Jaučiu, kad ne man vienai būna toks jausmas, kai tiesiai į akis priekaištingai žiūri gera krūva nebaigtų arba tęstinų darbų… ir gal tik man tada kyla tokia pagunda imtis kokio nors super-duper projekčiuko visai ne į temą – lyg nebūtų ką veikti :) kas baisiausia, kad aš dažniausiai susigundau… ar čia sunku vidury sesijos nusimegzt kokį šalikiuką?!? :) Džiugu, kad po to būna kuo džiaugtis (ir pasipuošt per egzamino perlaikymą :))

Dabar aišku viskas kitaip, daug paprasčiau, sakyčiau… mažiau azarto, daugiau dvejonių :) bet pagunda toks dalykas… ėmiausi naikinti senokai pradėtas kaupti lino atraižėles – sugalvojau pasisiūti margų servetėlių. Rimta svajonė ir kaupimo priežastis yra didelis skiautinių užtiesalas su pašiltinimu and everything, po kuriuo galima leisti žvarbius žiemos vakarus… mmm :)

Tai va, vėlyvokoką šeštadienio vakarą pradėjau matuoti (?), braižyti, kirpti beigi lyginti (!), tada dar truputis sekmadienio priešpiečio apmėtymams, vidinėms siūlėms ir portotipui :) …ir tikrai pervėlus sekmadienio vakaras paskutiniems štrichams!

Beje, turiu grįžti prie lyginimo, kas iš principo nėra blogas įprotis, ir net negalėčiau pasakyt, kad jis man nepatinka, kai yra teisingos priemonės, bet dažnais atvejais jis užima tikrai per daug laiko ir suteikia tikrai per mažai naudos. Nu kokia nauda iš išlygintų rankšluosčių ar patalynės – grožis iki lygiai pirmo panaudojimo? Šitas supratimas man turbūt tiesiog neduotas :) bet užtai galiu pasigirti, kad labai gerai suprantu ir patikrinau (!) lyginimo naudą siuvant (o ne tik susiuvus :)). Siuvimo pamokos neina perniek :)

Taigi, apytiksliai pamatavus, laiku palyginus ir truputį pasistengus… TADAM!!!

Šitaip šitaip va ir va kaip:

servetele1

…arba taip:

servetele2

O galų gale tai čia du viename daiktas, kuris manau turės gilią prasmę, kai ant vienos kurios pusės bus kleckas :)

servetele3