made in Mildlandija

Keista, kaip atrodo niekuo neypatinga, arba kaip tik ypatingai ne Tavo skonio vieta, gali pateikti tiek į atmintį įsirėžiančių patiekalų.. Ir tai visiškai sugriauna nuostabiai jaukios kavinukės su mažučiais staliukais ant grindinio ir baltai-mėlynai juostuotu stogeliu įvaizdžio prasmę… tą tikėjimą, kad tokioje nuostabioje vietoje, viskas yra nuostabu… nes vietose su akivaizdžiai ouverpriced plastmasinėmis kėdėmis, juk negali būti nieko gero… bet štai jau antras post’as Mildlandijoje apie madingą maistelį iš Fashion baro :)

Tai štai, kiek anksčiau buvo grybų sriubytė… O dabar atėjo laikas salotikėms :) Su sriubyte, aišku, reikėjo daugiau laiko ir eksperimentų, o salotos žymiai paprastesnis reikalas, jau vien dėl to, kad visos sudėtinės dalys puikiai matomos :) Tiesa, aš kaip ką truputį pakeičiau, bet skonis… skonis liko toks pats geras, kaip aš jį prisimenu ir džiaugiuosi galėdama šlamšti šias puikias salotas sėdėdama ant savo žalios sofos, o ne ant baisių plastmasinių kėdžių :)

Ir apskritai, salotos yra puikus vasarinis maistas – greitai pasiruošia, nemigdo :) ir yra sveika. Salotos su mėsyte yra sočios, o bruknės… mmm…beveik gurmaniška :)

Salotos su kalakutiena ir bruknėmis

• mėgstamuose prieskoniuose pamarinuotų kalakutienos kepsnelių, iškeptų keptuvėje be riebalų,
• salotų lapų (aš naudoju Iceberg ir iš šiltnamio :)),
• poros šaukštų tarkuoto parmezano tipo sūrio (tai būtų Džiugas),
• kelių mozzarella burbuliukų (čia, jeigu sugalvotumėt, kad Jums reikia naminės mozzarella’os, kaip mažoje jaukioje kavinukėje…),
• bruknių-kriaušių uogienės,
• saujos skrudintų moliūgo sėklų,
• šiek tiek aliejaus salotoms.

Keista rašyti, kaip darosi salotos :) Bet tarkim, kad yra žmonių, niekada nedariusių ar nemačiusių, kaip jos daromos :)

Tai štai, reikia suplėšyti salotų lapus, apibarstyti tarkuotu parmezanu ir apšlakstyti aliejumi. Ant viršaus dėti mozzarella’ą, kurią jei norisi galima apvolioti džiuvėsėliuose ir apkepti. Tada kalakutienos kepsniukai, į šonelį uogienė (originaliai tai būdavo bruknių ir jogurto padažiukas), ir paskutinis mostas – apibarstom skrudintom moliūgo sėklom.. Valgom ir mėgaujamės, kol neatšalo :)

Man tikrai kažkas yra su Italija… Gal aš praeitam gyvenime buvau katinu Italijoj :) Bet čia ne tik dėl to, čia dar ir gerai derantis kaimiškas pienukas.. ir jau kartais nusibostanti saldi ir rūgšti varškė. Ir štai tada kolega lyg tarp kitko pasipasakoja apie tai, kaip youtube’j rodo kaip pasidaryti mozzarella.. Nuodėmė būtų nepabandyt :)

Tai štai prisižiūrėjus kaip tai daro dėdės italai ir ne tokie jau dėdės ir ne tokie jau italai, nusprendžiau, kad ir man gali visai neblogai pavykti… ir pavyko :) Įdomus dalykas, kad ko gero visus tris kartus gavosi šiek tiek skirtingai :) gal dar ne viską iki galo perpratau, bet practice makes it perfect :)

Tiesa, dar vienas niuansėlis – mozzarella’os gamybai turėtų būti naudojamas buivolės pienas… Kas pasakys, kur jo gauti – atiduosiu pusę karalystės :) O kol kas puikiai tinka karvytės pienukas :)

400g mozzarella reikia:

• 3,5l šviežio (nepasterizuoto) pieno,
• gero šaukštelio citrinos rūgšties.

Tai štai pieną supilam į puodą ir šildom, kol pradeda “vaikščioti”. Tai reiškia, kad pienas dar neverda, bet jau yra gerokai šiltas ir žiūrint iš viršaus atrodo, kad jis juda :) jeigu darysit, tikrai pamatysit apie ką aš čia..

Kol šildom pieną, pasiruošiam rūgšties tirpaliuką, pienui sutraukti. Tam reikalui imam kaupiną arbatinį šaukštelį citrinos rūgšties ir užpilam šiek tiek vandens. Išmaišom, kad neliktų rūgšties grūdelių.  Pienui sutraukti galima naudoti ir citrinos sultis, išrūgas ar rūgpienį, bet su citrinos rūgštimi man lengviausia reguliuoti reikalingą kiekį.

Kai jau pienas “vaikšto”, išjungiame “šildymą” ir po truputį pilam rūgšties tirpalą ir būtinai maišome mediniu šaukštu. Kai tik pieną sutraukia, jis pradeda taip lyg ir tįsti, tai ženklas, kad rūgšties jau gana. Jei rūgšties bus per daug, gausite saldžią varškę, kurią bus sunku sulipdyti į gabalą vien maišant. Jei jau taip atsitiko reiktų supilti gautą varškę į kiaurąsamtį ir suminkyti į gabalą, kurio jau greičiausiai nepavyks padalinti į tradicinius burbuliukus.

Bet grįžkim į tą vietą kur mums pavyko gauti tąsią masę, kuri maišant šaukštu sukimba į vieną gabalą.  Tada įberiam į puodą šiek tiek druskos. Galima druskos ir nenaudoti, arba po to įberti į sūrymą, kuriame mozzarella bus laikoma. Tą mozarella gabalą visaip minkom šaukštu ir tampom pakabinę ant šaukšto. Kai jau gaunam tenkinančią išvaizdą ir blizgesį, galima daryti burbuliukus :)

Čia yra sunkioji dalis, nes tas skystimukas ir tas mozzarella’os gabalas yra tikrai karštoki :) Dėl to galima nueiti lengvesniu keliu ir jokiu burbuliukų nedaryti – suminkyti į vieną gabalą ir tiek. Bet jei jau norisi burbuliukų, imam gabalą gabalo ir spaudžiam kumštyje, kol tarp nykščio ir rodomojo piršto išlenda burbuliukas, kurį nusukam ir dedame į dubenį su šaltu vandeniu.  Vat taip paprastai viskas darosi :) Ir dar po to būna labai švelnios rankos :)

Padarytą mozzarella galima laikyti tiek tame skystyje, tiek iš jo išgriebtą, sandariai uždarytą kokiame nors inde, šaldytuve. Kaip jau anksčiau minėjau, į skystį galima įdėti druskos. Taip pat nepatartina šio sūrio labai ilgai sandėliuoti :) šviežias yra šviežias, kaip ten bežiūrėsi :) Skanaus!

Man nepatinka žmonės, kurie augina medžius vazonuose… Kokio velnio reikia išrauti viską, kas gyva, užkloti asfaltu, pasistatyti vazoną ir įkišti ten medį, kad jis nudžiūtų… Man nepatinka žmonės, kurie rašo receptų knygas ir leidžia sau pareikšti, kad nedarytų sluoksniuotos tešlos…

Aš kartais sau truputį nepatinku, kad rašau apie all Italian ir neturiu nei menkiausio supratimo, kaip tai yra iš tikrųjų… O dabar dar vienas reikalas.. ne itališkas, šį kartą baisiau :) Nesmagu man kažkaip, nes neturiu nei menkiausios minties, kaip čia turėjo gautis iš tikrųjų… nes Brazilija tai net ne Italija ir brigadeiros tai nė iš tolo ne pica…

Džiaugsmas tas, kad kaip kolega sako buvau “girta tarp moterų” :) Gavosi puikus pasveikinimas, kuris tobulai atitiko sąlygą “nieko nekepk” :) Dar buvo gera, nes galvoje vėl sudūzgė spiečius minčių, kaip čia viską būtų galima padaryti šiek tiek kitaip… geriau, skaniau, tobuliau :)

O dabar… tokie kokie buvo – toffee like saldainuliai su įvairiausiais priedais :)

Kadangi, turiu maniją bandyti viską iš karto, tai nepasismulkinau ir dariau dviejų rūšių base mases – baltą ir šokoladinę :)

Baltai masei:

• 1 indelis saldinto kondensuoto pieno,
• 100g  balto šokolado,
• 1 šaukštas sviesto.

Šokoladinei masei:

• 1 indelis saldinto kondensuoto pieno,
• 3 šaukštai nesaldžios kakavos,
• 1 šaukštas sviesto.

Pabarstukai and stuff:

• malti žemės riešutai,
• blanširuoti migdolai,
• blanširuoti lazdyno riešutai,
• sezamo sėklos,
• cinamonas,
• cukrus,
• brendyje mirkytos vyšnios,
• smulkūs cukatai,
• nedidukės vynuogės be sėklyčių.

Viskas vyksta paprastai – jamam kondensuotą pieną, pilam į puodą, dedam svietą ir tarkuotą šokoladą arba kakavą ir verdam. Beveik visą laiką reikia maišyti, nes masę gana greit pritraukia prie dugno. Taip verdam, kol masė gerokai sutirštėja – tiek, kad perbraukus šaukštu pasidaro takelis ant puodo dugno, kuris užsitraukia labai lėtai.

Gautą masę supilam į nemažą lėkštę (kad greičiau atšaltų) ir atvėsinam. Taip pat padarom ir su kitos rūšies mase.

Kai jau masė gerai atšalusi, ir nebevarva iš apverstos lėkštės, galima imtis tikro darbo – saldainiukų gamybos :) Svarbiausia taisyklė – visi į saldainio vidų dedami dalykai turi būti sausi… dėl to brendyje mirkytas vyšnias apvoliojau cinamone ;) Ir dar vienas reikalas – būtinai reikia pasisviestuoti rankas :) Ir dar šiaip patarimas – saldainius geriau kame nors apvolioti, kad nepriliptų prie popierėlių ir vieni prie kitų, kad ir kaip miela tai būtų :)

O kai darbas baigtas, saldainius geriausia laikyti šaldytuve, ypač dėl to kad jau vasara! Dar juos reikia dailiai supakuoti ir padovanoti :)

P.S. Sese, sese, išspausk komentarą, a? :)