar eisi pakelt vėliavą?.. Ne? A, slidinėt į Lenkiją keliauji?.. Na taip, žinoma, negi nepasinaudosi, kai “duoda” laisvą dieną… O per artimųjų gimtadienius irgi išvažiuoji, jei proga pasitaiko?.. Ne?.. Ach taip, gi supyktų, kad per šventę nebūsi kartu…

Ar eisi pakelt vėliavą?.. Ne? Aij projektas baigiasi – per kovo 11-ąją atsigriebsi?.. Taip taip, dar turbūt bus sniego, galėsi paslidinėt…

Ar eisi pakelt vėliavą?.. Ne?  Neverta? Nemoka lietuviai švęsti?.. Na taip, bet kalbėdami apie “juos” iš tikro kalbame apie “save”… Ne?.. Čia ne apie mus?.. Čia apie tuos kitus, ne apie save ir mane, žinoma… žinoma…

—

Džiugu, kad Vasario 16-ąją jau galima nusipirkti vėliavėlę ar ženkliuką, o ne kičinę širdelę su nuolaida :)

Džiugu, kad skaisčiai švietė saulė :)

Džiugu, kad arbata šildė, o pyragas džiugino :)

Greitas ir labai geras pyragas

• 360g šokoladinių sausainių (2 pakeliai),
• 200g sviesto,
• 500g varškės,
• 500ml grietinėlės plakimui,
• 1 indelis kondensuoto pieno,
• 3-4 šaukštai cukraus,
• 20g želatinos,
• papuošimų: moliūgienės želė, trintų braškių želė, saldintos grietinės su “matcha” arbatos miltukais želė.

Sausainius sumalti, sumaišyti su ištirpintu sviestu. Gauta masę išlyginti ir prispausti prie formos dugno. Geriausia naudoti formą su nusegamu kraštu, o jeigu ne, tai galima įtiesti folijos, kad po to galima būtų už kraštų suėmus pyragą iškelti.

Grietinėlę išplakti iki standžių putų. Varškę pertrinti, kad pasidarytų kreminė. Aš dėjau varškę su kondensuotu pienu į blenderį ir sekiau gamintojo instrukcijas :) Po to gautą masę paragaujam ir įdedam atitinkamą kiekį cukraus. Atsargiai įmaišom plaktą grietinėlę.

Želatiną ištirpinam nedideliame kiekyje karšto vandens. Įmaišome į kremą. Užpilame kremą ant paruošto pagrindo, išlyginame ir dedame į šaldytuvą, kad suauštų.

Pasiruošiame papuošimus. Kai varškės kremas sustingsta tiek, kad papuošimai nenuskęstų, piešiam vėliavas :) Šaldom per naktį, po to pjaustom mažom vėliavėlėm ir ragaujam :)

Galėsite mesti į mane kokį nors daiktą (tik kokį ne itin sunkų, ačiū :)), jeigu kada pasakysiu, kad neturiu ką veikti :) Aišku, turėjimas ir norėjimas, ar tai netingėjimas, yra iš esmės skirtingi dalykai… Bet visiškai susipainiojusi prioritetuose, pagalvojau “o kodėl gi nepapostinus?” :)

Kita įdomybė, aš kažkodėl vis dar esu ir visada buvau įsitikinus, kad man negali pritrūkti medžiagos postams… Ir aš čia visai nenoriu pasigirti, o labiau noriu pasakyti, kad viskas priklauso nuo pateikimo – paprasčiausia rytinė kiaušinienė irgi gali būti įdomi!

Ir tada išryškėja toks keistas dalykas – dėl ko viskas daroma, ar labiau reikėtų sakyti, rašoma?.. Kartais imu ir apsidairau po savo artimesnių ir tolimesnių kaimynų kiemus (supraskit blog’us), ir kažin kaip užsinori dar labiau užsimaukšlinti kapišoną ir susigūžti :/ Ne dėl to, kad ten kažkas negero vyktų, o dėl to, kad pasijuntu balta varna :)

…čia buvo šiokia tokia pauzė, kol galvojau, ar verta čia rašyti TAI, ką iš tikro galvoju, ir TAIP, kaip iš tikro galvoju…

Aš piktas žmogus, todėl nusprendžiau, kad kur daugiau, jei ne čia :) ir vat tai yra tas skirtumas – aš nejaučiu reikalo kažkur dalyvauti, nes visi ten dalyvauja ir renkasi tarpusavyje geriausius, nuostabiausius ir šmaikštašikniausius :) Rašo laiku ir į temą :) O aš rašau, kada noriu ir tai kas šauna į galvą… todėl, kad, kaip jau kažkada sakiau gerbiamiems emigrantams, čia viskas asmeniška ir viskas mano! Čia ne visai tas atvejis, kur “viskas, ką rasite miške – MANO!”, bet į tą pusę :)

Nesakau, kad daryti tai, ką reikia ir kada reikia, yra blogai… tiesiog tam aš turiu darbą :) o Mildlandija yra man, mano mintims, eksperimentams, džiaugsmams ir nusivylimams… ir Jums, jei tik norite ir kada norite :)

Pikta pradžia tokiam lengvam ir puriam skanumynui :) soriūkas :) bet taip jau gavosi…

Kad nebūtų taip sausa ir pikta – pora istorijų apie pudingą :)

Apie šiuolaikinį pieną…

Skambina man kartą mama, ir labai susirūpinusi aiškina, kad šiais laikais į pieną turbūt ko nors prideda (arba ką nors išima :)), nes bo pudingas nebesigauna… totalus liūdesys, nes kepė du kartus ir sugadino 12 kiaušinių, o pudingas nepavyko – skystas ir tiek… Ir tada paaiškėja paslaptis – į receptą reikia laikas nuo laiko pasižiūrėti, kad ir koks senas ir įprastas jis būtų :) Mat labai nesunku sumaišyti su kokiu kitu, kur produktai tokie patys, tik kad naudojami tik kiaušinių tryniai :)

Apie išsigalvojimus…

Jūsų vaikai tikrai ne visada išsigalvoja… iš patirties sakau :) Valgom su mamuku, o desertui laukia pudingas :) Mamukas užtruko, tai man teko pudingą ragauti pirmai… Pirmas kąsnis – keistuma, kartu kažkaip… nu gerai, bandau dar kartą – vis tiek kartu… sakau mamai, kad kažkas ne taip, kartu… Mamas: “valgyk ir neišsigalvok!” Nu ok, valgyk tai valgyk – čia problemų mes niekada neturėjome :) Liko gal šaukštelis mano lėkštėj, kai pudingo paragauja mama… ir OMG! “Nevalgyk daugiau! Kas čia taip kartu?!?” Stebuklas – vietoj paprastai naudojamo vanilinio cukraus, buvo panaudotas vanilinas, tik vat kiekis nebuvo teisingai pamatuotas :)

Ir galų gale vanilinio pudingo receptas

• 6 kiaušiniai,
• 1ltr pieno,
• 1 stiklinė cukraus,
• šiek tiek vanilino :) arba vanilinio cukraus

Pieną užvirti. Galima įdėti vanilės ankštį, cinamono lazdelę, apelsino žievelės arba anyžiaus žvaigždutę – gausis vis skirtingas skonis. Pusę stiklinės cukraus supilkite į stiklinį kepimo indą ir užpilkite trupučiu vandens. Maišant ant silpnos ugnies ištirpinti cukrų ir pavirti, kol ims karamelizuotis. Kiaušinius išplakti su likusia puse stiklinės cukraus ir vanilinu. Į gautą plakinį įplakti užvirtą pieną. Jeigu į pieną dėjote kokiu prieskonių, tai prieš tai jį reikėtų nukošti :)

Suplaktą masę pilti ant karamelizuoto cukraus. Orkaitę įkaitinti iki 200 laipsnių. Indą su pudingu įstatyti į kokį nors dubenį arba kita formą su vandeniu. Dėti į orkaitę ir kepti 1 valandą. Prieš ragaujant, būtinai atšaldykite (jei labai skubate, dėkite į šalto vandens vonelę arba ledukus).

Nu su praėjusiom ir Jus… :)

Eilinis naujas metas liko neatžymėtas Mildlandijoj… kaip ir antrasis gimtadienis… ir nieko :) saulė šviečia, žemė sukasi, o namai kvepia muffin’ais :) Gal čia dėl teisingai pradėtų naujų metų – kaip ir planuota, visą pirmą metų dieną slampinėjau su pižama, kaip reikiant numigau, pažiūrėjau įdomų filmą, iškepiau picą ir sausainių… Done! Done! Done! :) Tikiuosi taip ir toliau pildyti planus :)

Pavadinimas muffin’ams buvo sugalvotas spontaniškai, lygiai per fotosesiją nepaprastojo ir įgaliotojo Mildlandijos fotografo :) tai negi paliksi dabar žmogų už kadro :)

Bet, kas mane labiausiai nustebino ir galima sakyti grąžino tikėjimą šokoladiniais muffin’ais, tai tikrai neblogas skonis. Jeigu netyčia nesusigaudote apie ką aš čia, siūlau paskaityti senesnį post’ą apie šokoladinius muffin’us (tuos su marcipaninėm gėlytėm). Tai štai, galima sakyti, kad čia kažkaip priešingai gavosi, nes tešla atrodė taip ne itin.. o vat paragavus, neatėjo tas keistas nusivylimas… bet gal čia viskas kaip ir turi būti :) o gal čia ta varškė pataisė reikalus :)

Kadangi paskutinėmis dienomis labiau draugavau su virbalais nei su šaukštais ir keptuvėm, tai šiems muffin’ams teko truputį luktelti “ant lentynos”. Bet gal ir verta buvo – susigulėjo ir paaiškėjo, kad aš tikrai noriu juos išbandyti :) Dar vieni irgi šokoladiniai, o be to dar ir mėtiniai, vis dar laukia savo eilės – gal pavyks ir jiems :)

Receptulis

• 4 kiaušiniai,
• 250g cukraus,
• 100g tirpinto margarino kepiniams,
• 200g varškės,
• 50ml espresso kavos,
• 375g miltų,
• 4 šaukštai kakavos,
• mažas maišelis kepimo miltelių (aš naudojau pamėgtus prancūziškus),
• “Plėmams kaip karvės”: 85g cukraus pudros ir šlakelis stiprios kavos.

Kiaušinius plakti su cukrumi, kol šis ištirpsta. Atvėsusį tirpintą margariną ir kavą sumaišyti su varške. Atskirai sumaišyti miltus, kakavą ir kepimo miltelius. Į varškės masę įmaišyti kiaušinių masę ir įsijoti miltų mišinį. Viską sumaišyti. Tada dalinti tešlą į formeles ir šauti į įkaitintą 180 laipsnių karščio orkaitę. Kepti 20-30 min. (priklausomai nuo formelių dydžio), galim patikrinti mediniu pagaliuku.

Papuošimui sumaišom cukraus pudrą su kava, kad gautųsi tokia tirštoka masė. Aptepam muffin’us kaip karvytes ar kaip nors kitaip :) Palaukiam, kol sustingsta, ir vaišinam kolegus :)

Nuostabiausias dalykas, kad šitas pyragas gali kvepėti kuo tik panorėsi… O aš panorėjau, kad šį kartą jis kvepėtų Kalėdom :) Ir dar neabejoju, kad norėsiu išbandyti visokių kitokių kvapų ir skonių ateityje.

O dabar padėkos ir dedikacijos :)

Ačiū Giedriui už užrodytą puikų receptą :)

Ačiū savo intuicijai, kad šį kartą pasirinkau apelsiną vietoj vyšnios…

Ir todėl galiu dedikuoti šį pyragą Kalėdoms :) ar bent jau jų pasiruošimui bei gi prieššventinėms skrandžių treniruotėms :)

Šiaip tai niekaip nesugalvočiau susieti varškės pyrago su Kalėdom, bet apelsinai daro stebuklus :) Be to juk reikia sudaryti konkurenciją cinamonui, gvazdikėliams, muskatui, kvapiesiems pipiriukams, imbierui ir t.t.

Taigi, prancūziškas varškės pyragas, kuris pirmą kartą man pasirodė toks prėskokas, bet vertas antro bandymo… akivaizdu :) Va taip ir būna, kai tik skaitai receptą ir nesižvalgai į šalis… po to reikia bandyti antrą kartą :) Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad nenurašiau šito pyrago į tą “nu gal dar kadanors…” sąrašą – iš jo labai retai kas nors būna išbrauktas :)

Dar vienas didelis šio kepinio pliusas – greitas ir baisiai nesudėtingas paruošimas… o ką jau kalbėti apie pagyrimus bei liaupses :) Man asmeniškai labiausiai patiko apelsino kvapas ir tas crunchy viršus… mmm…

Varškės pyragas

• 200g margarino kepiniams,
• 1/2 stiklinės cukraus,
• 2 stiklinės miltų,
• vanilinio cukraus,
• Įdarui: 0.5 kg varškės, 1/2 stiklinės cukraus, 3 kiaušiniai, 1 apelsino plonai nutarkuota žievelė, sauja apelsinų cukatų.

Margariną sutarkuoti burokine tarka. Sudėti miltus, cukrų ir vanilinį cukrų ir suminkyti pirštais, kol gausis biri trupinių masė.

Įdarui sumaišyti visus ingredientus ir paskaninti, pasitarus su fantazija :) Kaip jau sakiau, manęs tikrai labai nenuvylė apelsininis pasirinkimas – vertas būti pakartotas dažnai ir po daug :) bet lygiai taip pat noriu pabandyti ir visokių kitokių skonių – man patinka receptai su galimybe pasireikšti fantazijai :)

Pusę tešlos trupinių beriame į kepimo skardą ir išlyginame. Tada supilame sumaišytą įdarą, o ant viršaus tolygiai paskleidžiame likusius tešlos trupinius.

Kepame 200 laipsnių karščio orkaitėje apie valandą. Palaukiam, kol atvėsta, ragaujam, džiaugiamės ir laukiam Kalėdų :)

…tokį klausimą dar visai neseniai išgirdau kitame “laido” gale… ir supratau, kad įdirbis buvo ne veltui :) Šiemet, jei teisinga mano matematika, jau penktas (čia kaip jubiliejinis:)) kalendorius!

Tiems, kas neskaito Mildlandijos naujienų (!), paaiškinimas, kas tas kalendorius do daiktas :) Advento kalendorius skirtas vaikų džiaugsmui ir dienų iki Kalėdų skaičiavimui nuo gruodžio 1-osios iki pat Kūčių. Kiekvieną dieną reikia “atrasti, išraizgyti, atrišti ir pasidžiaugti” – taigi, kalendorius ne kažką skiriasi nuo realybės :)

Jau antri metai kalendorius daugiau mažiau susivalgomas ir, kad ir kaip būtų keista, kuo toliau tuo mažiau edukacinis reikalas :) Bet svarbiausia, kad jis teikia džiaugsmą :)

Taigi vakar namai pakvipo meduoliais, o tuo pačiu ir Kalėdom… kaip visada darbas užsitęsė iki išnaktų, bet rezultatas man visai mielas :) Tikiuosi patiks ir Jums… jeigu sukils idėjos, dar visa naktis iki tos gruodžio 1-osios :)