made in Mildlandija

Labai netikėtai šiandien vakarienės planas iš lietuviško rūgpienio su šviežiai virtom bulvėm virto nenusakomos virtuvės šedevru :) Šitas post’as irgi labai netikėtas… netikėtumų diena sakyčiau :)

Pasiteisinimui turiu pasakyti, kad gyvenime nieko panašaus nebūčiau sugalvojus, nes nieko tokio nebuvau ragavus. Taigi teko sekti žinovo nurodymais ir gerais prisiminimais apie panašias ragautas salotas vienoje maitinimo įstaigoje :) Dar “būtinai reikia parašyti”, kad šitos salotos puikiai tinka sportininkams prieš varžybas! Maistas-sportas-sveikata!!! :)

Na ką čia dar tokio pasakius.. gana greitai paruošiamas tikrai sveikas ir gražus patiekalas… reikia pripažinti, kad persivalgyti šių salotų tikrai sunku :) Dar turiu tokią nuojautą, kad joms tinka beveik visos daržovės, kurių yra šaldytuve. Šituo požiūriu patiekalas galėtų atstovauti kinų virtuvę (ir dar dėl tų kelių lašų sojos padažo). Kita vertus, feta tai čia jau kažkas apie Graikiją? :) Tai vat ir nežinau, kaip čia iš tikrųjų…

Kadangi jau vėlu, o Jūs juk dar tikrai šiandien norėsit šių salotų ;) tai aš jau ir baigsiu savo pasisakymus ir pateiksiu salotų turinį beigi vizualizaciją :)

Dviems neperdidelėms porcijoms gali prireikti:

• 250 g pievagrybių,
• 1 paprikos (jei reikia grožio, siūlau rinktis raudoną),
• 1 nedidelės cukinijos (manau puikiai tiktų ir baklažanas),
• gera sauja konservuotų sojų daigų,
• 1/2 ilgojo agurko,
• apie 10 cm poro,
• trupučio gero aliejaus pakepimui,
• šlakelio sojos padažo,
• žiupsnelio druskos,
• saujelės sezamo sėklų (turbūt būtų skaniau paskrudintos) ,
• 200 g feta tipo sūrio.

Aišku, visi puikiai supranta, kad visos čia surašytos proporcijos gali būti drastiškai keičiamos atsižvelgiant į norus, galimybes, pomėgius bei planetų išsidėstymą (nes kas šiandien tinka vandeniui, gali būti pražūtinga svarstyklėms :D). Tai va, esmė yra viską susipjaustyti, gerai įkaitinti aliejų… ir po truputį kepinti visas sudedmąsias dalis labai karštai ir labai neilgai, kad daržovės sušiltų, bet neištižtų. Sukeptas daržoves pagardinti soja, druska, sezamo sėklomis ir galų gale sudėti feta sūrį. Dar kelis kartus permaišyti, kad sūris truputį apsilydytų ir greitai patiekti, kol neatšalo. Gero vakaro :)

Ne toks aš ir ligonis, kai pagalvoji :) čia tik šiaip, kad sukelčiau gailesčio ir Jūs pamirštumėt, kad paskutinis kartas, kai post’inau jau buvo taip seniai… taip nedovanotinai seniai… bet negi pyksi ant ligonio :P

Šitas pyragas ligonio ne tik todėl, kad kepėja pasiligojus :) bet dar ir todėl, kad, kai sergi, tenka suktis su tais produktais ir jų kiekiais, kurių yra šaldytuve. Baisu prisipažinti, bet šito post’o galėjo ir nebūti, jei ne bebaigianti galioti varškė mano šaldytuve :) Na ir ką gi, valgyti man jos nesinorėjo, palikti rytojui (supraskit, kad poryt išmesčiau) irgi kažkaip nesmagu… tai pradėjau browsinti recepto, tokio paprasto ligoniško :)

Neįtikėtina kaip ilgai užtrunka tie patys dalykai, kai esi ne geriausios sveikatos… Todėl nusprendžiau, kad turimas receptas reikalaujantis tešlos šaldymo bent porą valandų gali mane pribaigti, arba galiu susigundyti palikti likusį darbą kitai dienai ir tada tą varškę jau tikrai reikės išmesti :) Aišku šaldymas ne pats sunkiausias darbas :) turint omeny, kad nereikia sėdėt ir šaldyt… bet reikia laukti!

Anyway, mane aplankė sėkmė – dviguba! T.y. radau puikiai mano charakterį (nepriklausomai nuo sveikatos) atitinkantį receptą, rezultatas tikrai ne pats blogiausias, gal kiek liguistai liesokas :) bet kai būsiu sveika ir galėsiu nueit nusipirkti pakankamą kiekį varškės jis bus tobulas!

Atsimenat tą varškės pyragą iš Nidos kepyklėlės? Tai va, jis ilsisi!

Dar noriu pasakyti, kad varškė ir šokoladas yra turbūt nuostabiausias ir tobuliausias derinys ever. Žemai lenkiu galvą prieš tą, kuris jį sugalvojo, nes tai nepakartojama… Sako, kur du, tai trečio nereikia? :) bet ką, jei tas trečias tai brendyje mirkytos džiovintos vyšnios?.. Ką čia bepridursi, tobulas trio… ir dar kava su pienu… mmm…

Šokoladinis varškės pyragas

• 450g miltų,
• 2 šaukštai kakavos,
• 1 arbatinis šaukštelis kepimo miltelių,
• 1 kiaušinis,
• 200g cukraus,
• 200g margarino;
• Įdarui: 600g varškės, 200g cukraus, 200g grietinės, 2 šaukštai krakmolo, 4 kiaušiniai, brendyje mirkytų vyšnių.

Margariną ištirpinti ir truputį ataušinti. Tada įmušti kiaušinį, sudėti cukrų ir gerai išmaišyti, kad ištirptų cukrus. Į gautą masę dėti kakavą, kepimo miltelius ir miltus ir vėl gerai išmaišyti. Tada padalinti tešlą į dvi nelygias dalis, sudėti į maišelius arba maistinę plėvelę ir dėti į šaldiklį!

Taip taip šaldiklį, ne šaldytuvą :) Hmm… kas čia man kažką yra sakęs apie tešlą ir šaldiklį… aha Kristina! :) aš niekada nepamiršiu, kaip neleidai man dėti meduolių tešlos į šaldiklį, kad būtų greičiau :) ir aš prisiekiu, aš NIEKADA NEDEDU MEDUOLIŲ TEŠLOS Į ŠALDIKLĮ, kad ir kaip skubėčiau :) dar turiu tą lapelį su tavo rašytu receptu ir pabrauktu žodžiu “į šaldytuvą” ;)

Aha darom įdarą :) Čia ta vieta, kur man iki pilnos laimės pritrūko varškės :) tai va, receptukas yra geras, bet aš turėjau tik šiek tiek daugiau nei pusę reikiamo varškės kiekio, tai ir viso kito truputį pamažinau. Nieko čia daug daryti nereikia – patrinti varškę šakute, atskirai sumaišyti kiaušinius su cukrumi, dėti į varškę grietinę, krakmolą, kiaušinių-cukraus masę ir gerai išmaišyti. Galų gale prižvejoti vyšnių ir dar kartai permaišyti :)

Na gerai, turiu dar šį tą pripažinti, originaliai recepte minimos razinos… bet aš labai nemėgstu kepinių su razinom, any kind kepinių, ir ne tik razinom, bet ir kitais džiovintais vaisiais. Aš neturiu nieko prieš razinas ar kitus džiovintus reikalus, kai jie yra ne kur nors įkepti. Tiesą sakant, man atrodo, kad razinos dedamos tada, kai pataupoma riešutams :) ok, yra viena išimtis – razinos mirkytos rome :) Bet čia mano kukli nuomonė…

Jeigu labai lėtai maišai įdarą, tai tešla šaldiklyje tampa reikiamo kietumo – tokio, kad ją galima būtų tarkuoti burokine tarka. Taigi, jamam didesnį gabalą tešlos ir tarkuojam į kepimo formą. Ant viršaus pilam varškės įdarą ir užtarkuojam likusį gabalą tešlos. Kepam apie 1 valandą apie 180 laipsnių karštyje. Skanesnis šaltas, jei pavyksta išlaukti :)

P.S. aš dar nelabai moku fotografuoti, kad būtų gražu, bet moku kepti, kad būtų skanu, nors čia ir atrodo kaip pastovėjęs bulvių plokštainis su karotinu :P

Šitie keksiukai, kuriuos as bevelyčiau vadinti mufinais, yra the bestest desertas visomis progomis :) Turbūt nedaug atsiras mano pažįstamų, kurie nebūtų jų ragavę… Tie, kurie atsiras, pakelkit rankas :) Kaip ten bebūtų, mufinai yra labai gerai! O kadangi šiandien proga lietuviška, tai ir mufinai tapo lietuviški… bent jau taip turėjo būti :) mano pasiteisinimas – natūralumas reikalauja aukų :P (sekite mintį)

Taigi, vakar iškepusi keksiukus šiandienos šventei, nusprendžiau, kad proga ypatinga, todėl ir keksiukai turėtų būti nekasdieniški… Kaip tariau taip ir padariau :) (vis dar sekam mintį)

Šitų nuostabių keksiukų receptas yra iš nuostabios desertų receptų knygos “Šokoladas”! Gal ne tiek ten to nuostabumo, kiek grožio ir frustracijos, kai kas nors nesigauna, taip kaip ten gražiai nufotografuota puslapyje su auksiniu krašteliu :) bet būna tikrai skanu… Beje, keksiukai ten, dėl man nesuvokiamų priežasčių, pavadinti bandelėmis (yea right)… Bet tai jiems netrukdo būti bestest :)

Keksiukų kepimas yra labai greitas ir džiugus procesas, nes sugadinti kaip ir nėra ką :) Gal tik reikia šiek tiek netradicinio inventoriaus, bet kai jį įsigyji… tai pradedi galvoti, kaip jo įsigyti dar, nes panašu, kad su viena norma – minios nepasotinsi :) o minia negailestingai auga, o orkaitė pasilieka tokio pačio neperdidelio dydžio :)

Apelsininiai mufinai

• 300 g miltų
• 200 g cukraus
• 180 ml pieno
• 125 ml aliejaus
• 1 kiaušinio
• nutarkuotos apelsino žievelės
• žiupsnelio druskos
• kepimo miltelių (aš naudoju prancūziškus kepimo miltelius iš “IKI” parduotuvės, pilu visą mažą maišelį, skirtą turbūt 500 g miltų)
• plytelės šokolado (juodo arba pieniško)

Taip pat reikės papildomo inventoriaus, kaip jau minėjau :) Tai būtų formelės keksiukams – mano yra silikoniai puodeliai, bet būna ir tefloninių, ir ne pavienių, bet sujungtų į padėkliuką, bet tai turbūt neturi didelės įtakos. Dar reikia popierėlių, tokių specialių gofruotų, kurie realiai yra skiti tam, kad nereikėtų po to formelių plauti :) Bet vietoj popierėlių galima naudoti foliją – paimti kokį panašaus dydžio puodelį arba tą pačią formelę ir išformuoti iš folijos reikiamo dydžio įdėklą. Arba galima visai nenaudoti jokių įtiesimų, bet bent jau tas gofruotas silikonines formeles plauti tikrai nuobodus reikalas :)

Aij, tai gaminam tešlą :) Kiaušinį, cukrų, pieną, aliejų bei apelsino žievelę suplakam į vientisą masę (patariu naudoti mikserį ar kažką tokio). Dubenyje sumaišyti miltus su druska ir kepimo milteliais. Supilti plakinį į miltus ir gerai išmaišyti. Tada į masę įdėti susmulkintą mažais gabalėliais šokoladą ir vėl gerai išmaišyti. Tuomet, pradėti kaitinti orkaitę :) apie 180 laipsnių…

Ir ką gi, imam formeles, tiesiam ką turim :) (jei netiesiam nieko gal truputį patepliojam riebaliuku, nors jei formelės geros neturėtų nieko nutikti). Tada dedam po gerą šaukštą tešlos į kiekvieną, taip, kad tešla užpildytų apie 2/3 formelės. Man pavyksta iškepti apie 20 keksiukų. Šaunam orkaitėn ir kepam apie 30-40 min. Pabandom su mediniu pagaliuku arba tiesiog suragaujam vieną mufiną :)

Dabar dar reikėtų pasigirti šventiniu glajum :) Taigi, geltona spalva – tai saulė, imam porą šaukštelių cukraus pudros ir gabalėlį saulės :) jei neturit, tiks ir šlakelis apelsino sulčių :) Masė turi gautis tirštoka, kad labai nenuvarvėtų ir galima būtų pasinaudoti konditeriniu švirkštu be didesnių frustracijų, todėl skysčius naudoti saikingai :)

Žalia – ta pati cukraus pudra, šiek tiek matcha arbatos miltelių ir tų pačių aplesino sulčių (jų tikrai dar liks ir atsigerti).

Raudona! Taip, tai raudona! Nieko nežinau! :) Sulaukiau donoro pasiūlymo, bet nuspredžiau naudoti raudoną vyną :) tai vat todėl čia tokia RAUDONA spalva gavosi :) Kas turi geresnių pasiūlymų, prašau nesusilaikyti ir pasidalinti, tikrai įvertinsiu ir pasidalinsiu rezultatais natūroje :) Lietuviškų progų bandymams tikrai turime daugiau nei pakankamai :)

Su švente!

Toks pretenzingas pavadinimas neturėtų išgąsdinti. Ta mada čia dėl to, kad ši sriuba yra toks truputį plagijatas nuo sriubos, kuri būdavo patiekiama Fashion bare, kai dar jis buvo :) juokingas toks baras, kuris servindavo dienos pietus su kotletais ir pan., bet vis tiek fashion :) Šiaip viskas būtų gerai, jei ne pavadinimas :) ir dar tie ale fancy ale kailiniai sofkių atlošai… aš vis dar neabejoju, kad ten kas nors gyveno :)

Anyway, sriuba tikrai gera būdavo, tokia tiršta ir kvapni, o svarbiausia, kad porcija tikrai ne per maža… nuo tada, kai jos paragavau, vis galvodavau, kaip čia nukopijavus… bandyti aišku pradėjau tik tada, kai baras užsidarė :) pirmasis bandymas buvo labai tikslus ir pilnas susikaupimo :) susiradau trintos grybų sriubos receptą internete ir aišku ji nebuvo panaši į TĄ… reikėjo improvizuoti krakmolu :)

Bet štai visai netikėtai atėjo antrojo bandymo metas… jį išprovokavo gailiai aprasojęs pievagrybių maišelis šaldytuve :) ir ką Jūs sau manot – viskas įvyko puikiai! ir jokio krakmolo!!! :) Tiesa, originaliai sriuboj dar turėtų būt paskandintas vienas kitas gabaliukas virtos vištienos, bet manęs jinai ten niekada nežavėjo, tai apsiėjau be jos :) improvizacija rulez :)

Turinys:

* ~600 g pievagrybių,
* 2 morkos,
* ~300 g šaldytų moliūgų (aš manau, kad galima naudoti bulves arba cukinijas ir pan. – čia sriubos “mėsa”),
* pusė poro,
* 3 kubeliai grybų skonio sultinio (arba 1,5ltr tikro sultinio),
* pusė stiklinės grietinėlės,
* sviesto, grybams pakepinti,
* druskytės pagal skonį.

Nu ir ką gi, jamam puoda, pilam 1,5ltr vandens, užverdam. Sudedam sultinio kubelius, pamaišom, kol ištirpsta. Tuo tarpu dar pakepinam ant sviestuko nedideliais gabalėliais supjaustytus grybukus ir supilam į sultinį. Verdam, verdam, ir tuo tarpu pjaustom morkas irgi nedideliais gabalėliais, porą griežinėliais. Ir vėl viską į puodą… Tada dar pridedam “mėsinių” daržovių :) kiekį galima koreguoti pagal tai, kokio tirštumo norim gauti sriubą. Ir tada verdam, verdam, kol visos daržovės išverda. O vat tada viską (bet geriau dalimis :)) pilam į blenderį ir sutrinam – bzum bzum :) Ir vėl viską atgal į puodą, padruskinam, paragaujam, jei reikia pakartojam :) Kai sriuba užverda, nukaičiam puodą, supilam grietinėlę, išmaišom, dar kartą paragaujam (mmm…), jei reikia dar padruskinam ir valgom! :) Prie sriubytės galima patiekti baltos duonos skrebučių.

Jaučiu, kad ne man vienai būna toks jausmas, kai tiesiai į akis priekaištingai žiūri gera krūva nebaigtų arba tęstinų darbų… ir gal tik man tada kyla tokia pagunda imtis kokio nors super-duper projekčiuko visai ne į temą – lyg nebūtų ką veikti :) kas baisiausia, kad aš dažniausiai susigundau… ar čia sunku vidury sesijos nusimegzt kokį šalikiuką?!? :) Džiugu, kad po to būna kuo džiaugtis (ir pasipuošt per egzamino perlaikymą :))

Dabar aišku viskas kitaip, daug paprasčiau, sakyčiau… mažiau azarto, daugiau dvejonių :) bet pagunda toks dalykas… ėmiausi naikinti senokai pradėtas kaupti lino atraižėles – sugalvojau pasisiūti margų servetėlių. Rimta svajonė ir kaupimo priežastis yra didelis skiautinių užtiesalas su pašiltinimu and everything, po kuriuo galima leisti žvarbius žiemos vakarus… mmm :)

Tai va, vėlyvokoką šeštadienio vakarą pradėjau matuoti (?), braižyti, kirpti beigi lyginti (!), tada dar truputis sekmadienio priešpiečio apmėtymams, vidinėms siūlėms ir portotipui :) …ir tikrai pervėlus sekmadienio vakaras paskutiniems štrichams!

Beje, turiu grįžti prie lyginimo, kas iš principo nėra blogas įprotis, ir net negalėčiau pasakyt, kad jis man nepatinka, kai yra teisingos priemonės, bet dažnais atvejais jis užima tikrai per daug laiko ir suteikia tikrai per mažai naudos. Nu kokia nauda iš išlygintų rankšluosčių ar patalynės – grožis iki lygiai pirmo panaudojimo? Šitas supratimas man turbūt tiesiog neduotas :) bet užtai galiu pasigirti, kad labai gerai suprantu ir patikrinau (!) lyginimo naudą siuvant (o ne tik susiuvus :)). Siuvimo pamokos neina perniek :)

Taigi, apytiksliai pamatavus, laiku palyginus ir truputį pasistengus… TADAM!!!

Šitaip šitaip va ir va kaip:

…arba taip:

O galų gale tai čia du viename daiktas, kuris manau turės gilią prasmę, kai ant vienos kurios pusės bus kleckas :)

Na ką gi, ši nuostabi tema startuoja su nauju megztinio projekčiuku :) Kaip dažnai atsitinka, visai neaišku, kas gausis galų gale, bet kadangi iki rankovių dar toli, tai laukiu genialios minties ir mezginėju…

Tiesą sakant ne visai viskas taip ir neaišku… Vaikystėje turėjau labai gražų mamos megztą megztuką… tokį baltą, šiltą ir su stiebeliais :) Išaugau tą megztuką dar tada, kai nemokėjau megzti, bet prisiminimas mane persekioja iki dabar – labai jau gražus buvo daiktas… Beje jau vieną kartą buvo bandymas pradėti šitą projektą, bet jis žlugo paaiškėjus, kad tokiam raštui neužteks siūlų.

Laimei, atsirado kitų siūlų (čia taip maždaug nepraėjo nė 4 metai… :)).. žalių! “patys tie stiebeliams megzti”, pagalvojau ir grįžau prie seniai brandintos minties… ir tada paaiškėjo, kad ta mintis ne taip gerai subarndinta :) čia kaip su daina – žodžiai yra, o vat muzika kažkaip nesuskamba nors tu ką… arba atvirkščiai :) Trumpai tariant, turiu raštą, bet modeliukas dar miglotas… bet kažkas vistiek gausis!

Taigi, antras dublis coming soon, o kol kas so far, so good: