made in Mildlandija

Galima pagalvoti, kad atostogauti, tai reiškia turėti bent jau 30 valandų paroje :) toli gražu… tenka pripažinti, kad veiklos irgi mažiau ir ji žymiai tingesnė :) bet tai irgi veikla, kuri užima laiko. Peršasi išvada – vasaroti irgi darbas :)

O kai dirbi, valgyti irgi reikia :) Smagumas tas, kad maisto gaminimui galima skirti daugiau laiko ir prisigalvoti visokiausių įvairiausių įdomybių. Taip ir atsitiko… šį kartą paprasčiausias senovinis patiekalas virto šiek tiek fancy reikalu, palydėtu gausybės komplimentų :)

Pastraipa ne į temą. Su sąlyga, kad čia ne kokia receptainė, o tiesiog normalus(?) blog’as :) tai aš vis susiduriu su tokia dilema – ar rašyti greitai, tiesiai šviesiai ir aiškiai, bet rašyti ar nerašyti, kai neturi sukoncentruotų minčių ir, ką pasakyti, kad būtų daugiau nei tiesiog receptas. Tai rašyti ar nerašyti? :)

Tai vat šį kartą yra tas kartas, kai minčių nėra, bet yra puikus maistas :) Tebūnie šį kartą tik maistas…

Bulvės su varške ir raugintais agurkėliais naujoviškai :)

• bulvės (geriausia šviežios ir vidutinio dydžio),
• varškė,
• grietinė,
• šviežiai rauginti agurkėliai,
• česnakas,
• druska, prieskoninių žolelių mišinys, truputis aliejaus.

Bulvytes reikia labai švariai nuplauti, naudojant šepetėlį ir perpjauti per pusę išilgai – plonesnė puselė greičiau iškeps. Bulvių puseles dėti perpjauta puse į viršų į aliejumi išteptą skardą. Bulves patepti arba papurkšti aliejumi, pabarstyti druska, pagardinti išspaustu česnaku, pabarstyti žolelėmis. Tada pilną skardą šauti orkaitėn, man prireikė apie 40 min.

Tuo tarpu reikia pasiruošti varškytę, t.y. sumaišyti mėgstamą varškę su trupučiu greitinės iki norimos konsistencijos. Dar pagardinti druskyte. Pasipjaustome agurkėlių ir laukiame kol iškeps bulvės. O kai jau sulaukiame, tai puolame valgyti, kol bulvės dar karštos. Skanaus :)

Kur buvus, kur nebuvus, štai ir aš su nauju post’u :) Atostogos daro savo – galva šviesi, viskas aplink paskendę saulės šilumoje ir pušimis kvepiančiame ore, viskas lengva, viskas įmanona…

Gera dabar viską pasakoti ir prisiminti. Realiu laiku viskas atrodo kitaip ir dažnai žymiai dramatiškiau nei yra iš tikrųjų :) Štai, kad ir šis post’as.. o juk turėjau rašyti apie mėlyninį tortadienį… jau dėliojau galvoje sakinius ir mačiau nuotraukas, kurios bus tokios gražios.. tokios gražios :) Bet deja, viskas buvo tik skanu, o su vaizdeliu kaip ir nelabai pavyko… ir ne dėl fotoaparato ar tai fotografo niuansų… dėl kepėjos kreivų rankų – to be exact :)

Tai štai todėl ir pavadinimas toks – kirvio košė – post’as, kaip ir uogienė, iš nieko :) Bet tikrai skani gavosi, ir fotografuotina :)

Cukinija (kaip ir visi jos giminės – patisonai, moliūgai) yra nuostabi daržovė, kuri panaudojamumu primena tofu – kur dėsi, ten tiks :) Staiga užplūdo filosofiniai pamąstymai apie viską ir nieką, ir kaip viena yra kita. Dažnai esame linkę nuvertinti niekuo neišsiskiriančius žmones ar daiktus – neva jie pilki, neįdomūs… Bet labai dažnai neišskirtinumas lemia universalumą – toks žmogus gali atlikti įvairius darbus, o daiktas būti panaudotas pačiais įvairiausiais būdais. Aišku neribotų galimybių sistemos dažnai turi savų minusų :) bet čia turbūt minčių ribotumo problemos :)

Taigi, cukinija – neriboto panaudojamumo daržovė (kaip koks agurkas :)). Ir kepta, ir virta, ir troškinta, ir su morkom, ir su ryžiais… :) Todėl gausus jų derlius kasmet mane vis labiau džiugina.

Šiek tiek pasibrowse’inus interneto platybėse, nusprendžiau, kad galiu viską sugalvoti pati… o pagalvojus supratau, kad ir to galvojimo ne kažin kiek :) svarbiausia yra proporcija, kuri griežtai priklauso nuo nuotaikos :)

Cukinijų uogienė

• 1,5 kg cukinijų, patisonų (šitų dar nebandžiau, bet manau turėtų pavykti lygiai analogiškai gerai) arba moliūgų (nuluptų, supjaustytų nedideliais kubeliais),

• 1 kg cukraus,
• 2 citrinos,
• 1 pakelis uogienių tirštiklio

Cukinijas dėti į adekvataus dydžio puodą, užpilti nepilna stikline verdančio vandens ir užpilti cukrumi. Virti ant vidutinės ugnies, truputį pamaišant, kad cukrus ištirptų ir neprisviltų. Gerai nuplovus citrinas (nuplikius verdančiu vandeniu), plonai nuskusti žieveles (tik geltonąją dalį, nes nuo baltosios apkarsta), jei reikia susmulkinti. Aš šitam reikalui naudoju specialų prietaisą citrinų žievelėms lupti, bet galima naudoti labai aštrų peilį ir kruopštumą arba smulkią tarką (trintuvę? :/).

Paruoštas žieveles sumesti į puodą ir toliau smagiai virti, kartais pamaišant. Virti reikia tol, kol cukinijų gabalėliai perkaista ir suminkštėja. Tik tada supilti išspaustas citrinų sultis (kitaip nuo rūgšties cukinijos nesuminkštės). Po truputį, vis pamaišant, sudėti uogienių tirštiklį ir dar šiek tiek pavirti , kol ims darytis drebučiai. Konsistencijos pabandymui, galima įdėti šaukštelį uogienės į lėkštelę ir atvėsinti. Galima dėti daugiau citrinos sulčių arba tiesiog citrinos rūgšties, taip pat galima dėti mažiau cukraus, nes mano uogienė gavosi gana saldi. Kita vertus tam ji ir uogienė :)

Tai štai, išvirtą uogienę karštą pilstyti į švarius, iškaitintus stiklainius ir sandariai uždaryti (vienaip ar kitaip :)). Jeigu pavyksta laikyti žiemai, arba ragauti su baltu sūriu, ledais, plakta gietinėle, sufle, blyneliais, pyragais ir kuo tik sugalvosit… iš universalios daržovės – universali ir uogienė :)