Taip jau atsitiko, kad antros Velykų dienos vakarą, pavargę nuo nesibaigiančio valgymo ir visų šventinių patiekalų, nusprendėme, kad yra pats laikas įgyvendinti seniai kirbančią idėją. Italija dvelkiantis, visiškai nesudėtingas ir net kasdienis užkandis, skanėstas.. kaip pavadinsi, taip nepagadinsi :) Vėl turiu paapgailestauti, kad visos mano žinios apie focaccia grynai popierinės.. niekada nebuvau Italijoje, niekada neragavau tikros itališkos focaccia’os… bet! turiu labai ryškų ir stiprų jausmą, kaip ji turėtų atrodyti, kvepėti ir kokio skonio būti :)

Tiesą sakant tas jausmas jau senokai yra suformuotas Pizza Jazz… jų focaccia, tai toks ne per plonas picos paplotis su į vidų įkočiotu sūriu, alyvuogių ar kumpio gabalėliais… aptepta česnakiniu aliejumi… apibarstyta tarkuotu parmezanu… mmm… trašku… kvapnu… nuostabiai skanu…

Ir tada.. beieškant recepto interneto platybėse, ir prieš tai netyčia paragavus tokios bandulės (kuri buvo pavadinta focaccia) ir vietinės reikšmės picerijos, su tikru italu užu prekystalio ir prie krosnies… paaiškėjo baisi tiesa :O kad jazz’o focaccia žymiai toliau nuo tos tikrosios, negu ta italo bandulė… bet… kol aš nebuvau Italijoje ir nežinau kas ten yra kas iš tikrųjų… mano focaccia bus panašesnė į picą be nieko :)

Tiesą sakant, pavyko užtikti tokia nerealią picos tešlą, iš kurios išeina kokio tik nori storumo focaccia ar tai pica.. reikia tik pasikinkyti fantaziją ir pasiraityti rankoves, kad neišsimiltuotum :)

Kita visos šios istorijos pusė – mielinė tešla :) Niekada neturėjau mielinės tešlos baimės.. tiesą sakant, man iš viso retai atrodo, kad kažkas virtuvėje gali būti taip sudėtinga, kad gautųsi kažkas nevalgomo :) tiesiog vieniems patiekalams reikia būti labiau alkaniems, kitiems mažiau :)

Tai štai mielinė tešla… kiek save prisimenu, mūsų namuose būdavo gaminami vienokie ar kitokie mieliniai reikalai – nei vienos Kūčios dar neapsiėjo be naminių kūčiukų ir būtinai Kalėdinio aguoninio pyrago… kartais būdavom palepinami naminėm mielinėm bandelėm.. po to buvo “bandelės kiekvieną žiemos savaitgalį!” periodas :) dar buvo mielinių pyragų su left over’ių įdarų… ir vis tik tai būdavo pakankamai reti įvykiai, todėl mielinė tešla man kažkaip asocijuodavosi su pakankamai ilgu laiko tarpu – užminkyti tešlą, kildinti, kažką suformuoti, vėl kildinti ir galų gale kepti… toks nedžiuginančiai ilgas procesas :) pliusas tik tas, kad man atrodo jau praėjo neiškylančios mielinės tešlos = negyvų mielių laikai :) todėl investavus atitinkamą laiko kiekį, galima gauti visai džiuginantį rezultatą.

Aij bet mes čia gi apie focaccia :) tai štai, anksčiau picai kepti visada naudodavau tam skirtą miltų mišinį, kur tik reikia įpilti vandens ir aliejaus – atseit mažiau terlionės, bet vis tiek reikėdavo laukti kol tešla pakyla.. ir dar tie miltukai nežinia iš ko :)

Taigi, daugiau jokių picų iš miltukų! Skamba kaip iš reklamos :) bet tegul čia bus mano viešas pažadas.. nes nėra nieko lengviau nei sukurpti puikų picos pagrindą :)

Daugiau čia nieko ir nepridursi… Jūsų dėmesiui focaccia:

  • 375g miltų,
  • 1 pakelis sausų mielių,
  • 1 šaukštelis druskos,
  • 1 šaukštas cukraus,
  • 2 šaukštais aliejaus,
  • 235ml šilto vandens,
  • Įdarui galima naudoti ką tik sugalvosit, bet aš rekomenduoju turėti aliejaus, česnako, prieskoninių žolelių mišinio (būtinai su baziliku), fermentinio sūrio į vidų ir parmezano tipo sūrio apibarstyti viršui, juodų alyvuogių, saulėje džiovintų pomidorų.

Ir štai kaip paprastai viskas padaroma – supilame visos tešlos produktus į dubenį ir užminkome tešlą :) paprasta anea? :) Toliau viskas priklauso nuo to kokia focaccia norite gauti… bandulė type focaccia’iai siūlyčiau įminkyti pasirinktus priedus (pvz. žoleles ir smulkintus džiovintus pomidorus), o mano stiliaus focaccia’iai reikės išsikočioti porą storesnių ar plonesnių (čia irgi priklauso nuo noro gauti traškią ar ne tokią traškią focaccia) blynukų.

Beje kalbant apie kočiojimą, ši tešla pasižymi itin geru tamprumu, todėl galima pasimokyti ir žongliruoti, jei tik yra noro :) Tai štai jei pasirinkote blynukų variantą – į skardą dedame vieną blyną apibarstome jį tarkuotu sūriu, žolelėmis, smulkintomis alyvuogėmis ir džiovintais pomidorais. dedame ant viršaus antrą blyną ir užtaisome kraštus, pabadome focaccia šakutę, kad būtų kur išeiti orui.

Pasiruošiame česnakinį aliejų: išspaudžiame česnako skilteles ir užpilame šiek tiek aliejaus, viską gerai ištriname ir gauta mase aptepame focaccia. Šauname į 200 laipsnių karščio orkaitę ir kepame,  kol iškepa :) priklausomai nuo focaccia storio :) Bebaigiant kepti, focaccia trumpam ištaukiam iš orkaitės ir apibarstom smulkiai tarkuotu parmezanu. Šauname atgal į orkaitę ir baigiame kepti.

Tai štai kaip viskas paprasta… storąją focaccia galima valgyti kaip duonelę prie salotų ar sriubos, o plonąją gardžiuotis kaip užkandžiu, prie vyno, kavos ar arbatos… skanumėlis :)