made in Mildlandija

Nėra ko ir tikėtis, kad tokią dieną kalba bus apie ką nors kitą… Tai ir nesitikėkit! Visi viską žino apie Užgavėnes, todėl nepasakosiu pasakų ir eisiu tiesiai prie reikalo :)

Šiemetiniai mano blynai labai tradiciniai, tokie kaip ir kiekvienais metais, bet man jie patinka. O svarbiausia, kad jie patinka ne tik man – net ir tiems, kurie nemėgsta blynų ir makaronų ;) Taigi, keletas mano blynų receptų Jūsų dėmesiui.

Pirmiausia, lietiniai.

Gaminame tešlą:

Į dubenį dedame tiek kaupinų šaukštų miltų, kiek norime gauti blynų (čia apytiksliai, priklauso nuo keptuvės ir šaukšto dydžio ir pan.). Beriame i miltus žiupsnelį druskos ir pilame šiek tiek vandens, tiek, kad galima būtų maišyti ir gerai ištrinti tešlą, kad neliktų gumuliukų. Kai tešla gerai išmaišyta, pilti šiek tiek pieno, nors galima apsieiti ir be jo. Kuo daugiau pilama pieno, tuo minkštesnė tešla, todėl blynai gali labiau plyšti vyniojant įdarą. O dabar apie kiaušinius – iki 10 šaukštų miltų, reikia vieno kiaušinio, virš 10 šaukštų – dviejų ir t.t. Gerai išmaišius tešlą, ją reikia skiesti vandeniu iki tinkamo skystumo, kurį labai sunku nusakyti. Kaip ten bebūtų, tešla turi būti skysta – pavadinkim tai geros, riebios grietinėlės skystumu :) Dar į tešlą reikėtų įmaišyti kokius 3-4 šaukštus (čia aišku priklauso nuo gaminamo tešlos kiekio) aliejaus. Va taip paprastai gaminama lietinių tešla :)

Tai va, prisikepam gerą krūvą lietinių tam skirtoje ar šiaip tefloninėje keptuvėje be jokio ten aliejaus ar pan. O tada pats metas ruošti įdarus…

Lietiniai yra tuo nuostabūs, kad vynioti ten galima ką tik netingi :) Čia bus keletas iš my favorite.

1. Su sūriu ir kumpiu. Šito įdaro paslaptis ir esmė yra teisingas kumpis. Galima naudoti ir dešreles arba virtą dešrą, bet kumpis suteikia geresnį skonį. Mano kasdieniniai blynai būna su dešrelėm, o šventiniai su kumpiu :) Sūris turėtų būti fermentinis ir tiek.
2. Su feta sūriu ir pomidorais – šitie mano mėgstamiausi, nes aš juos sugalvojau! Tiesiog į lietinį dedama šiek tiek feta tipo sūrio, griežinėlis pomidoro ir blynas sulankstomas. Sūrio padauginti nepatariu, nes būna per sūru ir per aitru, o pomidoras turėtų būti kietokas ir neištižęs.
3. Su špinatais ir varške. Šitas įdaras gaminamas truputį ilgiau, bet jis to vertas. Taigi, išverdame špinatus pasūdytame vandenyje. Keptuvėje ant sviesto pakepiname smulkinto česnako, kol gražiai pagelsta. Sudedame nukoštus špinatus, gerai išmaišome. Į keptuvę dedame varškės arba tarkuoto varškės sūrio. Gerai sumaišome įdarą, dar įberiam druskos, jei reikia. Štai ir viskas.

Kitas receptas šiemet įgavo naują formą – įsigijau čirvinių blynų kepyklą :) Nors iki šiol šie blynai puikiai kepė paprastoje keptuvėje (be riebalų!).

Saldūs blynai:

• 2-3 kiaušiniai,
• 3 šaukštai cukraus,
• apie 400ml pieno,
• 50g tirpinto sviesto,
• šaukštelis kepimo miltelių (nebūtinai),
• miltų tiek, kad tešla būtų grietinės tirštumo.

Sumaišom visus produktus, jei reikia įpilame daugiau pieno arba įdedame daugiau miltų. Tada kepam blynukus. Šitie blynukai valgomi vieni, su mėgstama uogiene arba šokoladiniu padažu ;)

Ir aš visai nesigailiu šito vėlyvo post’o, kuris kažkam gali pasirodyti esąs “po laiko”, nes Užgavėnės bus ir kitais metais, o blynai yra labai geras maistas bet kuriuo metų laiku!

Mano gyvenime biscotti atsirado gana neseniai, galbūt prieš porą, trejetą metų. Ir nuo tada taip ir sklandė galvoje mintimi “kaip čia taip padarius”… Aišku, kaip ir viskam visada trūko laiko, o gal ir noro ar įkvėpimo…

Kaip ten bebūtų, visada įsivaizdavau, kad šitų džiūvėsėlių gamyba turbūt gerokai ypatinga ar sudėtinga… labiausiai dėl kainos, kuri, nepabijokim to žodžio, “kosminė” :) Bet paaiškėjo, kad susimokėti turbūt reikia už pavadinimą, nes tai turbūt lengviausias kadanors mano gamintas kepinys, o iš palyginti nedidelio produktų kiekio gaunamas sausainukų kiekis privertė mane pasijusti tikrai fancy mergike :)

Kaip jau supratot, biscotti visai ne stebuklas – tai tiesiog biskvitinis džiūvėsėlis su įvairiom priedų variacijom (pagal nuotaiką)… Tai supratus, dar pagalvojau, kad, jei padarytume maža cepeliniuką ir patiektume jį su trim spirgais gerokai per didelėje lėkštėje truputį pamozotoje grietine, tai gal net koks gurmanas prancūzas ar italas mielai jo paragautų…

Biscotti yra italų išmislas (ir labai neblogas, turiu pastebėti), ir itališkai tei reiškia tiesiog sausainį (neįtikėtina!). Dar iš žodžio darybos galima išsiaiškinti, kad tai yra dukart keptas sausainis, o tiksliau tai viena kartą keptas ir po to sudžiovintas. Šitie džiūvėsėliai labai praversdavo kelionėse, dėl ilgo galiojimo laiko :) Biscotti tinka mirkyti vyne, kavytėje ar arbatytėje, ar tiesiog šiaip kramsnoti :)

Prisipažinsiu, niekada neteko ragauti tikrų itališkų biscotti (šitą įsirašau į TO DO list’ą), gal todėl, kad niekada nebuvau Italijoje :) Bet kokia laimė, kad yra internetas :) o jame daugybė nuostabių personų. Taigi, dar vienas mano džiaugsmo objektas – www.manovirtuve.com. Šitam vyrukui (!) greičiausiai yra tekę ne tik ragauti, bet ir gaminti įvairiausių nuostabiausių virtuvinių šedevrų, o tikrasis džiaugsmas yra, kad jis jais dalinasi :)

Po pastarųjų post’ų tik su nuorodom ir be receptų, aš turbūt rizikuoju būti nesuprasta ar išvadinta virtuvine šnipe-plagijuotoja :) bet… kam išradinėti dviratį? Man atrodo, kad kiekvienas gamindamas maistą pagal receptą nesusilaiko nešliūkštelėjęs ten šlakelio mėgstamo padažiuko ar neįbėręs žiupsnelio “savų” prieskoniukų… o tai padaro patiekalą ypatingu ir savotišku…

Taigi fancy džiūvėsėliai pagal mane:

• 280g miltų,
• 3 kiaušiniai,
• 150 g cukraus,
• šaukstelis kepimo miltelių,
• žiupsnelis druskos
• ir priedai – šįkart tai: gera sauja riešutų (aš turėjau migdolų, lazdyno ir graikinių), sauja moliūgų sėklų, sauja apelsino cukatų, šlakelis apelsino kvapo esencijos, nutarkuotos apelsino žievelės.

Kiaušinius išsukti iki baltumo su cukrumi, druska, esencija. Supilti miltus su kepimo milteliais, gerai išmaišyti. Tada sudėti visus priedus ir vėl nuoširdžiai išmaišyti. Jei masė stipriai per kieta, galima įpilti šlakelį pieno. Gautą tešlą iškrėsti i kepimo popieriumi ištiestą skardą, apie 10 cm pločio ruoželiu. Kepti apie valandą iki 150 °C įkaitintoje orkaitėje. Aš mėgstu pasitikrinti įbedus medinį pagaliuką.

Iškepusį kepaliuką padedi truputį atvėsti. Tada duonos peiliu suraikyti 0.5-1 cm storio riekelėmis. Riekeles sudėti į kepimo skardą ir padžiovinti orkaitėje, kol gražiai pagelsta ir sukietėja. Tada apversti ir padžiovinti kitą pusę. Vuolia, prieš Jus pilna lėkštė fancy džiūvėsėlių tiesiai iš Mildlandijos :)

Šitas reikalas prasidėjo taip seniai, kad net neprisimenu kada :) O prasidėjo viskas nuo daugybės galų įvairiausių siūlų, kurie kaip ir panašios rūšies ir dažniausiai žalių atspalvių (kažkaip taip susiklostė). Be to, po ranka kaip tik pasipainiojo mezgimo žurnalas, mirgantis nuostabiausiais spalvotais mezginėliais. Taigi, iššūkis!

Buvo tikrai sunku išsirinkti ir dar sudėlioti taip, kad būtų galima žiūrėti, ir kad užtektų reikalingų siūlų, ir kad būtų nelabai sudėtinga (pirmas rimtas margas reikalas kaip nekaip), ir… ir… aaa!!! Kaip ir priklauso, po to sekė keletas ardymų, nes mezgimas užtruko rimtai per ilgai… tiek, kad margumynas būtų išaugtas :)

Taigi… susikaupiau (paskutinį kartą)… ir atradau briedžius! Truputį nukrypsiu.. aš labai myliu briedžius, jie pirmi po katinų :) ir dar balti kupranugariai… mmm… bet apie juos gal kitą kartą. Taigi briedžiai :) kaip ir reikėjo tikėtis, jie turėjo būti žali – gal ir nevisai taip, kaip reikia, bet rinktis nėra iš ko, t.y. žali briedžiai arba jokių briedžių. Na ir ką… žali briedžiai it is :)

Ilgai netempiant į naktį… truputį suomiškas, labai žalias ir nuostabiai briediškas megztukas mano mieliausiam Viliui :)

Turiu minčių kažkaip kompiuterizuotai nupaišyti mezgimo raštus… bet jos dar netapo realybe :) galbūt man trūksta gero spyrio į minkštą vietą – gerai, kad čia galima tik komentuoti :P O jei rimtai, tai prašau parašyti, jeigu reikia kažkurio raštelio, ir aš sugalvosiu, kaip jį čia padėti.

Esu įsitikinusi, kad visiems būna tokių progų-neprogų, kai reikia dovanos-nedovanos :) Tokia proga kaip tyčia buvo mano sesės vardadienis, kurį buvo nuspręsta paminėti šeimynine išvyka į vietinės reikšmės piceriją :) Taip pat buvo nuspręsta, kad šiemet nutraukiama vardadienio dovanų tradicija, taigi – šeimyniniai pietūs picerijoje…

Neabejoju, kad populiariausia dovana-nedovana yra gėlytės – tai gražu, šilta, neįpareigoja ir reiškia dėmesį… ir dar daugybė dalykų, kuriuos norime pasakyti įvairiausiomis progomis. Taip būtų atsitikę ir man… tiesa, kaip priedas prie tikrosios dovanos-nedovanos :) bet… turbūt nebuvo lemta, arba tiesiog reikia mokėti kainą už norą “ant greičio stabtelt prie gėlių pardės centre” :) Pasirodo, tai nėra įmanoma niekuo neypatingo šeštadienio priešpietį.

Taigi, vietoj žiaurios panikos ir nusivylimo, jaučiausi galinti atkišti pirštą nežinia kam ir pasakyti “ha ha” :) Jūsų dėmesiui ir teismui mano kukli dovana-nedovana – Jų Didenybės Triufeliai

Apie tai, kaip tai galima padaryti patiems galima paskaityti šiame nuostabiame ir mano pastaruoju metu labai pamėgtame puslapiuke TastyArt.lt (prie jo aš dar neabejotinai grįšiu). Galiu tik pasigirti, kad išplėčiau “pavoliojimus” nuo kakavos ir kokoso drožlių iki kapotų riešutų (mmm… tie geruliai), rudojo cukraus, sezamo sėklų… fantazijai ribų nėra :)