made in Mildlandija

Skiriu mezgėjoms :)

Tiesa, nepaprašiau leidimo publikuoti šitą receptą, bet galvoju gal jau čia koks senaties terminas gali būti pritaikytas… :) (nes jau atrodo, kad 100 metų kepu tą pyragą :)) “o jeigu ne, o jeigu ne, tai susitikime per klaidą”, Daiva :) bus proga :)

Žodžiu, draugė Daiva kažkada lyg tarp kitko pasidalino šiuo puikiu receptu, ir jis taip prigijo mano virtuvėje, kad kartais ir brokolių jam nereikia :) taip ir atsitiko šį kartą – brokolių anei nieko panašaus neturėjau, bet pyragas vis tiek įvyko ir pavyko (kas yra visiškai neabejotina).

Pirmiausia, turiu išsakyti visas, per ilgus praktikos metus susikaupusias, liaupses pyrago pagrindo tešlai. Čia turbūt tobuliausia ir labiausiai mano charakterį, poreikį ir įsitikinimus atitinkanti tešla ever! Palaukit, kol pasakysiu visus argumentus, ir gal tada suprasit, apie ką aš čia paistau :) Šiaip jau tešla, kaip tokia, man niekada nekėlė didesnių problemų – minkyti, aišku, yra darbas, bet… būna padeda kas nors :) arba būna, kad ir minkyti nereikia… bet aš čia labiau apie tas minkomas tešlas. Tai va, šita minkoma tešla yra tikrų tikriausia tobulybė visų minkomų tešlų tarpe :) Pirmiausia, kas mane labiausiai džiugina, čia nereikia nei šalto (čia būna geriausias atvejis), nei ištirpinto (čia antras pagal gerumą), nei kambario temperatūros (šitas mane žudo :)) sviesto anei margarino – nes gi yra aliejus! :) Man šito riebaus pliuso jau būtų ir gana :) bet yra ir antriausia – čia naudojama varškė, kurios aš turiu 9 atvejais iš 10, ir kurią dažnai taikausi į ką nors įkepti :) ir net kai atsitinka tas vienas kartas, kai varškės nėra, ją puikiai gali pavaduoti riebi grietinė (tik gal kiek mažesnis kiekis). Na ir trečia – šios tešlos minkymo net nesiverčia liežuvis taip vadinti, nes ten taip greitai ir gerai viskas įvyksta, kad nes pagalvot nespėji. Vardan teisybės, turiu paminėti tą vieną mažą minusėlį – tešlą reikia bent pusvalandį palaikyti šaldytuve. Bet kol ten su įdaru susiruoši, jau žiūrėk ir praėjo tas laikas – tai tas minusas toks pusinis ir labai mažas… praktiškai, taškelis… toks “miręs” pikseliukas :)

Kalbant apie įdarą, tai irgi puikus dalykas, nes tie brokoliai gali ir likti tik pavadinime :) Bet kažko žalio vis tiek siūlyčiau įdėti, nes kažkaip gerai gaunasi tada :) gal čia man taip pasirodė, bet vis tiek rekomenduoju… Buvo kartą bandymas su žiediniu kopūstu paprastuoju, tai kazkaip prėskai buvo, bet gal prieskonių pagailėjau. Užtat žiedinis žaliasis suėjo puikiai, mezgėjos neleis sumeluoti :) O šį kartą iš viso kopūstais net nekvepėjo :) nes naudojau pesto :) ir buvo puiku… sakau, tobulybė, o ne pyragas :)

Vakarienės pyragas

Tešlai

• 250g varškės (arba ~100g grietinės),
• 2 kiaušiniai,
• 10 šaukštai aliejaus,
• 500g miltų (įdomiai gaunasi pakeitus dalį miltų rupiais kvietiniais),
• 2 šaukšteliai kepimo miltelių,
• druskos.

Į dubenį sumaišom varškę, kiaušinius ir aliejų. Sudedame miltus, kepimo miltelius ir druską ir suminkome tešlą. Dedam bent pusvalandžiui į šaldytuvą (bet pasigaminus daugiau, galima ir užšaldyti).

Čia pateikta dviguba tešlos norma – išeina gana nemažas storapadis pyragas (mano skarda 39×26cm). Iš pusės nurodytų produktų galima iškepti puikų 26cm skersmens pyragą.

Įdaras (pasibalnokit fantaziją, nes čia pateikiami tik orientaciniai produktai)

• 5 kiaušiniai *,
• 300ml grietinėlės arba riebaus pieno *,
• nedidelis brokolis arba žalias žiedinis kopūstas (kaip paaiškėjo neesminė sudedamoji dalis :)),
• sauja pievagrybių (nebūtinai) ir/arba paprika *(nebūtinai),
• 250g varškės sūrio *(nebūtinai),
• 2 šaukštai pesto padažo *(nebūtinai) arba dosnus žiupsnis mėgstamų žolelių prieskonių,
• 150g fermentinio sūrio (galima ir daugiau),
• sauja alyvuogių *(nebūtinai),
• poros saujų vyšninių pomidorų (arba pasmulkintų didesnių)*.

* – pažymėti produktai sudalyvavo pyrage iš nuotraukų :)

Brokolį arba žiedinį kopūstą apvirti pasūdytame vandenyje. Varškės sūrį ir papriką supjaustyti kubeliais, pievagrybus ketvirčiais. Iš kiaušinių, pieno ir pesto (arba prieskonių) suplakti plakinį. Įmaišyti tarkuotą fermentinį sūrį.

Kepimo formą iškloti tešla – aš kočioju tiesiai formoje su kočėlu-voleliu, o kraštus išlipdau pirštais. Daugmaž sluoksniais sudėti visus įdaro produktus, išskyrus pomidorus. Užpilti plakiniu ir tada ant viršaus sudėti pomidorus.

Kepti ~30min. 180 laipsnių karštyje. Kai tešlos krašteliai parunda, o įdaras sutirštėja – pyragas iškepė. Pyragas gražiau pjaustysis ir įdaras neišbėgs, jei leisite jam šiek tiek pastovėti ir atvėsti. Skanus ir šiltas, ir šaltas :)

Pusryčiams, priešpiečiams, pavakariams ar vakarienei… Net pietums ar tai naktipiečiams tinka puikiai, tik gal nereiktų kasdien taip :) Dar viena gera savybė, kad galioja jis tikrai ilgai – čia ne koks varškės apkepas, pasidžiaugi kelias dienas, ir viskas :) O čia štai gali džiaugtis, po to kuriam laikui pamiršti (jeigu baigėsi pienas ar jogurtas :)), prisiminti (įsigyti pieno ar jogurto :)) ir vėl džiaugtis :)

Mūsų namuose granola atsirado prieš kelis metus. Nors gal ir anksčiau, tik tada ji buvo pirktinė. Bet ta patikusi rūšis ėmė labai brangti ir kažkaip one thing let to another ir nustojom mes ją pirkti :) tada praėjo dar šiek tiek laiko ir aptikau puikų-nuostabų granolos receptą. Nors tai labiau ne receptas, o tiesiog skystų ir sausų produktų santykis – jau sakiau, kad čia tikrai paparastas ir baisiai naudingas reikalas? :)

Lyg to dar nebūtų gana – čia dar ir visai sveika :) ir nors vasara jau kaip ir baigėsi, bet prisiekusiems pusryčiams-tik-košė egzemplioriams, tai puiki šalta alternatyva karštiems vidurvasario rytams :) O sveikata tai tame, kad žinai/renkiesi, ką ten įmakaluoji ir kuo saldini – jau sakiau, kad gėris, anea? :)

Kad nebūtų per gerai, tai pasakysiu tą kabliuką, ant kurio ir pati kartais dar užkimbu (bet jau vis rečiau) – kepti reikia atsakingai! Nu nes labai greit galima sudeginti :) bet plačiau apie tai prie recepto… Dar reikia sandarių indų, kurie tilptų atokesnėse virtuvės kertelėse, nes, bent jau mūsų namuose, “ant akių” ji tiesiog garuoja :) net pačios mažiausios akutės ją jau identifikuoja ir griežtai reikalauja :) Tai va, o iš kertelės tai gali išsitraukti, kai reikia/nori greitai užkrimsti ir nėra kada užsiimti maisto gaminimu. Bet juk jau sakiau, kad čia stebuklas? :)

Granola

• 500g avižinių dribsnių,
• 300g visko, ką mėgsti (saulėgrąžos, moliūgo sėklos, sėmenys, sėlenos, sezamo sėklos, riešutai ir pan. – santykis? aš visko pilu iš akies, pasidėjus dubenį ant svarstyklių – svarbu bendra masė),
• 180ml pasirinkto saldiklio (aš jau “atmušiau ranką” ir naudoju 240g medaus, bet galima drąsiai rinktis klevų ar kokį kitą sirupą ar įvairių saldiklių mišinį, jeigu tik tenkina skonis),
• 60ml aliejaus (labai skanu kokių riešutų, bet puikiai tinka ir rafinuotas su “be skonio” :)),
• žiuspnelis (ar, kiek norisi) cinamono (jei patinka),
• džiovinti vaisiai (jei patinka, kiek patinka).

Mano virtuvėje viskas prasideda nuo medaus lydymo :) nes skystą medų naudot čia prabanga :) nebent kitokio neturit ar laikas labai spaudžia :) tai štai kietą medų reikia ištirpinti karšto vandens vonelėje. Aišku, jeigu naudojamas sirupas, šitą žingsnį praleidžiame. Tada dideliame dubenyje susisverti ir sumaišyti visus sausus reikalus, išskyrus džiovintus vaisius. Pilti į dubenį pasirinktą saldiklį, aliejų ir gerai išmaišyti.

Linksmoji dalis – kepimas :) Aš naudoju didesnę skardą aukštesniais kraštais, kad būtų patogu maišyti. Dar mėgstu ten įtiesti kepimui skirtą silikoninę plėvelę ar kepimo popierių, kad po to nereiktų labai šveisti ar ilgai mirkyti skardos. Į paruoštą indą supilam granolos masę ir šaunam į orkaitę, kurią nuostatom ties 150 laipsnių ir parenkam kaitinimo iš viršaus ir apačios su vetiliatoriumi režimą (jei yra iš ko rinktis :)). Dabar magija – kepti reikia 30 min., kas 10min. pamaišant. Po pirmų 10min. atrodys, kad nieko neįvyko ir greičiausiai ranka nekils ten nieko maišyti. Blogiausia, kas gali atsitikti, tai, kad ranka gali pakilti padidinti orkaitės temperatūrą – atseit, nekepa čia niekas! Tai, šiukštu, taip nedarykit :) geriau dėl nusiraminimo pamaišykit ir laukit dar 10min. Prižadu, tada viskas pradės gerėti ir po šio trimestro jau labai norėsis granolą permaišyti – taip ir padarom :) Dėmėsio! Nepraraskit budrumo :) paskutinės 10min. yra tikrai svarbios – jei orkaitė elektrinė, visų 10 net nereikia, užteks 5-7, o tada jau galima išjungti ir palikti, kol praeis likusios minutės. Ir būtinai vėl pamaišom :) ir jei orkaitės neišjungėt ankčiau, tai granolos ten ir nepalinkit, o jei paklausėt, tai pravirom durelėm dar gali ten šiek tiek pabūti :) Žodžiu, reikia sekti padėtį ir per toli nenueiti, visom prasmėm :) va koks neįkainojamas patarimas gavosi :)

Tai va, kai jau granola atšąla, galima ją susandėliuoti į sandariai užsidarančius indus. Prieš tai dar galima įmaišyti džiovintų vaisių ar šokolado gabalėlių, jei norisi. Reikalas tame, kad vaisiai kepdami pakarsta , todėl jie dedami į jau atšąlusią granolą. Ir dar nepamirškit apie tas tolimesnes virtuvės kerteles, bet gali būti, kad jau per vėlu ;)

P.S. granolai iš nuotraukos naudojau saulėgrąžas, moliūgo sėklas, linų sėmenis, migdolus, anakardžius ir džiovintas spanguoles.

Kuo toliau, tuo dažniau pagalvoju, kad reikia viską užsirašyt… Ypač tai, kas gerai :) Aš čia apie receptus ir apie Mildlandiją. Vat taip ir būna per tuos tinginystės periodus – prisikaupia receptų, tokių jau su šaknim, o ne šiaip, kad kartą pabandžiau, patiko ir pagalvojau, kad reiks kada pakartot… čia apie tokius net kalba neina :) Tai štai tie įsišakniję ir išsimėtę šen bei ten ir neduoda man ramybės. Vis pagalvoju, o kas jeigu ims ir dings, mintinai tai neprisimenu visko. Bėda būtų… labai…

Tiesa, yra buvę ir tokių little preview visos šios situacijos :) vienas labai nesenas, kai sugebėjau išsitrinti visus užbookmarkintus puslapius iš savo telefono – ot šaunuolė! Nei pridėsi, nei atimsi… buvo ir nėra – dabar rankiojuosi iš naujo.

Dar yra knygos ir užrašai… o ten dar ir su paieška problematiška :) ypač žinant mano įprotį užsirašyt tik receptą – kam tas pavadinimas :) Tai štai medaus torto receptas yra ant tokio geltono post it’o, kuris jau seniai prie nieko neprisiklijuoja :)

Ir visais tais momentais, kai atrodo, kad viskas taip trapu ir gali bet kada dingti, man niekada nešauna į galvą, kad kas nors tokio galėtų nutikti čia – Mildlandijoje :) vat jeigu jau čia būsiu ką užrašius, tai amžiams :)

Šia pakilia gaida ir pristatau citrusinį tartą :) Tikrai yra ir labiau nutrintų bookmarkų iš mano sąrašiuko, bet vat taip gavosi, kad šiandien šis skanėstas papuola į Mildlandijos skanukų krepšelį. Šiaip jau pagal originalų receptą, tai turėtų būti naudojamos vien citrinos, ko pasekoje tartas būtų citrininis :) bet… ilgai galvojau, kad reikėtų, ir šį kartą leidau sau paimprovizuoti – naudojau greipfruto sultis ir  apelsino žievelę. Gavosi puikiai, todėl neabejoju, kad puikiai tiktų ir apelsinų sultys, ar bet kuris kitas citrusinis derinys :) Taip citrininis tartas tapo citrusiniu ir ilgai ir laimingai (ir teisingu dažniu) gyveno Mildlandijoje :) The End :)

Citrusinis tartas

Pagrindas visai toks, kaip riešutinio, va čia.

Įdarui

• 5 kiaušiniai,
• 200g cukraus,
• 120ml grietinėlės (manau galima apsieiti ir su riebesniu pienu),
• 1 nedidelio, bet sultingo greipfruto sultys (jei citrinų, tai dviejų),
• 1 apelsino (arba bet kurio kito :)) nutarkuota žievelė.

Tai štai pagrindą pasiruošiam ir iškepam pagal instrukciją, o kol jis kepa sumakaluojam įdarą. Tai reiškia, kad kiaušinius reikia išplakti su cukrumi, tada supilti grietinėlę. Vėl gerai išplakti. Sudėti tarkuotą žievelę ir supilti sultis ir paskutinį kartą perplakti. Supilti gautą skystimuką į iškeptą pagrindą ir kepti 140 laipsnių karštyje apie 25min. Patikrinimui reikėtų krestelėti kepinį – tada įdaras turėtų drebėti kaip želė. Jei taip ir yra – kepti gana. Šaltas šitas tartas tikrai skanesnis, todėl, pilnai atvėsintą, dar gerai būtų palaikyti šaldytuve. O jei nebijot, kad ims graužti rėmuo, galit ragauti ir šiltą.

Toks maloniai rūgštelnas reikalas, labai skanu ir su plakta grietinėle ir su be nieko :)

Mano įsivaizuojamoje receptų knygoje plikyti pyragaičiai tikrai yra ties raide X – prie virtuvinių X failų :) O jų nėra tiek daug, kai gerai pagalvoji :) bet va plikytiniai…

Kai pirmą kartą sugalvojau kepti plikytinius, nei į galvą neatėjo, kad viskas gali baigtis ne taip sėkmingai, kaip planuota – o baigėsi :) Tiesa, su plikytiniais ta nesėkmė tokia… iš kurios pusės pažiūrėsi.. :) Ta prasme man dar nepavyko iškepti nevalgomų :) Bet jeigu jau žiūrėti pagal apibrėžimą, tai būtų gerai jei į iškeptą plikytinį būtų įmanoma įgrūst šaukštelį kitą kremuko :) o vat tai tikrai ne kiekvieną kartą pavyksta.

Visa mistika prasideda nuo to, kad aš tikrai nuoširdžiai nebežinau, kur mano bėda… maždaug prieš metus buvau taip užsikabliavus įvaldyti plikytą tešlą, kad bandydavau bent kartą per savaitę… ir nieko… tik tiek, kad dabar jau galiu pasakyti, kad išbandžiau turbūt viską, apie ką pagalvodavau po nesėkmingų bandymų ir vis tiek nežinau, ką daryti, kad užsitikrinti sėkmę :) Statistika maždaug tokia – vienas iš trijų bandymų būna tobulas; po sėkmės dažniausiai seka nesėkmė; dar nepavyko iškepti teisingų plikytinių iš dvigubos tešlos normos (bet čia greičiausiai todėl, kad paprastai bandau dvigubą normą įkvėpta paskutinio sėkmingo bandymo, žr. antrą punktą :)). Taip ir gyvenam :) Sakau, parašysiu post’ą, gal nuimsiu prakeiksmą :) O jei nepadės, tai ką… skambinsiu Mulderiui :)

Jei man niekada nebūtų pavykę iškepti teisingų plikytinių, tikrai kaltinčiau savo kreivas rankas ar dar ką, bet gi kartais ima ir pavyksta :) Prisiskaičiau įvairiausių receptų ir šiaip proceso aprašymų, galų gale žinau, kaip viską dariau tada, kai pavyko, and yet – tikrai žinau, kad nieko nežinau :) sako čia geras bruožas, bet mane jis kartais ima nervinti :) Dar reikia paminėti, kad tie visi sėkmingi ir nesėkmingi bandymai pastaruoju metu vyksta pagal tą patį receptą – dar vienas X failų požymis :)

Taigi, plikytinių, kurie kartais pavyksta, receptas :)

• 190g pieno arba vandens,
• 90g sviesto arba margarino,
• 1/2 šaukštelio cukraus,
• žiupsnelio druskos
• 150g miltų,
• 3 didesnių kiaušinių.

(Jeigu kam nors kyla klausimas, tai buvo išbandytos visos vandens/pieno/sviesto/margarino kombinacijos :))

Nedideliame puode užkaitinam pieną ir sviestą su druska ir cukrumi. Reikia, kad sviestas ištirptų ir pienas užvirtų. Tada sumažinam kaitrą, supilam miltus ir energingai maišom mediniu šaukštu, kol tešla sušoka į vieną gumulą ir nebelimpa prie puodo kraštų. Man tai beveik visada trunka itin trumpai. Beveik, nes buvo vienas kartas, kai reikėjo tikrai nuoširdžiai pamaišyti. Galvojau, gal čia taip iš tikro turi būti ir dabar jau pavyks, bet ne :) Greičiausiai, tiesiog paskubėjau supilti miltus, kol pienas nebuvo pakankamai įkaitęs. Beja, čia dėl to jie ir plikytiniai, nes miltai užplikomi karštu pienu.

Tai grįžtam prie tešlos, kuri vienam gabale guli puode ir truputį atvėsta, kol, pavyzdžiui, nusiplausite kiaušinius. Čia būna įvairių pasiūlymų, tokių, kaip perkelti tešlą į dubenį, bet aš taip nedarau… nors ir bandžiau :) Dar kažkur skaičiau, kad su šaldymu persistengti nereikia, nes formuojant pyragėlius ji dar turi būti šilta. Aišku, jei tešla bus per karšta, sukeps įmuštas kiaušinis, o tai irgi nieko gero :) Žodžiu, reikia, kad tešla būtų teisingos temperatūros :)

Kai jau turim teisingos temperatūros tešlą, įmušam vieną kiaušinį ir energingai maišom tuo pačiu mediniu šaukštu, kol vėl turim vientisą tešlą. Tas pirmas kiaušinis tikrai reikalauja pastangų ir gali atrodyti, kad nieko čia gero nesigauna, bet Jūs maišykite, mašykite :) Tada vėl mušam kiaušinį ir vėl maišom. Ir dar žiūrim, kas gaunasi :) Čia tas labiausiai mane gluminantis momentas – nepatikėsit, bet tešla turi būti teisingos konsistencijos :) Žodžiu taip, pastačius šaukštu kauburėlį jis turi turėti viršūnėlę, kad ir kiek nulinkusią, bet daugiau mažiau išlaikančią formą. Gali pasirodyti, kad jau įmaišius vieną kiaušinis viskas puiku, bet taip tikrai nėra, nes kiaušiniai čia tas daiktas, kuris duoda tešlai kilimą, tai vieno jo tikrai mažai. Čia gerai turėti visokių dydžių kiaušinių ir elgtis pagal situaciją. Jeigu kiaušiniai labai dideli, tai trijų gali būti per daug – tešla bus per skysta, nelaikys formos ir neiškils. Bet dviejų gali būti mažoka, todėl gal verta įmušti dar vieną nediduką. Nu tai vat taip ir žaidžiu :) O jei rimtai, tai šiam vykusiam bandymui aš sunaudojau 4 vidutinio dydžio kiaušinius.

Kai jau nusprendžiat, kad tešla “teisinga”, laikas formuoti pyragaičius. Tą galima daryti naudojant konditerinį maišą arba tiesiog šaukštą. Aš dėlioju 3-4 cm skersmens pyragėlius palikdama maždaug 5 cm tarpus skardoje, išklotoje kepimo popieriumi. Tokio dydžio pyragėliai kepa įkaitintoje iki 200 laipsnių orkaitėje apie 20min. Čia vėl verta stebėti padėtį ir svarbiausia nepaskubėti atidaryti orkaitės durelių per anksti. Jokių tikrinimų pagaliukais! :)

Per šitiek bandymų išsiugdžiau negalvojimą apie įdarą, kol nelaikau rankoje viso puikiai iškepusio plikytinio (tai, kad jie puikiai atrodo orkaitėje ir “dar porą minučių ir trauksiu” dar tikrai nieko nereiškia :)). O kai pavyksta tai dažnai tenka improvizuoti – gerai, kad plikytiniai turbūt ir buvo sugalvoti fantazijai lavinti :) Prie jų tinka viskas, nes pats kepinys nesaldus, o toks maloniai sūrstelnas :) Taigi, kas labiau patinka ar, ko yra šaldytuve, tas ir tiks :) Galima įtėti pikantiškos mišrainės, varškės su žolelėmis ar džiovintais pomidoriais, sviestinio ar plikyto kremo, arba tiesiog plaktos grietinėlės… ir dar daug įvairiausių variantų… Na, o jei atsitinka tas kartas, kai nepavyksta, tai tiesiog pasibarstom cukraus pudra ir valgom :)

Aš šį kartą sugavojau panaudoti savo atšalusį karštą šokoladą. Receptas labai paparastas ir itin tinkamas, kai norisi ko nors skanaus :)

Šokoladas

• 6 šaukštai cukraus,
• 6 šaukštai grietinės,
• 3 šaukštai kakavos.

Nedideliame puode ištirpinam ir pašildom cukrų ir grietinę. Sudedam kakavą ir gerai išmaišom, kad neliktų gumuliukų. Tadam! :)

Atvėsusį šokoladą supyliau į konditerinį maišą su specialiu kimšimo antgaliu ir pripūčiau į kiekvieną pyragiuką. O galima tiesiog įpjauti ir įdaro įdėti šaukšteliu.

Ir viskas :) Valgom :) O aš eisiu bandyti vėl :P

P.S. o čia šokoladas tikrai atrodo kaip tas black oil iš X failų… Sutapimas?.. :)

Pastaruoju metu tai šen tai ten pasirodantis pelėdos personažas anksčiau ar vėliau turėjo atsirasti ir mūsų namuose. Šią idėją sugeneravau jau prieš kurį laiką ir, kai tik tinkama proga atsirado, ėmiausi įgyvendinimo.

Turiu pastebėti, kad visos aplinkybės itin palankiai sukrito, nors beveik iki paskutinės minutės nežinojau, ar spėsiu iki dovanojimo akimirkos viską užbaigti… Todėl darbo metu fone vis sukosi mintys, kaip čia fail’o atveju reikės nors pusvaladukui išsiųst šeimą į virtuvę ir nepastebėtai pabaigt darbus. Dažniausiai, tiesa, viskas vyksta kita kryptimi – iš virtuvės :) bet būna ir išimčių :)

Bet… kaip jau minėjau viskas buvo puikiai – praktiškai įvyko planas A :) Per metus baigiu priprast, kad reikia turėti ne tik planą B, C, bet dažnai ir Č :) šitas man labiausiai nepatinka, nes dažnai būna taip toli nuo idėjos, kad net gėda – nu, bet o ką.. :)

Pora žodžių apie procesą ir medžiagas:

Naudojau lino atraižėles, kurių turiu begalybę ir tuo džiaugiuosi kiekvieną kartą, kai susigalvoju kokį panašų projektėlį (kas tikrai retai nutinka) :) Taip pat užpildui sunaudojau beveik visą flizeliną, kurio buvau nusipirkus visai kitam (taip ir neįvykusiam) projektui. Dar naudojau siuvimo mašiną :) ir siuvimo siūlus – gėda pelėda, bet keičiau tik viršutinį siūlą, pagal reikiamą spalvą, nes kas gi ten ardys tą pagalvę, kad tie balti apatiniai siūlai pasimatytų :P ten laisvai galėjo būt ir kokie raudoni, bet balti buvo likę nuo ano karto :) ir dar viena sėkmė – tie baltieji per visą projektą nesibaigė! Tai čia kaip kokioj loterijoj laimėt :)

O buvo taip… iš pradžių nusipiešiau šią porelę ant popieriaus, tada išsikirpau detales iš medžiagos. Visos detalės prisiūtos kaip aplikacijos ant pagrindo. Visas dvi minutes rinkausi kokią čia gudresnę siūlę panaudot, kad mandriau būtų, bet nusprendžiau, kad paprastinis zigzagas yra good enough :)

Apie klaidas, kurių netaisiau… :) Rasa, neskaityk šitos pastraipos :) Didžioji pelėda turi tokią nežymią širdies ydą – sunku ten tą siuvamąją suvaldyt ant smulkių detalių ir laiko prispautam… :) O mažajai panašiai su snapu nepasisekė. Dar galima įžvelgti, kad kai kur trūksta sparnų suvedimo :) Ne tai, kad aš būčiau ką nors taisius, net jei būčiau turėjus galimybę – gamtoje irgi ne visos pelėdos tobulos :) Tai sumoje gal čia koks planas Ą gavosi :)

Tai va, pelėdos dar vardų neturi, bet jaučiasi gerai ir buvo šiltai priimtos :) Jeigu pamatysiu mažąją labai dulkant kur kampe, atardysiu ir įsiūsiu tictac’o dėžutę su keliais žirniais – galės barškėt tada :)

Toks tad plunksnuotas mūsų Valentinas šiemet :)

Kaip jau minėjau, pastaruoju metu esu truputį apsėsta keksiukų formato… švelniai tariant :) Žodžiu drąsiai į keksiukų formeles pilu įvairiausią tešlą ir žiūriu, kas gausis :) o gaunasi visai neblogai dažniausiai… o jei kažkas truputį ne taip, tai dažniausiai gali išgelbėti koks kremukas :)

Jei rimtai, tai keksiukai man atrodo labai patogus reikalas. Jie gerai atrodo sudėti į paprasčiausią lėkštę (ir ta lėkštė nebūna pilna trupinių, kaip nuo pyrago), juos patogu valgyti ir transportuoti (čia aišku galioja tiems, kur be kremuko, nors šiaip ne akmens amžius ir visokių priemonių yra :)). Aišku, reikia daugiau pamojuoti šaukštu gamybos procese, bet rezultatas dažnai geresnis nes pyrago – toks tas mano manijos pateisinimas :)

Dar galėčiau papasakoti apie tai, kaip manau, kad geri keksiukai (čia turėtų būti žodis cupcake) su kremuku and everything galėtų atstoti tortą… bet tortai man irgi labai ir vis dar patinka :) todėl, kol kas čia dar nieko nekeisim :)

Aha, o dabar apie Moniką ir jos pyragą :) ironiška, bet pirma teko susipažinti su pyragu o tik po to su Monika (tas pažintis skyrė geras pusdienis, bet vis tiek). Nei viena pažintis nenuvylė :) Pyragas tikrai puikus – purus ir pilnas skonio, todėl primygtinai rekomenduoju neatsisakyti recepte nurodyto alkoholio kiekio ir rūšies. Laipsniai kepant išgaruoja, o puikus skonis lieka :)

Kadangi leidimą publikuoti šitą receptą gavau jau seniai, tai galų gale prisiruošiau iškepti, įamžinti ir atsistėsti apie tai parašyti (neužtruko nei poros metų :)) Juokas juokais, bet… negaliu aš išsitraukti kažkokios, kad ir mėnesio senumo, nuotraukos ir lyg niekur nieko parašyti, kad štai vat aš čia kažką išviriau/iškepiau ir tai buvo žiauriai gerai ir visiem labai patiko… vat negaliu… man turi dar namai kvepėt ir emocijos būt visai šviežios, o visai tobula, kai rašant dar gali ir užsikąst tuo aprašomuoju :)

Pyragas-keksiukai

• 1 stiklinė cukraus,
• 100g margarino,
• 2 šaukštai kakavos,
• 3 šaukštai vandens,
• 2 kiaušiniai,
• 1 stiklinė miltų,
• 1 šaukštelis kepimo miltelių,
• 1/2 stiklinės romo arba brendžio,
• saujos graikinių riešutų (nebūtinai),
• žiupsnelis druskos.

Margariną, cukrų, kakavą ir vandenį pakaitinti ant silpnos ugnies, kol ištirps. Tada nukelti ir šiek tiek atvėsinus įmaišyti kiaušinių trynius. Sudėti miltus, druską, kepimo miltelius, supilti brendį/romą ir išmaišyti. Baltymus išplakti iki standžių putų ir atsargiai įmaišyti į tešlą. Man atrodo, kad graikiniai riešutai čia labai tinka, todėl rekomenduoju įmaišyti gerą saują :) Tada jau apsisprendimo klausimas – pyragas ar keksiukai?

Prisipažinsiu, šį kartą iki paskutinės akimirkos galvojau, kad bus pyragas, bet… keksiukai vis tiek prasimušė :) Ir čia mane pasitiko šioks toks nepatogumas – tešla gana skysta, todėl pildyti keksiukų formeles yra šioks toks iššūkis :) Bandžiau kelių dydžių samčius ir šaukštus, bet kitą kartą ko gero pilsiu tešlą į indą su snapeliu ir tada pilstysiu į formeles.

Orkaitę užkaičiam 180 laipsnių karščiui ir šaunam keksiukus. Keksiukai kepa apie 25 min., pyragas, aišku, ilgiau – nesunku pasitikrinti įsmeigus medinį pagaliuką.

Dar labai skanu dar šiltą pyragą aplieti tirpintu šokoladu (50g šokolado ištirpinti su šlakeliu pieno).

Kitaip tariant, laikas pradėti skaičiuoti dieneles :) O jos, kaip žinia, geriausiai skaičiuojasi kalendoriuje. Tiesa tokia, kad keli paskutiniai kalendoriai į Mildlandija nepateko – my bad :) kita vertus gal jie nebuvo ir labai įspūdingi. Bet tendencija aiški – dabar kalendoriai popieriniai :) Kažkaip tas lankstymas mane visai veža, o dar ta neaiški meilė popieriui… :)

Šių metų kalendorius irgi nėra tobulumo viršūnė (nors pažiūrėjus visai į ją panašus), bet aš šiemet didžiuojuosi tuo, kad jis buvo baigtas laiku ir šiandien, kaip priklauso, įteiktas interesantui :) Aišku, kaip visuomet, planai viršijo galimybes, todėl teko eiti į kompromisą su savimi, bet galų gale viskas baigėsi gerai :)

O dabar šis tas apie kalendoriaus skanukus… Visi nusipelno čia papulti ir stengsiuos, kad taip ir nutiktų, bet tie riešutėliai… :) Tokio paprastai pagaminamo ir neatsivalgomo dalyko nepaviešinti būtų nusikaltimas :)

Karamelizuoti sūdyti riešutai

• 2 stiklinės riešutų (kol kas išbandžiau tik žemės, bet planuoju išbandyti ir kitokius – sėkme neabejoju :))
• 1 stiklinė cukraus
• 6 šaukštai vandens
• 1/2 šaukštelio druskos
• 1/2 šaukštelio cinamono

Imam platesnį puodą, sudedam riešutus, cukrų ir užpilame vandeniu. Kaitinam, kol cukrus ištirpsta. Tada verdam kunkuliuojantį sirupą dažnokai pamaišant, kol cukrus ima kristalizuotis ir aplimpa riešutus. Sumažinam kaitrą ir verdam toliau, kad pradėtų tirpti ir ruduoti likęs surikristalizavęs cukrus ant puodo dugno. Vis pamaišom, kad ištirpusia karamele apsiveltų riešutai – ir taip, kol visas cukrus ištirpsta ir apvelia riešutus. Tada užbarstom druską ir cinamoną, permaišom ir išpilam riešutus vienu sluoksniu ant skardos padengtos kepimo popieriumi. Ir viskas, palaukiam, kol atšąla, ir negalim sustot! :)
Ar jau laukiat Kalėdų? :)

Niekada nesakydavau morkvinė, anei morkinė, ir dabar nesakau, bet žodis juokingas, nepaneigiamai :) Bet čia gal labiau lietuviška nei sakyti “oranžinė”, nes gi morka tai iš daržo, o vat apelsinas tai iš užsienio :) Nors šiuo atveju, tai visai neverta gilintis, nes šitas post’as tiek apie morkas, tiek apie apelsinus.

Kažkaip pastebiu, kad su amžiumi manyje vis labiau prasimuša, nežinia iš kur atsiradęs, suvalkietiškas pradas :) Kai pagalvoji, tai kiek čia nuo to Kauno iki tos Marijampolės yra – ranka paduot :) O prasimuša tai tokiu būdu, kad man baisiai (ilgai galvojau koks čia turėtų būti tas tiksliai mano jausmus apibūdinantis žodis) skaudu išmesti gerą tokį lyg ir maistą – o va čia teisingas žodis būtų leftover, bet tokio žodžio nėra :) likučiai ne visai tai, nors kartais ir likučių man gaila :) Gerai, kad ir nemetu, nes jau turbūt būčiau susigraužus negyvai duotajam momentui :) Bet ir vėl čia ne apie tai…

Tai štai… ruduo… morkų sulčių metas – sveika ir labai skanu :) bet… tos vargšės morkų išspaudos… žinau, aš turbūt ne visai normali, nu bet, o ką? :) Tai va prisiminiau tokį receptą, kurį išbandžiau turbūt jau prieš kokius tris metus. Po to atsakingu momentu jis mane truputį nuvylė ir taip ir išsiskyrėm – trim metam :) Bet pirmas įspūdis buvo labai geras, todėl, išblėsus nuoskaudoms, nuspredžiau jį reabilituoti :) Kitas dalykas, kad pastaruoju metu man kažkas yra su keksiukais… kažkas yra – tai reiškia negaliu sustot :) Viskas prasidėjo ankstyvą rudenį, kai gausiai užderėjus kriaušėms už akių užkliuvo tokie, kaip vėliau paaiškėjo, puikūs keksiukai su kriaušėmis (bet apie juos kada kitą sykį). Kriaušės seniai baigėsi, o aš vis dar negaliu sustot :) Aną savaitę jau galvojau, kad viskas, praėjo ir užėjo nauja, sausainių, era, bet pasirodo tai buvo tiesiog lyrinis nukrypimas – kiek gi gali žmogus būt keksiukais gyvas :)

Šie keksiukai originaliai yra pyragas  :) bet nu ir kas – keksiukai irgi gaunasi puikūs, bet jei kažkam šiuo metu ne keksiukų manija, tai drąsiai verskit visą tešlą į kokių 26cm skersmens formą ir gausit puikų pyragiuką, kurį atvėsusį skanu apibarstyti cukraus pudra ir supjaustyti nedideliais kvadratėliais. Tai toks truputį lyg ir meduolis, o nuo tų apelsinų pakvimpa visų laikų geriausiais keksiukais, ir dar tos panaudotos morkų išspaudos… :)

Morkų keksiukai/pyragas

• 100g margarino,
• 200g rudojo cukraus (bet galima drąsiai dėti 150g paprasto),
• 3 kiaušiniai,
• 2 šaukštai medaus,
• 3 šaukštai aliejaus,
• 2 šaukšteliai tarkuotos aplesino žievelės,
• 1/2 šaukštelio meduolių prieskonių,
• 200g miltų,
• 2 šaukšteliai kepimo miltelių,
• 1 1/2 stiklinės smulkiai tarkuotų morkų (jei naudojate išspaudas, įpilkite šlakelį pieno).

Margariną ištrinti su cukrumi. Įmušti kiaušinius ir vėl išmaišyti. Tada sudėti medų, aliejų ir apelsino žievelę ir išmaišyti iki vientisos masės. Miltus sumaišyti su kepimo milteliais ir prieskoniais ir įmaišyti į masę. Pabaigoje sudėti morkas ir paskutinį kartą permaišyti :)  Aš keksiukų formeles tešla užpildžiau maždaug iki pusės ir tai yra žymiai per mažai :) kitą kartą dėsiu 2/3 ar net 3/4. Šaunam į 180 laipsnių karščio orkaitę ir kepam apie 20min. Pyragas aišku kepa ilgiau, apie 45 min.

Su sąlyga, kad keksiukai gavosi žymiai per maži – nusprendžiau ištaisyti padėtį su… frosting’u? icing’u? šerkšnu? :) Čia esmė kambario temperatūros sviestas ir cukraus pudra (maždaug 100g sviesto ir stiklinė cukraus pudros). Dar įtarkavau šiek tiek apelsino žievelės ir įpyliau truputį apelsino sulčių. Pirmiausia reikėtų išplakti sviestą su cukraus pudra, o tada po šaukštą pilti sultis, kaskart išplakant, kol pasirodys, kad jau gana :) Na o jei keksiukai gavosi kaip tik reikiamo dydžio, tai juos galima tiesiog apibarstyti cukraus pudra, arba aptepti cukraus pudros ir apelsino sulčių glajumi arba nieko nedaryti, tik išsivirti arbatos ir kramsnoti :)

Galvojot, kad dingau ir jau negrįšiu? :) Galvojot, kad čia čirviniai blynai?.. :)

Nei viena, nei kita :) Šiaip jau man patinka, kai daiktai vadinami tikrais vardais. Pvz.: grietinė yra grietinė, o ne grietinė su aliejumi; pienas irgi yra pienas, o ne tas baltos spalvos vanduo, kuris gaunamas išskalavus pieno bidoną ir pagaminus naują pakuotę su užrašu “1% rieb.”. Ir kodėl žmonėms kartais norisi save (ir kitus) įtikinti priešingai?.. Aš suprantu, gamintojai irgi žmonės, bet jie turi tokią neartą dirvą fantazijai reikšti… :) ir kalbininkai darbo turėtų :)

Yra štai žodis margarinas – puikus produkto pavadinimas. Tai kodėl parduotuvės lentynoj aš turiu žiūrėti į svietą su augaliniais riebalais? Kodėl ne į margariną su gyvuliniais riebalais? :) arba aliejų su sviestu?

Tai aišku, nes sviestas yra gėris savaime… ir visi prie to gėrio šlietis nori.. nes gėrį parduoti lengva, o pirkti brangu… o jeigu gauni pusvelčiu, tai kažkaip nepadoru imti, nes žinai kainą… Taip ir yra su ta gėrio prekyba – baisiai nepelningas reikalas, jeigu turi nedresuotą sąžinę :)

Tai vat man labai nemalonu šituos čirvinius pavadinti vafliais ant viso plataus interneto, bet tokia tiesa :) Mano pasiteisinimui, tai visas turinys ir savybės yra autentiškos, tik vat su išvaizda yra niuansėlių :) Bet jeigu Jūs turit tikrinę vaflinę, tai mano moralinės kančios Jums negresia :) o jeigu jūsiškė tokia pati kaip mano, na ką gi, pakentėsit, nes kam dabar lengva.. arba valgykit užsimerkę :)

Kita vertus, kadangi Mildlandijoj švilpavo vėjai per Užgavėnes, tai galima tai traktuoti kaip duoklę šitai nepažymėtai šventei. Nors kaip prisimenu, tai žymėjom ją tikrai gausiai šiemet – dažnai ir po daug – gal todėl tas pavasaris taip neužtruko.. eh, viskas tik į gerą… taip ir galvosiu :) nes taip reikia…

Paprasti tikriniai vafliai (galėtų būti netgi susukti ir prikišti kokio tais kremo, jeigu tik ta vaflinė būtų vaflinė , o ne blyninė :) ir šiaip viskas būtų gerai, jeigu būtų teisybė pasauly :))

• 5 kiaušiniai,
• 200g sviesto arba margarino,
• 200g cukraus,
• 200g miltų.

Ištirpinam riebalus ir šiek tiek atvėsinam, jei labai užkaito. Sudedam cukrų ir išmaišom. Kiaušinių baltymus atskiriam. Trynius įmaišom į cukraus-riebalų masę. Baltymus išplakti iki standžių putų. Į masę įmaišom miltus, po to, ne taip energingai, įmaišom išplaktus baltymus.

Na ką gi, laikas kaisti vaflinę :) ar ką Jūs ten turit… Atsimatuojam, kuris namų šaukštas optimaliai atitinką “kepyklę” ir darbuojamės, kol baigiasi tešla. Valgom užsimerkę, nes mėgaujamės arba baisu, kad tie čirviniai vaflių skonio :)

P.S. aš pasižadu ateityje atlikti bandymus su tikra vafline ir gal net apie tai parašysiu, po kokio pusmečio gero :)

Keista, bet čia bus jau antras iš eilės toks susistovėjęs ir susigulėjęs receptas :) Nežinau, ar čia kažką reiškia… Galbūt tai, kad mane užvaldė klasika :)

Tai štai, tiksliai nepasakysiu, bet šitas skanumynas mūsuose yra atrastas jau kurį laiką (metus du-tris). Negaliu pasakyti, kad juo yra dažnai piktnaudžiaujama (gal čia ir į gerą :)), bet vienas pilietis akivaizdžiai turi jį savo pageidavimų sąraše užsirašęs pirmu numeriu. O su sąlyga, kad šiandien kai kuriems piliečiams šventė, tai spėkit, koks buvo atsakymas į klausimą “Ką?” :) jeigu kada prireiktų, tai atsakymas skamba maždaug taip: “mmm… nu žinai… tą… tą kur sausainis ir karamelė…”

Vardan teisybės reiktų pasakyti, kad skanėstas skanus ir tikrai saldus ir šiaip toks stambesnio kalibro reikalas :)  Paskaičius receptą viskas bus aišku :)

Ir dar žodis kitas apie tą šventę… Ruduo prasideda… kokia čia šventė, kai pagalvoji :) o kai kuriems dar ir kiti vargai prisideda :) O man… man rugsėjo 1-oji kaip Naujieji Metai :) nežinau kodėl, bet jau kurį laiką kažką sau pasižadu šitos šventės proga… gerai, kad pamirštu iki kitų metų, ką pasižadėjau :) O jeigu rimtai, tai turbūt kažkaip susiję su oro atvėsimu ir tų spalvų atsiradimu žiūrint į horizontą – lengvai įkvepi gaivaus oro ir pamatai kažką naujo, dar nematyto… ir pasižadi susipažinti :)

O kartais horizontą slepia rūkas… bet nieko… jis irgi kada nors išsisklaidys… gal su stipresniu vėjo gūsiu, raudonskruosčio obuolio dunkstelėjimu į rasotą pievą, o gal tik su pirmomis snaigėmis…

Taigi, kai atvėsta ir vis dažniau norisi vakaroti apsikabinus puodelį arbatos, siūlau kompaniją (puodeliui :)) – šildančius ir džiuginančius skanumynus…

Karameliniai skanėstai

Sausainio pagrindui

• 180g tirpinto sviesto,
• 50g cukraus,
• 225g miltų,
• 1 šaukštelis kepimo miltelių,
• žiupsnelis druskos,
• vanilinio cukraus arba vanilino

Karameliniam sluoksniui

• 125g sviesto,
• 100g cukraus,
• 2 šaukštai medaus,
• 1 šaukštas rudo sirupo (nebūtinai, aš naudoju tik dėl spalvos),
• 400g kondensuoto pieno

Šokoladiniam glaistui

• 100-150g juodojo šokolado,
• gabalėlis sviesto, jei norisi minkštesnio glaisto.

Taigi, viskas prasideda nuo sausainio kepimo. Į ištirpintą sviestą įmaišome cukrų, druską. Po to sudedame miltus su ant jų užbarstytais kepimo milteliais. Sumaišome tešlą. Ją tolygiai paskirstome ant ~25cm skersmens formos dugno. Kočioti čia nereikia, tiesiog pirštais išlyginti tešlą.

Taip suformuotą sausainį kepti ~15min, 180 laipsnių karštyje.

Tuo tarpu galima pasiruošti karamelę. Į nedidelį puodą supilame cukrų, įpjaustome sviestą, sudedame medų ir sirupą. Pakaitiname ant vidutinės ugnies, maišant, kol ištirpsta sviestas. Tada supilame kondensuotą pieną ir toliau verdam maišydami. Užvirusią masę dar paverdame 5min. Galima pajusti, kad karamelė ima tirštėti – tai ženklas, kad virti gana :)

Karamelę užpilame ant iškepto sausainio. Tada viską vėsinam – pradžioje kambario temperatūroje, po to ir šaldytuve.

Kai karamelė sustingsta galima užpilti šokoladinį glajų, t.y. tiesiog ištirpintą šokoladą su įmaišytu sviestu, jeigu jį naudojate. Glajaus paslaptis ta, kad jeigu norite skanėstą supjaustyti labai gražiomis plytelėmis, tai reikia daryti, kol šokoladas visiškai nesustingo. Arba, jei įdėsime sviesto, jis net sustingęs nebus toks kietas ir neskilinės pjaunant. Taigi viskas priklauso nuo strategijos pasirinkimo :)

Skanėstas laikomas šaldytuve supjaustytas plytelėmis, o ragaujamas su kava… mmm :)